„Ant savo FB sienos aš Jus pakonsultavau nemokamai“ – taip šiandien užbaigiau vieną man nemalonų, susirašinėjimą. Gal prieš porą metų, ne iš pertekliumi drimbančio gyvenimo, pradėjau individualią veiklą.
Kur kas rečiau nei norėčiau, tai vienur, tai kitur paskaitau paskaitą, pranešimą, pravedu mokymus ir dar rečiau privačiai pakonsultuoju žmones, namuose slaugančius savo sergančius artimuosius. Išrašau sąskaitas, susimoku mokesčius, viskas švariai ir teisėtai.
Bet tas prakeiktas slaugos vergo mentalitetas – pasakyti, kad mano paslaugos mokamos, įvardyti sumą ir paimti sąžiningai uždirbtus pinigus vis dar sunku.
Keista štai kas. Beje, šiandien viena moteris, kaip paaiškėjo, slauganti savo sunkiai sergančią mamą, tą keistumą man priminė. O jis apie tai, kad nemaža Lietuvos gyventojų dalis slaugytoją vis dar tebelaiko nieku.
Karts nuo karto kažkieno parekomenduoti žmonės man paskambina telefonu, parašo SMS žinutę, bet dažniausiai parašo į messenger'į.
Tradiciškai be didelių ceremonijų, kaip ir šį kartą: „Aš norėčiau paskambinti jums ir tiesiog pasikalbėti apie paliatyviąją slaugą namuose, užduoti keletą klausimų ir gauti patarimų.“
Tada, nei atsiklausus ar galima, ar aš turiu laiko, ar užsiimu privačiu žmonių konsultavimu, galų gale, ar aš noriu išgirsti dar vieną skaudžią istoriją po dešimties jau girdėtų šiandien, išdėstoma problema.
Ir tik pačioje pabaigoje lyg tarp kita ko: „Ar būtų galima patrukdyti jus?“ Nuo ko, pagarbiu atveju, matyt, būtų pradedama.
NE! NEGALIMA! Jeigu už ačiū, NE! Jau nebe! Jūs visi net 25 metus mane trukdėt nemokamai, o darbdaviai už velniškai sunkų darbą sumokėdavo apgailėtinus grašius, už kuriuos gali ne oriai gyventi, o tik vienkartinių nosinių su mentoliu nusipirkti.
Kad turėtum kuo apgailestavimo ašaras nusišluostyti, nes esi durnė, vis dar dirbanti tokį materialiai suknistą darbą. Dar šiek tiek liks ir Fastum gel'iui, nepataisomai sudrožtai nugarai pasitrinti.
Tu juk vis dar gailestingoji seselė, visų žmonių geroji sesutė, sesytė, todėl viską ir visiems privalai, turi turėt, gali galėt, tai jau nebe tavo darbas, o tiesiog pareiga, prievolė, paskirtis, pašaukimas, dar velniai žino kas.
Tai pirmyn! Guosk mus, užjausk, gailėk, padėk. Sergu aš pats, serga mano artimasis, jau prie mirties, tai kokia dar gali būti kalba apie atlygį?!
Gyvenk palapinėj, nuomojamoj skylėj, visą gyvenimą taupyk, mažus vaikus, mylimus vyrus apleisk, zubrink svetimas kalbas, laikyk egzaminus, varyk į norvegijas, švedijas, vokietijas, gyvenk ant lagaminų, be savo kampo glauskis su tokiomis pat bedalėmis iš kitų ubagiškų kraštų. Nes savo šalyje iš vieno visuomenei svarbiausių, o tavo sveikatai kenksmingiausių, darbų tu negali pragyventi.
Ir nesakykit, kad čia vien tik ta netikusi valdžia, sveikatos ministerija, ministras kaltas, nors jie toli gražu ne šventieji ir jų niekas čia ginti nesiruošia.
O Jūs patys, gerbiami piliečiai? Juk vis dar daugelis manot, kad slaugytoja puikiai gali būti soti grynu oru ir čystu vandeniu. Tik ko paskui apsisukę pykstat, kad nėra kas slaugo jūsų mylimus žmones, kad slaugytojų ir jų padėjėjų katastrofiškai trūksta, kad paslaugų tenka laukti ar ir visai negauti.
Tik kažkodėl mylimam žmogui paskutinį sykį akis užmerkus, tie patys artimieji, kęsdami praradimo ir gedulo kančią, panašia intencija nesitiki, kad jų artimasis bus palaidotas nemokamai?
O palaidojama, oi, dar ir kaip mokamai, be jokių derybų, neretai dar ir su nelabai kuklia prabanga. Na, kad būtų kaip pas žmones ir kad nuo tų pačių žmonių gėda nebūtų.
Kunigėlio, kuris šiaip jau visai nuo Dievo, gatavai to Dievo vietininkas ir žmonių tarnas žemėje bei jo atstovaujamos bažnyčios, paslaugos taipgi didele dalimi atvejų (ypač Vilniuje) visai nekukliai kainuoja.
Jeigu žmogui reikia sudėtingos mokamos operacijos, brangių medikamentų ar kažkokių gydytojų specialistų paslaugų ir nėra kada laukti, kreipiamasi į privačias gydymo įstaigas ir dėl apvalių kainų sumažinimo derybos nevedamos.
Bet jeigu tau prisireikia slaugytojos profesionalės konsultacijos, kuri slaugą žino kaip savo penkis pirštus, kuri atlankė galybę mokymų, išklausė šimtus paskaitų, sukaupė neįkainojamą kelių dešimtmečių patyrimą, stebiesi, kai ji, beje, vis dar sunkiai, bet jau išdrįsta parašyti: „Nežinau ar Jums tiks, bet mano paslaugos mokamos.“
„Tiek to, šį karta renkuosi nesikonsultuoti, bet išsisaugosiu jūsų kontaktus dėl visa ko, jei nesugebėsiu susirasti atsakymų į rūpimus klausimus.“
Tai perskaičiusi apsiverkiau. Nežinau, ar labiau iš apmaudo, ar iš širdgėlos. Negi taip niekas niekada ir nepasikeis?!
NE, NEREIKIA! Neišsisaugokit mano kontaktų, geriau juos amžinai pamirškit. Aš jau nebesu ta, į kurią Jūs galite kreiptis bet kuriuo paros metu nemokamai, o mokamai tik tokiu atveju, jeigu nei viena kompleksuota durnė nepakonsultuos veltui.
Gydytojui pagarbos rasti nėra sudėtinga, savaime gaunasi, o priekaištus išsakyti dažniausiai susilaikom arba tai darom labai korektiškai. Jei reikia, prie kabineto laukiam tyliai, kantriai ir ilgai.
Bet... to paties gydytojo slaugytoją galime apstoti keliese, plėšyti į visas puses, apipilti priekaištais, kaltinimais, aplipdyti turgaus lygio epitetais ir net durimis trenkti.
Ji juk TIK slaugytoja, gydytojo ir mūsų visų tarnaitė. O paskui stebimės, kad kabinetinės slaugytojos lyg sužvėrėjusios, elgiasi it prievaizdai. Matyt, senokai tame poste dirba, nes o kaip kitaip su Jumis susikalbėti?
Žmonės, būkit žmonės, mes slaugom Jūsų mylimus žmones ir mes norime būti laikomi žmonėmis.
Mes dirbame naktimis, kai Jūs saldžiai miegate, iš namų išeiname parai. Kęsdami sunkiai suvokiamą smarvę, perrišinėjame suirusias Jūsų artimųjų galūnes, pūliuojančius pilvus, vėžių išgraužtas akiduobes, dirbam su sudėtingiausia aparatūra operacinėse, reanimacijose, chemoterapijos, kituose skyriuose.
Savo sveikatos sąskaita mes kasdien žiūrime į skausmą, kančią, mirtį, į priešmirtines Jūsų artimųjų agonijas, dešimtmečiais kenčiame jau nebepakeliamą mobingą, pačios tvarkomės su perdegimų darbe pasekmėmis.
Mes mažiausiai pusę gyvenimo švenčių „švenčiame“ darbe. Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, Kūčių vakarą ar Kalėdų rytą mūsų vaikai po eglutėmis dovanas išpakuos su tėčiais ar seneliais, be savo mylimų ir mylinčių mamų.
Kai Jūs sėsite prie Kūčių stalo, šaudysite fejerverkus, susidaušite taurėmis, jos, slaugytojos desperatiškai stengsis kažką grąžinti atgal.
Kažkam negrįžusiam dailiai ant krūtinės sudės ir palute suriš stingstančias rankas, kažkam kelias valandas perpylinės kraują, visą naktį stovės operacinėje už chirurgo nugaros ir padavinės instrumentus...
Nevalgiusios, negėrusios, visą dieną nebuvusios tualete ir labai, labai pavargusios.
O Kalėdų rytą, po budėjimo paršliaužusios pas laukiančius artimuosius, jėgų teturės nusiprausti ir kristi į lovas. Linksmai švęsdami pagalvokite apie tai.
Mes buvome, esame ir būsime sudėtingiausiose Jūsų pačių ir Jūsų mylimiausių žmonių gyvenimo dienose, valandose, paskutinėse minutėse...
Negi po viso to mes vis dar nenusipelnome deramos pagarbos ir oraus atlygio?
