O apie save sako: „aš gal jaučiausi labiau gimęs vadovu, nes kažkaip nuo ganėtinai ankstyvų dienų, kiek prisimenu, aš įsivaizdavau, kad norėčiau būti vadovu. Tas gal atėjo irgi iš to, kad tiek, kiek atminties turiu, tiek mano tėtis buvo vadovas, o sūnus dažnai nori tėvus kažkaip pakartoti“.
Vėliau Artūras Salda kalba apie savo patirtas nesėkmes: „Tai buvo pirmas verslas, kuriam aš vadovavau. Po dviejų metų vadovavimo tai baigėsi bankrotu. Žiūrint iš makro pusės – atėjo krizė. 2008-2009 metai, tai galima sakyti, kad tai buvo katalizatorius to, kad nepavyko visas tas verslas. Bet aš, lygiagrečiai dabar atgal žiūrėdamas, matau vietų, kur buvo geros pamokos. Nereikėjo tikėtis visą laiką, kad bus tik gerai, nereikia perinvestuoti kažkur, nebūtina užskubėti su investicijomis. Greičiausiai nebūtume tos krizės išgyvenę visiškai, bet gal būtų buvęs lengvesnis visas tas krachas“.
Pašnekovas dalinasi mintimis, su tais, kurie mąsto pradėti vadovavimo karjerą: „Jeigu aš galėčiau sau pasakyti patarimą prieš dešimt metų – pasakyčiau, bet greičiausiai nebūčiau klausęs. Čia gal ir yra ta bėda. Aš tikrai sau pasakyčiau, kad daugiau kantrybės truputį, išmiegok, nereikia čia ir dabar ant karštųjų kažkokio sprendimo priimti, ypač sudėtingesnėmis situacijomis, ypač su žmonėmis susijusiose situacijose. Nes to momento emocijos aptemdo protą iš principo. Tokios bendrai sau kantrybės kažkokios palinkėčiau. Suvokimo kažkokio per tuos metus irgi atsirado, kad reikia pasirinkti savo kovas. Kaip vadovas, kai jaunas būni, tai visus galus atrodo norisi padaryti ir patobulinti iki galo. Ir visus žmones patobulinti ir visiems jiems padėti paaugti, ir visiems patobulėti, ir visur visi viską turi pagerinti. Paskui gyvenimas moko vis dėlto, kad tu taip ilgai negali tempti. Tu negali visos savo energijos kažkur švaistyti. Tai turi kažkur pasirinkti, ką tu darysi.“
