Prieš keletą dienų redakcijos tarpduryje išdygo aukštas, plačia šypsena, spalvingai apsirengęs vaikinas. „Sveiki, aš Audrius, ekstremalių distancijų bėgikas, neseniai iš Balio atvykau į Lietuvą ir prieš savaitę ją visą perbėgau, o prieš tai esu bėgęs daugybėje pasaulio šalių. Gal įdomu išgirsti daugiau?“ Sutikite, ne kasdien prie durų išdygsta tokie pasakojimai.
Audrius kilęs iš Ignalinos rajono. Dar būdamas paauglys neteko mamos, o sulaukus pilnametystės iškeliavo ir tėtis. Baigęs mokyklą vaikinas išvyko gyventi į Angliją, kurioje praleido beveik aštuonerius metus.
Bėgioti jis pradėjo būdamas dešimties, lenktyniaudavo su kiemo draugais. „Kai dar buvau vaikas, kad ir kiek varžybų dalyvaudavau ir nesvarbu kilometrą ar kelis bėgdavau, visada būdavau paskutinis arba priešpaskutinis. Tačiau bėgimas man visada buvo daugiau nei sportas, ir niekada nerūpėjo, kokiu laiku atbėgsiu.
Kūno kultūros mokytojas man sakė, kad iš manęs niekada nebus ilgų distancijų bėgiko. Aš tik nusišypsojau, nes žinojau, kad tai netiesa“, – ir dabar neslėpdamas plačios šypsenos pasakoja Audrius.
Pirmąjį savo maratoną (42,195 km) jis nubėgo būdamas 16-os, o pirmąjį ultramaratoną (100 km) – per savo 19-ąjį gimtadienį, jau gyvendamas Anglijoje.
„Man visada buvo įdomu išbandyti tą nežinomybę, kur tai veda. Man nesvarbūs žmonių komentarai, kad neturėčiau taip daryti. Žinau, kad aš tai galiu, ir ta vidinė ugnelė tarsi vis klausia: o kas toliau?
Taigi po pirmojo ultramaratono pradėjau organizuotis ilgų distancijų bėgimus Anglijoje nuo vieno miesto iki kito. Iš pradžių tai dariau su tikslu – tai buvo kaip labdaringas bėgimas dėl organizacijų prieš vėžį, paskui tai dariau dėl savęs. Visada bėgiodavau vienas.
Vėliau sumaniau išbandyti bėgimą kitose šalyse. Dirbau slaugos namuose, o per laisvadienius skrisdavau į kitą šalį ir bėgdavau ten įvairias distancijas. Man tai buvo svarbu, tuometis darbas netenkino, žinojau, kad jis laikinas ir kad turiu rasti sau laiko, neužmiršti, kas man iš tikrųjų svarbu. Nebuvo taip patogu, kaip norėtųsi, neturėjau jokių rėmėjų, viską organizuodavausi ir už viską susimokėdavau pats“, – tęsia pasakojimą pašnekovas.
Man visada svarbiausia buvo turėti laisvę rinktis, ką noriu veikti gyvenime.
Taip per septynerius metus Audrius bėgdamas aplankė daugiau kaip 50 šalių. Be Europos, Peru, Čilė, Meksika, JAV, Kanada, Svalbardo sala, Australija, Balis, Jungtiniai Arabų Emyratai, Izraelis ir kt.
Su Anglija jis atsisveikino dar praėjusiais metais, nutarė, kad reikia pokyčių. Išvyko paviešėti į Vankuverį (Kanadą), keletą mėnesių praleido Balyje, o šiuo metu lanko gimines Lietuvoje.
Anglijoje jaunas vyras dirbo pačius įvairiausius darbus, o po avarijos, kuri įvyko prieš trejus metus, nuotoliniu būdu baigė pardavimų ir rinkodaros studijas, atidarė savo internetinę parduotuvę, užsiėmė socialinių tinklų rinkodara. Bet galiausiai nutarė, kad šis darbas atima per daug laiko ir nėra jo pašaukimas, tad pastaruoju metu daugiau dėmesio vėl skiria sportui.
„Man visada svarbiausia buvo turėti laisvę rinktis, ką noriu veikti gyvenime“, – sako jaunas vyras.
– Audriau, kokia priežastis lėmė norą rinktis vis kitą šalį ir vykti į ją tam, kad galėtumėte ten bėgti?
– Pradėjau taip daryti, nes buvo smalsu pamatyti, kaip vyksta gyvenimas skirtingose šalyse. Tuo pačiu prasiplečia akiratis, sutinku naujų žmonių, pamatau, kad gali būti kitaip, kad galiu gyventi kitaip.
– Neturite rėmėjų, tad viską tenka dengti iš savo kišenės, tiesa? Papasakokite truputį apie šios savo aistros užkulisius – kiek atsieina tokios kelionės, kas sudaro kuprinės turinį, kokias vietas renkatės nakvynei, kiek vandens su savimi imate?
– Kai pradėjau bėgioti ilgas distancijas Anglijoje, turėjau darbą lanksčiu grafiku, gaudavau minimalų atlyginimą. Kai tie bėgimai jau yra įvykę, viskas atrodo labai nuostabu ir paprasta. Bet žmonės nežino, kad čia tam tikra prasme reikėdavo mokėti ir savo kainą.
Su savimi pasiimdavau labai mažai daiktų, tik tai, kas tikrai būtina: sportiniai drabužiai, negendantis sausas maistas, geliai su kofeinu, o bėgdamas visada su savimi turiu du litrinius butelius vandens.
Nė karto per visus šiuos bėgimus nenakvojau jokiame viešbutyje. Nuskambės ekstremaliai, bet poilsiui rinkdavausi pačias įvairiausias vietas ir miesto erdves: suoliukas, pieva, kokia nors užuovėja ar net anga, buvo visokių variantų. Taigi biudžetas būdavo minimalus.
– Kokią ilgiausią distanciją esate įveikęs ir kiek tas bėgimas truko?
– Esu perbėgęs visą Meksiką – 2400 km. Tai truko kiek daugiau kaip dvi savaites. Asmeninis rekordas per dieną yra apie 160 km.
– Tai, kad šiandien vėl bėgiojate, yra išties beveik stebuklas. Prieš trejus metus patyrėte motociklo avariją. Kaip ji įvyko? Kas padėjo taip greit vėl tikrąja to žodžio prasme atsistoti ant kojų?
– Pagrindiniu keliu važiavau motociklu namo, kai iš šalutinio, degant raudonai, išlindo automobilis. Iš motociklo nieko neliko, o apatinė kairės kojos dalis buvo sutrupinta. Man buvo atlikta operacija, paskui sekė reabilitacija.
Esu perbėgęs visą Meksiką – 2400 km. Tai truko kiek daugiau kaip dvi savaites.
Kurį laiką buvo labai sunku suprasti, kas įvyko. Buvau įpratęs treniruotis kasdien, kartais – net dukart per dieną. Po avarijos nebegalėjau nieko daryti. Turėjau pasirinkimą – arba kaltinti visus aplink dėl to, kas įvyko, arba pradėti gilintis į save. Neteikti reikšmės tam, ko negaliu kontroliuoti, ir telkti dėmesį į save, analizuoti savo emocijas.
Anksčiau automatiškai priimdavau ekstremalius sprendimus. Dabar išmokau labiau vertinti kiekvieną bėgimo patirtį, nesvarbu, trumpa ar ilga distancija, kiekvieną galimybę ir džiaugtis pačiu procesu, kad aš galiu bėgti. Nes patys gydytojai sakė: „Džiaukis, jei vėl išmoksi vaikščioti.“
Reabilitacija truko 2,5 metų, dabar kairėje kojoje stūkso metalas ir eidamas jaučiu kiekvieną žingsnį. Aš į tai žiūriu ne kaip į minusą, o kaip į stiprybės ženklą. Dabar pastebiu dalykus, kuriuos anksčiau ignoruodavau: galiu stebėti savo kūną, įvertinti, koks svarbus kiekvienas žingsnis. Kai išgirstu žmones skundžiantis, kad blogas oras, lyja, aš džiaugiuosi, nes galiu eiti, galiu bėgti, nepaisant oro.
– Pirmas bėgimas po reabilitacijos buvo Vankuveryje – 70 km, antras – Balyje, perbėgote salą ir įveikėte 100 km. O trečiasis – vasario pradžioje – gimtojoje Lietuvoje. Čia bėgote pirmą kartą? Ar nebuvo sunku dėl kojos? Beveik 400 km nėra trumpa distancija, o ir oras gana vėsus.
– Taip, Lietuvoje bėgau pirmą kartą, sumąsčiau irgi spontaniškai – kaip visada (juokiasi). Pagalvojau, kaip reikėtų efektyviai praleisti čia laiką ir norėjau duoti kūnui naują patirtį. Balyje buvo karšta, čia – žiemos laikotarpis.
392,3 km įveikiau per tris paras ir kelias valandas, pradėjau bėgti iš Turmanto miestelio netoli Zarasų, bėgau per Panevėžį, Kelmę ir baigiau Palangoje. Kadangi distancija gana ilga, o buvau išsikėlęs tikslą, per kiek laiko turiu ją įveikti, teko bėgti ir naktį, žinoma, ir pailsėjau.
Jaučiausi gana gerai, nors šaltis jautėsi ir koja į jį reagavo. Bet turėjau visokių šildančių tepaliukų, darydavau mankštas. Manau, čia svarbiausias buvo mano paties nusiteikimas: nesvarbu, kokia situacija, svarbu rasti išeitį.
– Viskas aišku su tomis šalimis, kur šilta ir galite prisnūsti parke. O kur ilsėjotės bėgdamas Lietuvoje?
– Buvo trys bėgimo etapai, buvau išsinuomojęs kambarius, kad galėčiau trumpam užsukti, keletą valandų nusnūsti, pailsėti, nusiprausti. Iš savo patirties išmokau vieną dalyką – būtina leisti kūnui pailsėti, anksčiau tai labai ignoruodavau.
– Įsivaizduoju, kad bėgdamas ne per pievas pasileidžiate, o bėgate palei kelią. Ar tenka susidurti su kokiomis nors aplinkinių reakcijomis, ar sulaukėte kokių komentarų savo atžvilgiu ir dabar – bėgdamas Lietuvoje?
– Išties buvau nustebęs, kad bėgdamas Lietuvoje nesulaukiau nė vienos reakcijos. Aš pripratęs, kad koks vairuotojas papypsintų, užsienio šalyse žmonės dažnai sustabdo, nori šnektelti, kartais paprašo drauge nusifotografuoti.
Mano tikslas – tiek pačiam sau, tiek kitiems parodyti, kad kiekvienas gali pasiekti savo svajonę ir kad gyvenimas gali būti ir kitoks.
– Ar kada atsakėte sau į klausimą – koks jūsų tikslas, dėl ko visa tai darote? Kalbu apie bėgimą.
– Mano tikslas – tiek pačiam sau, tiek kitiems parodyti, kad kiekvienas gali pasiekti savo svajonę ir kad gyvenimas gali būti ir kitoks, ne tik tas ir toks, prie kokio esame įpratę, kokį esame išmokę gyventi. Ir tuo pačiu noriu kitus įkvėpti, parodyti, kad ilgų distancijų bėgimas neturi asocijuotis su kančia. Tai gali būti tiesiog smagi patirtis, galimybė praplėsti akiratį ir susipažinti su įdomiais žmonėmis.
– O kuriai grupei pats save priskiriate – mėgėjų ar profesionalų?
– Jokios etiketės sau nelipdau, kad turi tai ar tai įvykti, jog tapčiau tuo ar anuo. Svarbiausia, kaip pats viduje jaučiuosi. Žinau, kad nėra privalu įtikti kokiam nors prekių ženklui, eiti, daryti kampanijas, kad tik jie leistų tau paskui tobulėti.
Man svarbi laisvė, laisvė rinktis. Šiandien savo jėgomis, be jokios paramos, esu bėgęs apie 50-yje šalių, turiu 16 metų bėgimo patirtį, manau, kad skaitytojai patys gali nuspręsti, ar tai pakankamai profesionalu, ar ne (šypsosi).
– Kokių turite norų, svajonių, susijusių su bėgimu? Per kokias šalis dar norėtumėte, o gal net planuojate bėgti?
– Yra keli variantai. Kalbant apie varžybas, kartą per metus vyksta pasaulio maratono iššūkis – septyni maratonai per septynias dienas septyniuose žemynuose. Šis maratonas sutraukia apie 20–30 žmonių iš viso pasaulio – tiek nedaug, nes kainuoja daug. Norėčiau kada nors galėti sau leisti ten sudalyvauti.
Iš šalių – visada norėjau bėgti tokiose vietose kaip Grenlandija, Antarktida, Havajai. Turiu ir tokią nutrūktgalvišką svajonę (juokiasi), kurios nežino net patys artimiausi žmonės, bet jau taip įrėmėte į kampą, tai pasakysiu – norėčiau tapti pirmuoju žmogumi pasaulyje, bėgusiu ne Žemės orbitoje.
– Mėnulyje?
– Sakykime (juokiasi).
– Visi esame laisvi svajoti apie ką tik norime. Ir nereikia tų svajonių gėdytis. Kaip į jūsų aistrą bėgioti reaguoja giminaičiai, draugai?
– Kai pradėjau, buvo labai daug priešpriešos, kad čia nesąmonė, kad nesirūpinu savo sveikata ir pan. Ir dabar sakyčiau, kad tas artimų žmonių požiūris yra savotiškas. Tačiau ilgainiui supratau, kad klausyti turiu tų, kurie yra darę tai, ką pats noriu daryti, kurie iš savo patirties gali patarti, pamokyti, o ne tų, kurie savo kailiu nėra patyrę.
– Kalbant apie sveikatą, ar esate konsultavęsis su medikais, kineziterapeutais dėl bėgimo ir kokią žalą tai gali padaryti? Sakoma, kad didžiausios problemos vėlesniame amžiuje laukia didžiųjų sportininkų. Ar nebijote to?
– Nebijau, nes manau, kad visada visko gali nutikti. Per reabilitaciją turėjau gerus specialistus, kurie dirbo ir su olimpiniais atletais, jie mane konsultavo, kaip į visa tai žiūrėti. Mokė nepriimti viso to kaip neigiamo dalyko, o įžvelgti tai, kas yra gerai, kad kojos skausmas, kurį jaučiu, yra normalus, tačiau jis mane tik sustiprins.
– Bėgdamas su savimi turite du litrus vandens. Ar visada pavyksta laiku pasiekti vietą, kurioje galėtumėte pasipildyti savo atsargas?
– Yra buvę visokių variantų. Bėgau Čilėje per Atakamos dykumą, baigėsi atsargos, o aplink – nė gyvos dvasios, iki artimiausios miestelio – dar gabalas kelio. Nežinau, kaip kartais man nutinka tokie dalykai, bet staiga matau, kad atvažiuoja krovininis sunkvežimis. Sustojo, vyrai turėjo butelį kolos, pavaišino mane, cukrus iškart suteikia energijos, taigi sėkmingai pasiekiau miestelį, kuriame pasipildžiau atsargas.
– Jūsų gyvenimas – tikrai neįprastas. Ir atrodote gana neįprastai, turint mintyje, kad už lango, nors ir ne tikra, bet žiema: plėšyti džinsai, šviesūs, spalvingi, vasarą menantys marškinėliai ir plonas tigrinis švarkelis – lažinuosi, kad eidamas gatve Lietuvoje tikrai sulaukiate aplinkinių dėmesio?
– Neturiu tikslo išsiskirti, tiesiog kiekvienam mūsų patinka skirtingi dalykai. Būna, nueinu į kokią nors drabužių parduotuvę ir pamatau, kad viskas vienoda – mane tai slegia. Aš rengiuosi taip, kaip tą dieną jaučiuosi. Nespraudžiu savęs į jokias ribas.
Dėl komentarų – taip, jų visokių būna visur, Lietuvoje gal daugiau į neigiamą pusę. Bet, žinote, kam reikės, kas norės, tas supras, o tų heiterių visada buvo ir bus.
Aš manau, kad apskritai svarbiausia yra žmogui nebijoti būti tuo, kuo jis nori būti, tiesiog imti ir pasakyti: čia esu aš, norite priimkite mane, nenorite – nepriimkite.
– Stebiu jus ir darau dvi prielaidas – vieną, kad medituojate, kitą, kad esate minimalizmo šalininkas.
– Taip (šypsosi). Medituoju jau pusantrų metų. Kalbant apie daiktus, visada laikausi požiūrio, kad nereikia jų kaupti. Suprantu, kad viskas yra energija, ir tais daiktais, kurie nėra naudojami, bet tik manoma, kad jų kažkada prireiks, atsikratau. Stengiuosi visko turėti minimaliai. Ir keliauti kur kas patogiau, kai turi mažiau daiktų.
– Sveikintinas požiūris. Paliekant užnugary bėgimą, ar turite dar kokių nors pomėgių?
– Be ilgų distancijų bėgimo, man dar patinka plaukimas, visokie ekstremalūs sportai – pavyzdžiui, šokti parašiutu ir pan., ir kopti į kalnus. Praėjusiais metais įkopiau į Monblaną (4,81 km).
Svarbiausia yra žmogui nebijoti būti tuo, kuo jis nori būti.
– Vienas?
– Taip, vienas.
– Nemanote, kad tai nesaugu?
– Užėjau į turizmo agentūrą, pasakiau, kad noriu kopti, jie man atsakė, jog tai neįmanoma, žmonės tai planuoja iš anksto, man reikia gido ir t. t. Aš jiems atsakiau, kad su visa pagarba vertinu jų rūpestį ir kad lipdamas tikrai įvertinsiu visas aplinkybes, jei bus per daug rizkinga, nesu „nučiuožęs“, kad bet kokia kaina kopčiau toliau. Tiesiog nenorėjau, kad vėliau tektų gailėtis dėl to, ko nepadariau.
Taigi išsinuomojau visą įrangą ir įkopiau į tą kalną, viskas buvo gerai. O nusileidęs vėl užsukau į agentūrą: „Sakėte, neįkopsiu?“ Parodžiau jiems nuotraukas, jie šiaip viską mato per palydovą, tad tepasakė: „Na, šaunuolis!“
– Išties! Kur dar esate įkopęs?
– Į Rocciamelone kalną Italijoje – tai pirmas kalnas, į kurį kopiau, jis nėra aukštas (3,538 km). Ateity turiu planų kopti ir į rimtesnius kalnus – pavyzdžiui, Elbrusą (5,642 km). Gal kada nors patrauksiu ir į Himalajus, kodėl gi ne, tik ten jau reikės kompanijos.
– Ar jūs kada treniravotės, ruošėtės kopti į kalnus?
– Ne, čia ir yra esmė. Bet kuriame sporte ruoštis kam nors, kas kada nors įvyks, yra iliuzija. Daug dalykų negaliu kontroliuoti, nuo manęs nepriklauso oro sąlygos. Kad įgyčiau patirties, turiu tai padaryti pats, neužteks pažiūrėti dokumentinių filmų.
Žinoma, visada turi įvertinti situaciją, kiek įmanoma, užbėgti už akių visokioms rizikoms. Todėl visada, kai tik ką nors sumąstau, įsigyju skrydžio bilietą. Taip nutiko ir su Monblanu: kilo spontaniška mintis, o po dviejų dienų jau stovėjau kalno papėdėje.
Žinote, ką iš visos savo patirties supratau? Kad daug žmonių gali pasiekti įspūdingų rezultatų sporte ar kitose srityse. Niekur neparašyta, kad tas rezultatas privalo būti vienoks ar kitoks. Aš pats imuosi įgyvendinti idėją, kol ji karšta, kol ja degu. Ir nesvarbu, pavyks man ar ne.
– Bet nepamirškite savęs saugoti. Ar po vizito Lietuvoje planuojate sugrįžti į Balį?
– Planuoju, bet kol kas svarstau dar keletui savaičių prasitęsti vizitą Lietuvoje. Ir dar turiu idėją pabėgioti per skirtingas Europos šalis. Pažiūrėsime, kaip viskas susidėlios.
– Na, akivaizdu, kad jums pavyksta viską susidėlioti. Tad linkiu didžiausios sėkmės, kad ir ką dar sumanysite!
– Labai jums ačiū!
15min straipsnių ciklas „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens. Tiesiog klausant savo vidinio balso.
VISUS CIKLO TEKSTUS RASITE ČIA.
Jei pažįstate tokių žmonių arba esate vienas jų, parašykite: i.pepceviciute@15min.lt.
