Tokie pokyčiai įvyko Mariaus Luckos gyvenime per gana trumpą laiką. Gali kilti klausimas, kaip kardinaliai pakeisti savo gyvenimą – būtent apie tai jis ir pasakojo Aurimo Mikalausko vedamoje laidoje „Pradėk iš naujo“.
Aurimas Mikalauskas: Tavo gyvenime buvo „Pudros“, ko gero, garsiausių vakarėlių Lietuvoje, organizavimo etapas, kuris kažkaip užsibaigė. Galbūt gali užpildyti tą tarpą tarp „Pudros“ pabaigos ir kardinalaus gyvenimo pokyčio – persikraustymo į Antazavę?
Marius Lucka: Buvo kovidas ir sklido kalbos, kad vasarą niekas nevyks. Man atsirado kažkoks stresas, ką reikės daryti, nes turėjau mažai pinigų ir tada per „Kino pavasarį“ pažiūrėjau filmą „Medaus šalis“ („Honeyland“), kur moteris iš laukinių bičių ima medų ir neša į turgų Albanijoje. Mane tas filmas taip užbūrė, kad aš už paskutinius pinigus nusipirkau avilių, bičių šeimų. Galvojau būsiu bitininkas, medų pardavinėsiu. Iki dabar tas bites laikau.
Pasisuko viskas taip, kad tą vasarą viskas buvo labai gerai, labai pasisekė „Pudra“, bet tą vasarą susipykau su Palangos politikais. Kitais metais mirė vakarėlio vietos „Auska“ direktorius ir vieta atiteko jaunam bičiukui, jis norėjo, kad „Pudra“ vyktų.
Aš sakiau, kad mes susipykę su politikais, nežinia, ar duos leidimą. Vis dėlto jį davė, ir mes pradėjome daryti. Likus kokiam mėnesiui iki renginio, Palangos meras atšaukė, neva negali vykti, nes žmonės skundžiasi. O realiai tai vienam asmeniui tiesiog nepadaviau pinigų už praeitais metais gautą licenciją, nes pasinaudojau esama, nedalyvavau jų korupcijoje ir viskas, jie mane išspyrė. Aš likau su labai dideliu minusu, sudegė laikas, idėjos, pinigai. Gyvenime buvo dar viena centrifuga, vaikštau ir suprantu, kad nieko negaliu padaryti, kad reikės kažkaip ir šitą išgyventi.
Aš labai aiškiau prisimenu, kad kai viskas prasidėjo, kai supratau, kad viskas veikia, galvojau, ko iš to vakarėlių organizavimo noriu. Noriu namų ir apkeliauti pasaulį. Ir aš sau jau buvau atsakęs į tą klausimą: pasaulį apkeliavau, jau gyvenau savo name Antazavėje. Tada supratau, kad tai tam tikra prasme yra tokia kaina mano tų norų.
Aš bilietus pardavinėdavau ranka į ranką, norint nusipirkti bilietą į „Pudrą“, reikdavo ateiti pas mane. Tai kaip, pavyzdžiui, žmonėms grąžinti, kai kažkokios dalies tų pinigų nėra, buvo net saldu, kaip smagu. Tačiau šiuo metu nesijaučiu niekam skolingas, nors, manau, kad esu.
A. M.: O kaip persikėlei gyventi į Antazavę?
M. L.: Pas mane į „Pudrą“ atskrido draugas iš Argentinos, kurį buvau sutikęs Nepale sniegynuose. Jam labai patiko, kad man dvidešimt keleri metai, pasakė, kad aš labai turtingas žmogus ir davė savo vizitinę, sakė, atvažiuok pas mane, priimsiu. Tai nuvariau į Argentiną, su juo pabuvau, pakviečiau jį į Lietuvą, sakė, kad kada nors atvažiuos. Ir prieš devynioliktų metų „Pudrą“ jis man skambina pirmadienį. Ką veiki, klausia, dirbu, sakau, bus festivalis, atvaryk.
Jis kitą dieną paskambino ir pasakė, kad atvaro su draugu iš Argentinos į Palangą, ketvirtadienį jau bus. Tai su jais pasitūsinom labai smagiai, parodžiau jiems truputį Lietuvą, Nidą, Palangą ir jie mane pakvietė kitą savaitę atvaryti į „Burning man“, tai aš išvykau, pasitūsinau, pakeliavau po Ameriką, Kanadą, grįžau ir pasigedau savo kai kurių daiktų, neprisiminiau, kur jie yra. Tada supratau, kad man reikia namų. Anksčiau sakydavau, kad namai yra šūdas, jie nereikalingi, o tuomet supratau, kad jie reikalingi bent tam, kad daiktai būtų vienoje vietoje.
Perskaičiavau pinigus ir supratau, kad tokių namų, kokių reikėtų, Vilniuje nenusipirksiu. Turėjau galimybę seną pirtį ant ežero kranto nugriauti ir pasistatyti sau namelį. Pagalvojau, kad jokio skirtumo man, man reikia spintos daiktams. Taip aš ten pradėjau statyti namą, galvojau, kad tai bus neva mano bazė kažkokia, o aš toliau labai keliausiu, bet pasistačiau ir pradėjau gyventi, pradėjo labai patikti ten būti ir tiesiog pasilikau kaime.
A. M.: Ar buvo iš pradžių, kad ten nuvažiuodavai tik retkarčiais pabūti?
M. L.: 2019 metų gruodžio 10 dieną aš atidaviau savo butą Vilniuje ir 11 dieną išvažiavau į kaimą su bilietu į vieną pusę ir viskas, galvojau, ką čia dabar reikės veikti. Ir dar tada, jau iš kaimo, organizavau tą „Pudrą“, kuri man sudegė. Tai tarsi irgi buvo kažkoks tiltas su praeitimi, dar čia šiek tiek padarysim, nors jau vaibas mano buvo visai kitas, aš jau kažkaip ir daugumos žmonių nenorėjau matyti ten. Tik buvo toks jausmas, kad reikia padaryti, nes kodėl nepadaryti.
Likimas labai aiškiai parodė man, kad, Mariau, It’s over, judam pirmyn ir galvojam, ką veikti toliau. Vėl apsivertimas, vėl galvojimas apie pasaulį, žmones. Šiaip neįtikėtina, kiek visokių dalykų vyko per dešimt metų. Kartais tiesiog sėdžiu ir sunku suvokti, kiek visko tilpo į dešimt metų. Atrodo, neįmanoma tokiu tempu varyti, tai gal taip natūraliai ir atsiradau tam kaime, kad truputį nurimčiau, atgaučiau pulsą. Labai tuo mėgaujuosi.
A. M.: Ar tu jauti, kad tai toks etapas, aišku, esi jaunas, tai negali sakyti, kad čia jau paskutinė stotelė, bet ar tai pauzė ar ilgesnis apsistojimas? Kaip manai?
M. L.: Jaučiu, kad noriu atsitraukti nuo visko. Truputį pagriebsiu „Blaivios vasaros“ idėją, kuri yra Alfredo, bet ir aš turėjo tokią idėją prieš dvejus metus, sakiau, labai norėčiau išgyventi vaikišką vasarą. Gegužės paskutinę dieną išjungti telefoną, kompą, neturėti mašinos, tik dviratį ir iki rugsėjo pirmos pragyventi be ekranų, tik penktadieniais „Didįjį penktadienio“ filmą pažiūrėti. Ir, atrodo, neišeina, nes vis tiek ir mano vasaros stovyklos, ir pragyvenimo šaltinis ta komunikacija su ekranu, neišeina atsitraukti.
Tokią vasarą noriu išgyventi ir dabar, kad tiesiog iš to labai didelio viešumo, kuriame kažkada labai mėgavausi būti, gimsta labai aiškus ir didelis noras nugrimzti į tokią nežinomybę, sumažinti žmonių skaičių iki minimumo aplink save, palikti tik pačius geriausius makadamijos riešutus, iš kurių gautum filosofinį, fizinį, dvasinį pasitenkinimą. Kuo labiau eliminuoti triukšmą, jaučiu labai augant tai, išsigąstu, nes tai asocijuojasi su senatve, galvoju, Mariau, tau trisdešimt, kas yra? Galbūt to greičio kaina yra tokia. Smagu būtų sukurti kažką iš to kito dalyko, gal vaiką.
A. M.: Blaivybė. Pasikalbėkim, kai į tavo gyvenimą tas atėjo, ar sunku taip gyventi?
M. L.: Jau kurį laiką bandau sau atsakyti, ar sunku yra negerti, nesitūsinti. Manau, kad negėrimą galima palyginti su tylos stovykla, jei kas nors yra tokioje buvęs. Ten tylėti yra paprasta, tiesiog nešneki, ten ne tai yra sunkumas, yra daug dalykų, kurie atsiranda tyloje. Psichologinis išgyvenimas ne pirmoje vietoje. Pirmoje vietoje yra fizinis skausmas, sunku sėdėti. Skauda kojas, klubus, nepatogu, mažai miegi, mažai valgai.
Atsisakyti ir nevartoti alkoholio nėra sunku, bet sunku suprasti, kad keičiasi gyvenimas, keičiasi iš esmės daug dalykų. Daugelis žmonių, su kuriais leidai laiką, tau tampa nebeįdomūs. Supranti, kad artimas draugas buvo artimas tik šiame laiko leidime, o jei jo nebelieka, ir nebemokame elgtis kitaip laiką leisdami.
Alkoholio atsisakymas iš esmės yra tai, kad pakeiti savo kasdienybę, užsiėmimus, tad ir kai kurie dalykai subyra. Manau, kad tai labiausiai išgąsdina daugelį - kaip čia ta mano chebra, kaip mano socialinis gyvenimas vyks toliau. Manau, kad vyresniems sunkiau tai padaryti, nes jie mažiau linkę bendrauti su naujais žmonėmis, sunkiau naujovių įsivesti į gyvenimą. Aš sakau, jūs pagalvokit apie savo tėvus, ar jų gyvenime atsiranda naujų draugų.
Na, pas ką nors gal ir atsiranda vienas kitas, bet iš esmės tie žmonės nusistovi savame eiliškume, kasdienybėje, kuri leidžia jiems gyventi, jausti kažkokius jausmus, kurių jiems reikia. Taip jie ir gyvena, nenori bandyti naujų dalykų, nenori keisti žmonių. Ar man buvo sunku? Minėjau, gyvenime keitėsi daug dalykų, žmonės keitėsi, ir ne vieną kartą, man nebuvo sunku. Aš nepriklausau jokiai kompanijai, neturiu tokių draugų, su kuriais būnu kiekvieną savaitgalį. Aš kai gerdavau, baliavodavau, būdavau vis pas kažkokius nepažįstamus žmones, nes tie patys žmonės atsibosdavo. Man niekas nepaskambindavo paklausti, kaip aš jaučiuosi po baliaus, nes niekas nejausdavo tokio artumo su manimi.
Tad aš neturiu net kompetencijos vertinti, ar buvo sunku atsisakyti, nes aš aplinką kaip ir turiu, bet ne taip, kaip ją turi kiti. Negerti šiaip fainai. Jeigu taip kalbant. Tik yra kitų dalykų, kurie neleidžia tuo patikėti, įsijausti, bet man šiaip pasikeitimai patinka, nes gyvenimas nesibaigia niekaip, kol nesibaigia iš esmės. Aš linkęs tikėti didžiuoju planu. Dažnai atrodo, kad vyksta dalykai, kurie liūdina, netenki žmonių, bet tada pažiūri po kiek metų, kad viskas yra gerai, įdomu, gyvenam toliau.
Marius laidoje „Pradėk iš naujo“ apie savo gyvenimo nesėkmes, pakilimus, keliones, virsmus ir vidinius pokyčius pasakojo kur kas daugiau. Nuo pasirinkimo sėsti į kalėjimą už pasų vogimą arba keisti viską iki darbo Vietname nemokant jokios užsienio kalbos, nuo skandalingų, ko gero, žinomiausių vakarėlių Lietuvos istorijoje organizavimo ir alkoholio vartojimo kasdien iki persikraustymo į Antazavę, pasinėrimo į meną ir visiško svaigalų atsisakymo. Laidą galite išgirsti čia. O jei norite sužinoti daugiau apie Marių – jo su Alfredu Chmieliausku organizuojamą „Blaivią vasarą“ , mintis apie žmones, kuriems negali padėti, pasikeitimo privilegiją, aplinkos įtaką priimant sprendimus – spauskite čia, kur rasite pokalbio tęsinį, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.
