Paklaustas, ar norėtų ir trečią kartą išbandyti jėgas šiame žaidime, Saulius sako, jog tikrai taip. „Būtinai to paprašysiu laidos vedėjų“, – juokiasi Saulius, gyvenantis Trakų Vokėje ir ne vieną dešimtį metų išdirbęs Trakų istorijos muziejuje.
Jis pasakoja, kad muziejininko kelią pasirinko neatsitiktinai – jo tėvai buvo mokslininkai. Štai mama – entomologė, o tėtis – agrochemikas, abudu paminėti ne vienoje enciklopedijoje, tad nieko keisto, kad savo gyvenimo kelią jis susiejo su intelektualia veikla.
Vyras pasakoja, kad iš pradžių norėjo būtų geografu – tuometinis geografų kursas ruošė meteorologus laivuose, tačiau matematika pakišo koją, ir jis, nusprendęs, kad visko nepatemps, mokslus metė. Po kiek laiko įstojo į pedagoginį universitetą ir ten mokėsi istorijos: „Dirbau istorijos mokytoju ketverius metus, matyt, buvau neblogas, jeigu ir dabar mane mokiniai prisimena, sustoję gatvėje pakalbina ir pagiria“, – juokiasi Saulius, iš tėvų paveldėjęs ir meilę gamtai.
Trakų istorijos muziejuje – nuo 1995-ųjų
Muziejuje darbas Sauliui patiko, tačiau jau metus laiko jis jame nebedirba, visgi priduria, jog jeigu būtų galimybė – mielai sugrįžtų. Jis domisi ne tik istorija, bet ir numizmatika, netgi turi sukaupęs įvairių pinigų, medalių kolekciją – tai jo aistra.
Aš turiu labai gerą atmintį, tad man nesunku išmokti atmintinai tai, ką perskaitau.
Paklaustas, kaip sugalvojo išbandyti jėgas „Auksiniame prote“, Saulius sako, kad įvairiuose intelektiniuose žaidimuose dalyvauja jau labai seniai – dar nuo LitPoliinter televizijos laikų rengiamos viktorinos, tad ir bagažas per tiek metų sukauptas tikrai nemažas.
„Paskui dalyvavau turbūt visuose žaidimuose. Mėgstamiausiais galėčiau įvardyti „Sėkmės kelius“ ir „Auksinį protą“. Man atrodo, kad svarbiausia yra dalyvauti, sutikti bendraminčius, pasisemti patirties, o ne laimėti.
Aš turiu labai gerą atmintį, tad man nesunku išmokti atmintinai tai, ką perskaitau. Net mokykloje, būdavo, nepasiruošiu, tačiau greitai perskaitau vadovėlį ir jau galiu eiti atsiskaityti“, – prisimena jis.
Saulius galvoja, kad būtent atmintis ir padeda jam atsakyti ir į sunkiausius klausimus, be to, jis mėgsta spręsti įvairius kryžiažodžius ir šaradas. Sako, kad dažniausiai 60 proc. kryžiažodžių gali išspręsti be papildomos pagalbos.
Man atrodo, kad aš, būdamas tokio amžiaus, žinojau žymiai mažiau. Tie vaikai tikrai įkvepia.
„Šiandien aš esu kur kas geresnis“
S.Zalys sako, kad metams bėgant vis pozityviau žvelgia į jį supantį pasaulį. „Nebeliko jokio pavydo, nerimo ar pykčio. Manau, kad su amžiumi aš tapau kur kas geresniu žmogumi, man malonu, kai nutinka kas nors gero, kai kitiems sekasi, aš tuo labai džiaugiuosi“, – sako jis.
Jį džiugina ir įvairios laidos, pavyzdžiui, sako, kad mėgstamiausias jo žaidimas – „Tūkstantmečio vaikai“. „Man atrodo, kad aš, būdamas tokio amžiaus, žinojau žymiai mažiau. Tie vaikai tikrai įkvepia. Labai smagu žiūrėti į tokią Lietuvos ateitį“, – sako jis.
Jau antrą kartą likęs per plauką nuo pergalės, Saulius šiandien turi susirinkęs tikrą gerbėjų armiją, kuri kukliam žaidimo dalyviui pasistengė surinkti ir padovanoti ne tik solidų piniginį prizą, bet ir, žinoma, savo palaikymą ir meilę.
S.Zalys džiaugiasi tokiu įvertinimu ir sako, kad mielai jėgas išbandys ir tolimesniuose „Auksinio proto“ žaidimuose. „Aš labai vertinu tą palaikymą ir manau, kad žmonės yra geresni, negu jiems atrodo. Aplink tikrai labai daug gerų žmonių. Jūs pabandykite nukristi gatvėje – tikrai ateis kas nors jums padėti!“ – žmonių gerumu džiaugiasi Saulius, be to, būsimiems dalyviams jis link nebijoti parodyti savo žinių ir eiti iki galo.
Aplink tikrai labai daug gerų žmonių. Jūs pabandykite nukristi gatvėje – tikrai ateis kas nors jums padėti!
Norėtų nuvykti į Naująją Zelandiją ir Japoniją
Dabar daugiausiai laiko S.Zalys praleidžia skaitydamas knygas ir žiūrėdamas filmus, kadangi pandeminė situacija ir karantinas daugelį žmonių privertė likti namuose, bet savęs nevadina sėsliu žmogumi ar namisėda:
„Mano kartos žmonės negali gyventi be knygų. Labai mėgstu modernią klasiką, pavyzdžiui, M.Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, W.Goldingo „Musių valdovą“, F.Kafkos „Procesą“, G.Manfredo „Tiltą“ ir daugybę kitų. Patinka ir šiuolaikinė literatūra, paskaitau, bet klasika pirmauja. Tą patį galiu pasakyti ir apie filmus“, – pasakoja Saulius.
Paklaustas, gal turi dar kokių mėgstamų veiklų, pavyzdžiui, auginti gėles ar pomidorus, jis juokiasi ir sako, kad nėra stiprus botanikoje, tačiau šiandien jį labai džiugina ant palangės žydintys, 2016-aisiais metais anapilin iškeliavusios gyvenimo draugės sodinti amariliai: „Jie taip ilgai žydi – nuo pat žiemos iki dabar“, – džiaugiasi jis.
Nors šiuo metu galimybės keliauti apribotos, o dėl sveikatos bėdų Sauliui sunku vaikščioti, jis sako, kad kelionės jam labai patinka, o svajonių šalys – Naujoji Zelandija ir Japonija, į kurias, tiki, galėtų nukeliauti.
