– Tapti politike, ko gero, nebuvo vaikystės svajonė?
– Vaikystėje buvau labai aktyvi, nestokojau veiklos, tačiau tikrai nemaniau, kad pasuksiu į politiką. Politikos mokslus pasirinkau, nes turėjau viltį, kad mokslas gali ne tik paaiškinti vykstančius procesus, bet ir juos nuspėti, pavyzdžiui, numatyti, kokių kils konfliktų, kokia bus jų eiga, kokiais būdais reikės juos spręsti.
Toks buvo jauno žmogaus požiūris. Pirmame kurse aktyviai įsitraukiau į Vilniaus liberalaus jaunimo veiklą, subūrėme daug žmonių, kursiokų, tapau Lietuvos liberalaus jaunimo pirmininke. Šioje organizacijoje išaugo daug politikų.
– Retai matome jus kartu su vyru. Kokia jūsų meilės istorija?
– Su Edgaru susipažinome būtent Lietuvos liberaliame jaunime. Jis buvo iš Kauno skyriaus, aš – iš Vilniaus. Kurį laiką nesutarėme, konkuravome, bet jau kai susidraugavome, tai ir nebeišsiskyrėme. Po septynerių metų draugystės susituokėme.
Jis labai palaiko politinę mano veiklą, todėl jaučiuosi rami, tvirta.
Jis labai palaiko politinę mano veiklą, todėl jaučiuosi rami, tvirta. Pažįstu moterų, kurios neina į politiką, nes jų partneriai sako „tai ne tau“ arba kitaip nepalaiko. Manau, politikoje moterų būtų daugiau, jei palaikymo būtų daugiau. Man šiuo atžvilgiu labai pasisekė.
Keletą metų Edgaras dirba užsienyje, tad labai vertiname akimirkas kartu. Kaip ir daugelis porų, mėgstame skaityti knygas, kiną, važiuojam prie ežero, kai yra galimybė, keliaujame, patinka atrasti pasaulį.
– Moterų vadovių vis dar nedaug. Kaip jaučiatės būdama jauniausia Vyriausybės ministrė?
– Lietuvoje mes suprantame, kad reikia daugiau įvairovės priimant sprendimus.
Tačiau moterys lyderės vertinamos kitaip nei vyrai. Kartais visai nesąmoningai joms keliami didesni reikalavimai. O jei esi jauna moteris, tai lyg sprogstamasis užtaisas.
Esu ilgiausiai dirbusi ekonomikos ministrė nepriklausomoje Lietuvoje.
Esu ilgiausiai dirbusi ekonomikos ministrė nepriklausomoje Lietuvoje. Ketveri metai einant šias pareigas nebuvo lengvas pasivaikščiojimas: valdėme pandemiją ir siekėme kuo laisvesnio karantino verslui ir žmonėms, prasidėjus karui ir užklupus infliacijai radome sprendimų, kaip išlaikyti verslo konkurencingumą.
Tai buvo ir Lietuvos augimo laikas: pradėjome dirbti su rinkomis nuo Seulo iki Silicio slėnio, atvedėme žinomus vardus – nuo vokiečių gynybos giganto „Rheinmetall“ iki garsiojo „Michelin“ gido, dabar auginame vietinę gynybos pramonę.
Nuveikėme daug svarbių darbų, bet kartais jaučiu, kad iki šiol turiu įrodinėti, jog „esi pakankamai gera“. Manau, su tuo susiduria nemažai moterų, ypač jaunų. Tikiuosi, kad man pavyks įkvėpti daugiau jų ir savo pavyzdžiu. Su patirtimi ateina jausmas, kad žinau, ką nuveikiau, kiek pastangų įdėjau, kokį rezultatą pasiekiau ir to įrodinėti nereikia.
Yra daug žmonių, kurie šias pastangas ir darbus vertina. Nei aš, nei kitos dirbančios moterys neturi niekam nieko įrodinėti, o siekti savo tikslų. Kaip kitados sakė JAV pirmoji ponia Eleanor Roosevelt: „Ką kiti žmonės apie mane galvoja, nėra mano reikalas.“
– Kokią Lietuvą norite matyti po 50 metų?
– Esu įsitikinusi, kad Lietuva gali būti pati turtingiausia Europos valstybė. Mūsų žmonės darbštūs, turime aukštą darbo etiką, esame atviri, skaidrūs, viena laimingiausių pasaulio valstybių. Jeigu politikai bus drąsūs, nepataikaus tamsai, stereotipams, mums pavyks.
Mes esame didesni, nei save matome.
Lietuvai reikia daugiau ambicijų. Mes esame didesni, nei save matome. Kai pradėjau dirbti ministre, man visi sakė, kad nepritrauksime tarptautinių startuolių akceleratorių, nes esame maži ir neįdomūs. Važiavau, kalbėjausi, ir štai – ateina, vienas po kito.
Lietuva sužinojo, kas yra vienaragiai, stiprėja nauji inovatyvūs verslai. Visa tai darau dėl svarbiausios priežasties – kad Lietuva daugiau niekada nebūtų pigios darbo jėgos šalis. Mes turime būti aukštų technologijų ir gerų atlyginimų šalis.
– Kur matote save ateityje?
– Kol turiu idėjų, kol esu naudinga, tol būsiu politikoje. Dar yra nebaigtų reikalų ir aš labai noriu juos pabaigti.
Politinė reklama bus apmokėta iš Laisvės partijos PK sąskaitos
