Lietuvoje Austėja baigė kūrybinių industrijų studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, trejus metus dirbo pagal specialybę – animatore ir grafikos dizainere. Paklausta, kodėl sumanė mesti mėgstamą darbą ir mylimą Vilnių iškeisti į Vankuverį, Austėja šypsodamasi sako, kad konkrečios priežasties tam nebuvo:
„Yra žmonių, kuriems Kanada – svajonė, dėl gamtos, kalnų, slidinėjimo. Man kalnai net nebuvo prioritetas, nes labiau esu vandens žmogus. Buvo pažįstamų, kurie buvo išvykę į Vankuverį, girdėjau jų pasakojimus apie šį miestą, galbūt jie ir užkabino. Darbo keisti nenorėjau, man jis tikrai patiko, bet vis atrodydavo, kad reikia kur nors išvažiuoti, nes sėdžiu vietoje, dirbu, o gyvenimas pro akis lekia.“
Austėja Kanadoje – jau dvejus metus. Prabėgus keturiems mėnesiams nuo atvykimo, išbandžius picų, sporto prekių pardavėjos ir filmavimo aikštelės asistentės amplua, jai pavyko rasti darbą pagal savo specialybę – dabar vienoje Kanados įmonėje, kuri užsiima komercinio nekilnojamojo turto vaizdo įrašų kūrimu, Austėja animuoja vizualines grafikas ir montuoja video, o laisvalaikį leidžia važinėdama dviračiu, leisdamasi į žygius po kalnus ir plaukiodama banglente Vankuverio saloje.
Į Kanadą ilgesniam laikotarpiui, ne atostogų, taip paprastai neišvyksi. Reikalinga viza. O ją gauti, pasak Austėjos, nėra lengva. „Lietuvai metams yra skiriama apie 100 kvotų. Būna apie 600 pildančiųjų. Taigi išeina, kad vizą, skirtą metams, gauna vienas iš šešių žmonių. Jei gavęs ja nepasinaudosi, daugiau gali ir nebeturėti šanso išvažiuoti. Kadangi ją gavau, žinoma, neatsisakiau“, – sako pašnekovė.
Apie įsikūrimą tolimojoje Kanadoje, gyvenimą hostelyje, kosmines kambarių nuomos kainas, darbo paieškas ir galimybes, Vankuverį supančius kalnus ir pramogas juose, meškas medžiuose, benamių rajoną, karantino grimasas ir ko labiausiai pasiilgo Lietuvoje, Austėja papasakojo 15min GYVENIMUI.
– Papasakokite apie pačią pradžią, ar sunku buvo įsikurti Vankuveryje?
– Dabar, kai kam nors pasakoju, atrodo, kas čia tokio. Bet ta pradžia tikrai nebuvo tokia lengva, netrūko ir netikėtų vingių.
Daugiausia baimės ar nerimo buvo dar iki išskrendant iš Lietuvos, nes iki tol niekur toliau, išskyrus Europą, neteko būti. Bet nusileidau čia, pamačiau žmones, išgirdau anglų kalbą ir supratau, kad nieko nereikėjo bijoti, jokio kultūrinio šoko. Dėl akcento pergyventi irgi nereikia, nes čia kas antras kalba su akcentu.
Vankuveryje butų, kambarių nuoma labai brangi. Įstiklintą balkoną čia nuomoja už 900 dolerių.
Taip pat buvau gerai atlikusi namų darbus. Žinojau, kad atvykusi turiu nuvažiuoti išsiimti socialinio draudimo numerį, susitvarkyti kitus reikalus. Jau pirmą dieną važiuodama metro (Vankuveryje jis vadinamas „sky train“ – „dangaus traukiniu“) buvau užkalbinta keleto žmonių su klausimais, iš kur aš, ko čia atvykau. Atrodė, kad jiems iš tiesų tai rūpi. Ir apskritai visi buvo labai draugiški ir besišypsantys.
Kita užduotis buvo susirasti gyvenamąją vietą ir darbą. Vankuveryje butų, kambarių nuoma labai brangi, čia vyksta tikros „bado žaidynės“, kas, kam ir ką išnuomos. Pavyzdžiui, įstiklintą balkoną čia nuomoja už 900 dolerių. Arba teko susidurti su pasiūlymu, kur nuomojamas beveik sandėliukas, o šeimininkas sako: šita pusė stalo – tau, galėsi čia pasidėti savo lėkštutę, o kita pusė – užimta.
Buto paieška užtruko porą savaičių, jas pagyvenau hostelyje. Jau stogas važiavo nuo vos kelių kvadratinių metrų kambario, kur gyvenama keturiese ir kas naktį pasikeičia kuris nors gyventojas. Beieškodama, kur gyventi, tikrai maniau, kad bus šakės, bet galiausiai pavyko susirasti padorų kambarį už 600 dolerių mėnesiui – su dviem britėmis dalijomės nuosavo namo vidurinį aukštą.
– O kaip sekėsi rasti darbą?
– Paprastų darbų – bare, virtuvėje, parduotuvėje ir pan. – Vankuveryje labai daug. Tik tiek, kad pats turi vaikščioti, išdrįsti užeiti į vidų pasikalbėti ir paduoti savo CV. Dar prieš išvykdama žiūrinėjau skelbimus, siunčiau CV į įmones, kuriose galėčiau gauti darbą pagal savo specialybę, bet į tuos laiškus niekas taip ir neatsakė.
Sunkiausia buvo prasilaužti – praverti pirmąsias duris, o paskui jau lengvai veri visas kitas. Vieną dieną pradirbau picerijoje prie kasos viename kvadratiniame metre – buvo labai blogai. Kitą dieną sulaukiau skambučio iš kepyklos – irgi darbui prie kasos. O važiuodama pirkti dviračio – nes čia visi mina dviračius ir laisvalaikiu, ir į darbą, ir tėvai vaikus į darželį veža, panaudotų sporto prekių parduotuvėje gavau pasiūlymą dirbti pas juos. Dviračio tąkart nenusipirkau, bet gavau darbą (juokiasi).
Tiesa, ta parduotuvė irgi gana įspūdinga – didžiulė, joje gali rasti įvairiausio dėvėto sportinio inventoriaus: dviračių, snieglenčių, banglenčių, kitiems sportams priklausančių lentų, drabužių, žygio, bėgimo batų, kamuolių ir t. t. Iš pradžių buvo iššūkis klientui surasti norimą prekę, kai sporto šaką girdi pirmą kartą gyvenime. Tad teko pramokti ir pavadinimų, ir susipažinti, koks inventorius kuriai priklauso. Be to, ten sutikdavau daug žmonių iš kitų pasaulio kraštų – pavyzdžiui, australus, kurie čia atvykdavo slidinėti.
Tik atvykusi į Vankuverį savaitę savanoriavau kino festivalyje, o pirmą savaitgalį ėjau į kursus, kaip elgtis filmavimo aikštelėje. Vankuveris – beveik Holivudas, tik čia filmų gamyba pigesnė. Gavau kursų pažymėjimą, su mintimi, kad gal pavyks čia rasti darbo. Bet kiek siunčiau CV, niekam buvo neįdomu, turi tą pažymėjimą ar ne, visiems reikėjo patirties arba kontakto. Pagalbininko darbas filmavimo aikštelėje nėra blogai – per dieną gali ir 400 dolerių uždirbti.
Kartą sporto prekių parduotuvėje susipažinau su moterimi, užsukusia nusipirkti žygio batų. Ji dirbo operatore. Pasakiau jai, kad ir aš labai norėčiau į filmavimo aikštelę, daviau jai savo kontaktus. Po mėnesio parašė žmogus, pakvietė atvykti dirbti. Gal apie 20 kartų teko ten padirbėti asistente, filmuojant serialus „Limetown“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka aktorė Jessica Biel, „Siren“, „Supergirl“ ir kitus. Darbas – pats paprasčiausias, bet galėdavai neblogai užsidirbti, ir buvo tikrai smagi patirtis.
O pastaruosius metus animuoju vizualines grafikas ir montuoju filmukus įmonėje, kuri užsiima komercinio nekilnojamojo turto vaizdo įrašų kūrimu.
– Jūsų viza galiojo metus. Ar lengva buvo ją prasitęsti?
– Kadangi jau buvau susiradusi darbą pagal specialybę, mano darbdavys buvo suinteresuotas, kad likčiau ir tęsčiau darbą pas juos. Bandžiau prasitęsti savo pirmąją vizą, nors žinojau, kad jų niekas nepratęsia ,ir tiesiog per tą laiką pavyko gauti naują vizą, kuri skiriama jau darbą Kanadoje turintiems žmonėms.
Lietuvai per metus išduodamos kelios dešimtys tokios vizos kvotų, bet ir norinčių ir galinčių joms aplikuoti – kiek mažiau. Tad konkurencijos atžvilgiu, viskas kiek ir paprasčiau.
Aišku buvo vargo, bet viską susitvarkiau, o dabar laukia dar vienas vargas, nes ir ši viza kitų metų pradžioje baigsis, tad noriu gauti penkerių metų vizą, arba dar kitaip vadinamąjį nuolatinio gyventojo statusą, kuriai reikia ir anglų kalbos egzaminą išlaikyti, ir mokslų diplomą turėti, ir patirties pagal savo specialybę tiek Lietuvoje, tiek čia, ir galiausiai už ją susimokėti 1,5 tūkst. dolerių.
– Na, tuos vargus, tikiu, atperka patirti įspūdžiai. Iš nuotraukų, kuriomis dalijatės socialiniame tinkle, matyti, kad mėgaujatės Kanados gamtos teikiamais malonumais tiek žiemą, tiek vasarą. Papasakokite apie savo laisvalaikį – ką veikiate?
– Aktyvių pramogų čia – tik spėk viską daryti. O miesto kultūrinis gyvenimas – kiek menkesnis. Atrodo, čia ir kino industrija, bet kino teatruose filmų atžvilgiu nėra itin didelio pasirinkimo – pas mus Lietuvoje jis kur kas didesnis, ypač nemasinių filmų. Koncertų atžvilgiu tas pats.
Miestas didelis – beveik 3 mln. gyventojų, bet vakarais čia nelabai kas ir vyksta. Vietiniai juokauja, kad visi anksti eina miegoti, nes ryte reikės anksti keltis ir lipti į kalnus (juokiasi). Nežinau, ar čia visi taip lipa, bet, jei šeštą ryto atvažiuoji prie kalno, esančio netoli miesto, mašinų aikštelė jau būna užpildyta.
Vietiniai juokauja, kad visi anksti eina miegoti, nes ryte reikės anksti keltis ir lipti į kalnus.
Išties kalnai labai lengvai ir greitai pasiekiami, gali ir viešuoju transportu tai padaryti. Taigi žiemą slidinėju, o vasarą su bičiuliais einame į žygius po kalnus. Yra keletas miesto paplūdimių, kuriuos irgi gali lengvai pasiekti viešuoju transportu ar dviračiu.
Aplink Vankuverį yra daug salų, pusantros valandos keltu ir pasieki Vankuverio salą. Ten galima plaukioti banglentėmis, nes atsiveria Ramusis vandenynas, o Tofino miestelis laikomas bene idealiausia vieta pasaulyje pradedantiesiems, ten nėra ryklių ir aštrių uolų. Apie Vankuverį taip ir sakoma: miestas, kuriame tą pačią dieną gali ir plaukioti banglente, ir slidinėti.
Gyvendama Vankuveryje pradėjau užsiiminėti skimbordingu (angl. „skimboarding“ – liet. slydlenčių sportas), važinėti riedlente, Lietuvoje tikriausiai niekad nebūčiau to sugalvojusi (juokiasi).
– O koks oras Vankuveryje?
– Žiemą būna savaitė, kai mieste būna vos keli laipsniai šalčio. Taigi gana šilta, nebūna sniego, o pakėlęs akis matai snieguotas kalnų viršūnes. Vasaros nėra karštos, dažnai lyja. Neįtikėtina, bet čia turiu vienus batus ir vieną striukę, su kuriais vaikštau visus metus. Dar reikalingi drabužiai nuo lietaus, o jei važinėji dviračiu – neperšlampama apranga yra svarbiausia.
– Gal keliaujant ir meškų sutikti teko?
– Teko matyti jų nemažai pravažiuojant mašina Uoliniuose kalnuose, jie yra kiek toliau nuo Vankuverio, Albertos provincijoje. Vienas smagesnių matytų vaizdų – itin liekno kamieno medyje sėdi didžiulė meška ir valgo lapus. Kitą kartą mešką teko pamatyti netoli Vankuverio, su draugais dar pasijuokėme, kad tikriausiai ženklus „Atsargiai, pastebėta meška!“ čia pastato ir palieka. Ir tada tik pasukame galvą – o netoliese meška šmirinėja. Bet ačiūdie, iš labai arti dar nė vienos nesutikau (juokiasi).
– Kokių nuostatų turėjote vykdama į Kanadą ir kurios jų pasiteisino, o kurios sugriuvo?
– Prieš atvykdama čia girdėjau, kad kanadiečiai labai mėgsta „small talk'ą“ (liet. „trumpus pokalbius“), atrodo labai draugiški, bet iš tiesų tokie nėra ir į artimesnes draugystes nesileidžia. Galiu pasakyti, kad jie išties mandagūs ir draugiški, ir man neatrodo, kad tai – dirbtina. Esu girdėjusi ir lietuvių pasakojimų, kaip juos čia, Kanadoje, „užknisdavo“ tas „small talk'as“, o manęs tai nenervina, netgi būtų keista, jei dabar niekas nepaklaustų, kaip man sekasi (šypsosi).
Apie Vankuverį girdėjau, kad čia yra tautų mišinys. Taip ir yra. Gatvėje gali išgirsti daugybę kalbų.
Dar girdėjau, kad čia mažai tikrų vietinių ir daugelis čia atvykę ilgai neužsibūna. Tai galiu pasakyti, kad sutikau ir tų vankuveriečių, kurių jau keletas kartų gyvena Vankuveryje, ir nepasakyčiau, kad jie tokie nesileidžiantys į artimesnį ryšį ar kad su jais sunku susidraugauti.
Man labai patinka, kad čia nėra požiūrio, jog kuris nors darbas yra blogas ir niekas tavęs neteisia dėl to, ką tu dirbi.
Bet, pavyzdžiui, Monrealyje, kuris laikomas europietiškiausiu Kanados miestu, tos kanadietiškos geros nuotaikos ir nuoširdumo man pasirodė labai mažai likę.
Tiesa, čia dar visi, išlipdami iš autobuso, garsiai padėkoja vairuotojui. Gal taip priimta ir kitose šalyse, bet man iš pradžių buvo keista. Draugė pasakojo, kaip kartą važiavo autobusu, išlipo žmogus ir paliko savo maišą. Ir staiga girdi rėkimą kito žmogaus, kad sustabdytų autobusą. Atsidarė durys, tas žmogus iššoko ir atidavė maišą ją pamiršusiam. Atgal įlipo ir autobusas nuvažiavo.
Aš ir pati ne kartą paplūdimyje esu palikusi dviračio spyną, akinius nuo saulės ir jau manydavau – viskas. Bet atvažiuoji ryte, viskas guli ten, kur palikai.
– Kas patinka Kanadoje?
– Be gamtos ir visų pramogų, man labai patinka, kad čia nėra požiūrio, jog kuris nors darbas yra blogas ir niekas tavęs neteisia dėl to, ką tu dirbi. Tiesiog žmonės ir patys taip pasirenka: turi darbą, užsidirba, o uždarę duris gyvena savo gyvenimą.
– Teko perskaityti tokią frazę, kad Vankuveris yra Kanados benamių sąvartynas. Ką galėtumėte apie tai pasakyti?
– Vankuveryje yra benamių rajonas, o pandemijos laikotarpiu, kai daugelis verslų užsidarė ar darbuotojai dirba iš namų, girdėjau, kad jis dar labiau išsiplėtė. Juokaujama, kad visi Kanados benamiai suvažiuoja į Vankuverį, nes čia – šilčiausias klimatas. Ten išties daug narkotikų problemų, bet miestas to nesprendžia, tas rajonas tiesiog paliktas likimo valioje. Prasidėjus koronaviruso pandemijai statistika skelbia, kad mieste perdozavimų daugiausia per visą istoriją. Mirčių – taip pat.
Vankuveris yra inovatyvus, žalias miestas, čia kruopščiai rūšiuojamos atliekos, išvystyta dviračių infrastruktūra, vyrauja tolerancija, lygios teisės, geros socialinės garantijos, bet štai benamių problema – didžiausia mieste, ir miestas visiškai su tuo nesitvarko.
– Išties neįtikima, kad tai vyksta Kanadoje. Užsiminėte apie socialines garantijas – kokios jos?
– Apie pensijas nepapasakosiu, nes tuo tikrai nesidomėjau, bet, tarkime, jei atvyksti čia metams su viza, gauni socialinio draudimo numerį, turi medicininį draudimą. Ir, jei kas nutiktų, gali kreiptis į gydymo įstaigas, paslaugos tau nekainuos, kai, tarkime, JAV padėtum visus savo pinigus.
Valdžia rūpinosi žmonėmis ir per karantiną – kai daugelis turėjo uždaryti verslus, negalėjo dirbti, buvo mokamos pašalpos. Berods, penkis mėnesius žmonės galėjo gauti po 2 tūkst. dolerių. Aišku, kitąmet už tai teks sumokėti mokesčius.
Tarkime, aš tuo laikotarpiu turėjau darbą, bet man grąžino įvairius mokesčius ir juos dar padvigubino.
– Prieš pradedant interviu užsiminėte, kad pažiūrėjus į mus, Lietuvoje, atrodo, jog čia koronaviruso nėra. Kaip šį laikotarpį išgyvena Kanada?
– Pažiūrėjus draugų profilius socialiniuose tinkluose, atrodo, kad pas jus tikrai vyksta daug renginių: ir maratonas buvo, ir dviračių varžybos, ir koncertai, mugės, kultūros renginiai. Pas mus gegužę maratoną atšaukė, planavo rugsėjį, bet neįvyko.
Kai prasidėjo pandemija, kovo 10 d. uždarė visus slidinėjimo kurortus, kai paprastai dar visą balandį gali slidinėti. Ir nežinia, kada atidarys. Renginiai, vakarėliai taip pat nevyksta. Kitaip tariant, socialinis, kultūrinis gyvenimas pamažu sustojo.
Nuo kovo vidurio dirbame iš namų. Nebuvo čia griežtų apribojimų – kad negali išeiti į lauką ar tik tam tikrą atstumą gali nueiti nuo namų. Galėjome apylinkėse ir keliauti, tik į tolesnes keliones, pavyzdžiui, į kokį Torontą mašina, buvo rekomenduojama nevykti.
Pažiūrėjus draugų profilius socialiniuose tinkluose, atrodo, kad pas jus tikrai vyksta daug renginių.
Nuo kovo mėnesio apribotas judėjimas ir pasienyje su JAV. Taigi šiuo metu, jei išskrisčiau į Lietuvą, net nebegalėčiau sugrįžti, nes turiu tik darbo leidimą, o ne nuolatinio gyventojo statusą ar pilietybę.
Su tokia pat problema čia susiduria ir kiti žmonės, mano draugas – amerikietis – negali nuvykti aplankyti šeimos į Sietlą, kuris yra tik trys valandos kelio autobusu, nes irgi turi tik darbo leidimą, tad nebegalėtų čia taip lengvai sugrįžti. Tai gyvename ir laukiame, kada situacija ims keistis.
– Ar Vankuveryje teko sutikti lietuvių?
– Kartais sutinku. Pirmąjį sutikau vos atvykusi. Parduotuvėje išgirdau lietuviškai kalbantį vaikiną, užkalbinau, bet jis nelabai noriai su manimi bendravo. Per pažįstamą susipažinau su čia jau septynerius metus gyvenančia lietuve Gabriele, su ja bendraujame, o daugiausia ryšius palaikau su vietiniais. Tiesa, neseniai pas mus įmonėje pradėjo dirbti vaikinas – irgi lietuvis.
Yra ir lietuvių bendruomenė, bet ji nedidelė. O šiaip Vankuveryje lietuvių nėra tiek daug kaip Monrealyje, kur net dvi lietuvių bažnyčios, ar Toronte.
– Ko pasiilgote gyvendama Kanadoje?
– Kultūros renginių, normalių sūrio kainų ir pieno produktų, ypač – varškės sūrelių! (šypsosi) Vilniaus ir savo dukterėčios.
– Kokie ateities planai? Ketinate pasilikti?
– Tikiuosi gauti tą penkerių metų vizą. Jeigu ją gausiu, kitą vasarą grįšiu ilgesnių atostogų į Lietuvą, bet tolesnę ateitį planuosiu Kanadoje.
Jei ne, gal pasiseks ir pavyks gauti darbo vizą į Naująją Zelandiją ir pažiūrėti, kokios gyvenimo ir darbo galimybės ten. Tik labai nesinori vėl visos tos pradžios praeiti iš naujo – ieškoti naujo darbo, naujo būsto, naujų draugų. Tuo pačiu, tai ir labai jaudinantys potyriai. O gal ilgesys Vilniui nugalės ir grįšiu namo.
Kol kas nieko neplanuoju, gal dar viskas pavyks čia, tada liksiu Kanadoje ir pamėginsiu tapti turtinga (juokiasi), užsidirbsiu, keliausiu, nes čia aplink tiek visko daug!
– Linkiu, kad taip ir būtų! Ačiū už pokalbį ir kuo didžiausios sėkmės!
