Su Giriumi susitinkame čia, Vilniuje, kur jis leidžia visą šaltąjį sezoną. Klausiu jo, ar nešalta pas mus? Juk Australijoje žiemos prilygsta lietuviškam pavasariui. O jis juokdamasis sako, kad jau daug metų nematė tikros vasaros, nes Lietuvoje vieši žiemą, kai Australijoje – vasara, o ten sugrįžta, kai prasideda šaltasis sezonas.
O kuri vasara artimesnė širdžiai? „Australijoje. Ten – miškų įvairovė, kalnai, paplūdimiai. Nemėgstu turistinių sezonų, todėl visad stengiuosi pabėgti. O kalbant apie Lietuvos vasarą, labai bijau tų erkių (juokiasi), tiksliau – ligų.
Australijoje labai smagus ruduo, o štai Melburne visus keturis metų laikus gali patirti per vieną dieną. Yra buvę, kad per Kūčias (vidury australietiškos vasaros) Melburne snigo, o kitą dieną buvo 30 laipsnių šilumos. Taip nutinka, nes netoli Antarktida, pasikeičia vėjai, užpučia šalto oro, staigiai viskas pasikeičia. Nuo centrinės Australijos atneša karštą orą – ir vėl šilta“, – pasakoja pašnekovas.
Per Vokietiją į Australiją Giriaus seneliai – ir iš mamos, ir iš tėčio pusės, pasitraukė per Antrąjį pasaulinį karą, apie 1944-uosius. Jo abu tėvai jau buvo gimę – tėtis dar Lietuvoje, mama – lageryje Vokietijoje.
„1949 m. seneliai atvyko į Australiją. Tėvai užaugo ten: tėvas – Sidnėjuje, mama – Melburne. Mano močiutė – tėvo mama – dirbo vokiečių generolo vertėja, todėl iš Lietuvos pasitraukė su vokiečiais. Tuo metu ji buvo ir mokytoja Užsienio kaime, prie Tryškių, ten buvo įkurtas vokiečių štabas.
Mano visi seneliai buvo žemaičiai, taigi ir aš žemaitis, ne lietuvis (juokiasi).
Mamos tėtis buvo chirurgas Šiauliuose, iš pažįstamo sužinojo, kad yra sąraše tų, kuriuos ketinama išvežti į Sibirą. Taigi po vienos operacijos parbėgo namo, greit susipakavo mažą lagaminą ir su močiute pabėgo į Vokietiją, – šeimos istoriją pasakoja Girius ir priduria: – Mano visi seneliai buvo žemaičiai, taigi ir aš žemaitis, ne lietuvis (juokiasi).“
Giriaus tėvai visada aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje, tai juos ir suvedė. „Tėvas pasakojo, kaip su savo „Beetle'u“ važinėdavo beveik tūkstantį kilometrų iš Sidnėjaus į Melburną susitikti su mama, – šypsodamasis sako Girius.
– Ir šiandien tėvai šių veiklų neapleidę, ypač aktyviai užsiima tėvas: nuo skautų iki Pasaulio lietuvių bendruomenės, jaunimo sąjungų, parapijų. Jis net ir dabar dirba Lietuvoje – yra Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos narys, taigi dukart per metus atvyksta į Lietuvą. Viską finansuoja pats ir viską daro iš meilės Lietuvai. Svarbiausi lietuvybės aspektai jam yra tautiškumas ir lietuvių kalba.“
Svarbiausi lietuvybės aspektai mano tėvui yra tautiškumas ir lietuvių kalba.
– Papasakokite apie savo vaikystę, kaip tėvai jus augino, kokias vertybes diegė? Šeimoje kalbėdavote lietuviškai?
– Lankiau australų mokyklą, tačiau beveik visi savaitgaliai būdavo leidžiami tarp lietuvių. Šeštadieniais – į gimnaziją, sekmadieniais – į parapijos mokyklėlę. Daugiausia mokė lietuvių kalbos, istorijos. Lankiau tautinius šokius, esu skautas nuo mažų dienų, dalyvaudavau skautų stovyklose, dabar pats jas rengiu vaikams. Sakyčiau, kad net daugiau turiu lietuvių draugų nei australų.
Šeimoje visada kalbėjome lietuviškai – tokia virtuvine kalba. Būna, kad kartais kalbame ir angliškai, bet daugiausia lietuviškai. Aišku, čia tėvai privertė kalbėti lietuviškai, bet dabar dėl to nė kiek nesigailiu. Kiti pasiduoda, atvykę gyventi į svečią šalį, ir tada vaikai nebemoka tos kalbos.
Čia yra didžiausia tragedija, kurią dabar matau, kai jaunų šeimų, kurios iš Lietuvos išvyksta gyventi kitur, kai kurie vaikai išvis nebekalba lietuviškai, nes tėvai pasirenka su jais kalbėti tik angliškai, bijodami, kad vaikai kalbės su akcentu. Tačiau Australijoje beveik visi kalba su akcentu, nes beveik visi yra atvykėliai. Arba yra ir kitas variantas – tėvai tiesiog tingi užsiimti.
Dabar daug kas pasikeitė. Žmonės išvažiuoja, nes jie bėga iš Lietuvos. Anais laikais mano seneliai niekur nenorėjo bėgti, jie buvo priversti, ir jų tikslas buvo išlaikyti lietuvių kalbą, tradicijas ir t. t. O dabar tiems, kurie išvyksta, manau, nelabai rūpi tautiškumas ir panašūs dalykai.
– Kokias tradicijas puoselėjote savo šeimoje, bendruomenėje?
– Visada minime Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, kitaip tariant – pagrindines valstybės šventes. Dabar Australijoje minima ir Karaliaus Mindaugo diena, anksčiau to nebuvo. Per Kūčias lietuvių šeimos važiuoja į bažnyčią. Mano šeima stengiasi dalyvauti visur, kur tik gali.
Namuose turime tokią tradiciją – Didįjį penktadienį susitinkame visi – broliai (Girius turi du vyresnius brolius – aut.), seserys, pusbroliai – ir drauge dažome margučius.
– Kada pirmą kartą atvykote į Lietuvą?
– 1994 m., kai vyko pirmoji Pasaulio lietuvių dainų šventė, man tada buvo 14-a. Šokti į Dainų šventę sugrįžome ir 1998, ir 2002-aisiais, nuo tada iki dabar Lietuvoje lankausi labai dažnai, ir dabar čia viešiu pusmetį. Deja, užsibūti negaliu, nes visas mano verslas, darbas yra Australijoje.
Bandžiau pamėginti dirbti iš Lietuvos, bet smulkiajam verslui čia sąlygos tikrai ne tokios palankios kaip Australijoje – didžiuliai mokesčiai, labai daug biurokratijos, kuri viską apsunkina. Australijoje turiu nedidelę įmonę, bet valdžia sudaro tokias sąlygas, kad tą verslą lengvai galėtum plėtoti.
– Papasakokite apie savo darbą – kuo užsiimate?
– Esu baigęs industrinį dizainą, prieš tai trejus metus studijavau inžineriją. Taip pat baigiau smulkiojo verslo vadybą.
Specializuojuosi medicinos ir veterinarijos srityse, visi darbai prasidėjo nuo chirurginių instrumentų gamybos. Mano brolis – chirurgas, kartą užsiminė, kad operacijas labai palengvintų toks instrumentas, kurį sudarytų du minkštų audinių plėtikliai viename. Užtrukau nemažai laiko, bet išradau tokį instrumentą ir jį užpatentavau.
Ilgą laiką dirbu su žmonėmis, žmonių operacijoms skirtais instrumentais, bet nutariau, kad noriu pamėginti ir su gyvūnais. Parašiau laiškus Melburno zoologijos sodams – jų yra trys, jie atsakė, kad turi idėjų, ko jiems reikėtų. Taip ir pradėjome bendradarbiauti.
Pirmas mano projektas buvo su banginiais – zoologijos sodui reikėjo adatų, kad humaniškai galėtų užmigdyti banginius, kurie atsiduria paplūdimyje ir nebegali grįžti į jūrą.
Pirmas mano projektas buvo su banginiais – zoologijos sodui reikėjo adatų, kad humaniškai galėtų užmigdyti banginius, kurie atsiduria paplūdimyje ir jų nebegali grąžinti atgal į jūrą. Kitas projektas jau buvo operacinėje su chirurgais. Kol kas dirbu išskirtinai tik su laukiniais gyvūnais.
– Vilniuje atidarėte su savo veikla susijusią parodą „Išorinė anatomija“. Ką galima joje pamatyti?
– Šioje parodoje galima pamatyti medicininius prietaisus ir vienetinius instrumentus, skirtus žmonėms ir sukurtus glaudžiai bendradarbiaujant su aukščiausios kvalifikacijos chirurgais. Tačiau didžiausią ekspozicijos dalį užima mano sukurti gyvybę gelbstintys veterinariniai produktai, chirurginiai instrumentai ir prietaisai, skirti laukiniams gyvūnams, paukščiams, žuvims ir jūriniams žinduoliams.
Deja, laukinių gyvūnų priežiūra, humaniškas jų gydymas dažnai reikalauja nemažų išteklių ir neretai būna menkai pelningas, todėl nepritraukia didelių įmonių investicijų – dėl to gyvūnams dažnai trūksta profesionalaus dėmesio ir atidumo jų patiriamoms specifinėms problemoms.
Kadangi gimiau ir užaugau Australijoje, turiu galimybę padėti gražiausiems jos gyvūnams, tokiems kaip kengūros, vombatai ir koalos, tai man teikia didžiulį malonumą. Tačiau tikroji mano aistra yra padėti paukščiams, ypač mažiesiems, ir ant išnykimo ribos atsidūrusiems gyvūnams. Ypač tiems, kurie yra ne itin išvaizdūs ar mieli, dėl to sulaukia daug mažiau dėmesio.
Vienas ryškiausių to pavyzdžių yra smėlinis tigrinis ryklys iš Kvinslando – rūšis, kuri dėl savo grėsmingos išvaizdos buvo beveik išnaikinta žmonių. Sukūriau šiems rykliams specialią adatą, kuri padeda į ryklio kūną implantuoti sekimo prietaisus, padedančius stebėti ryklių populiaciją ir jų judėjimą.
Nemažiau reikšmingą dalį mano darbe užima pagalba mažiems sužeistiems paukščiams, tokiems kaip nykstanti meldinė nendrinukė, ar didesniems, tokiems kaip ir Europoje sutinkamas didysis apuokas. Šiuo metu kaip tik kuriu unikalų išorinių ortopedinių fiksatorių rinkinį, kuris padės sutvirtinti lūžusius jų sparnus, kojas ir kitus smulkius kaulus.
Tai sudėtingas ir brangus procesas, reikalaujantis ilgų bandymų, daugybės prototipų ir nuolatinio bendravimo su iškiliais laukinės gamtos specialistais, su kuriais dirbti man yra didelė garbė.
Dabar taip pat gaminu laringoskopus Australijos paukščiams ir žinduoliams. Tas instrumentas skirtas vamzdeliams iki plaučių pravesti, kad gyvūnas galėtų kvėpuoti jam atliekant operaciją.
Šiuo metu kaip tik kuriu unikalų išorinių ortopedinių fiksatorių rinkinį, kuris padės sutvirtinti lūžusius paukščių sparnus, kojas ir kitus smulkius kaulus.
– Visi chirurginiai instrumentai, kuriuos darote, yra naujai išrasti? Ar gaminate ir tai, kas jau egzistuoja?
– Kalbant apie žmonėms skirtus chirurginius instrumentus, būna įvairiai: kartais reikia kokią modifikaciją padaryti, kartais atkurti tai, ko nebėra, kas nebenaudojama, ir pan. Daug instrumentų gyvūnams esu sukūręs pats, visi atsiliepimai iš specialistų yra labai pozityvūs, tie instrumentai jiems labai padeda. Daug ką tenka išrasti beveik nuo nulio.
– Kur semiatės idėjų, mėgindamas sukurti kokį naują instrumentą?
– Paprastai idėjas padiktuoja konkreti problema, su kuria susiduria chirurgai ar kurią pastebiu pats, kai dirbu su veterinarais. Kartais imu jau esantį instrumentą ir jį modifikuoju. Kasmet skrendu į Vokietijoje vykstančią chirurginių instrumentų parodą. Kartais gyvūnams pritaikau žmogui pagamintą instrumentą. Ieškau naujų medžiagų, metalų, dabar dirbu su viena įmone, kuri išradusi būdą, kaip pagaminti kietesnį metalą. Kai metalas kietesnis, iš jo galiu gaminti kur kas mažesnius dalykus.
– Iš kur ta meilė laukiniams gyvūnams?
– Australai labai myli gyvūnus, ypač laukinius. Nuolat girdime, kokią žalą vietos gyvūnams yra padarę ir tebedaro atvežtiniai. Manau, kiekvienas gyvūnas turi savo vietą ekosistemoje ir, jei bandai tai pakeisti, gali padaryti daug žalos.
Pas mus daug problemų su triušiais, lapėmis, stirnomis, kupranugariais, rupūžėmis, karpiais, laukiniais katinais – jie daro ypač didelę žalą, sudrasko daugybę roplių ir mažų žinduolių.
Karpiai pas mus vadinami žalingais gyvūnais, pagavai – turi papjauti.
Daug žalos daro ir šunys, ir net puikiai žinomas sulaukėjęs šuo dingas, kurį aborigenai į Australiją atvežė prieš 5 tūkst. metų. Pavyzdžiui, Tasmanijos velnias iš salos dingo prabėgus gal tūkstančiui metų po to, kai čia atsirado dingas. Jei žvejodamas sugauni karpį ir paleidi jį atgal į upę, gali gauti didžiulę baudą. Karpiai pas mus vadinami žalingais gyvūnais, pagavai – turi papjauti.
– Kurie gyvūnai jūsų mėgstamiausi?
– Labai daug dirbu su vombatais – Lietuvoje ne daug kas apie juos žino. Panašūs į bebrus, bet iš tiesų jų artimiausias giminaitis yra koalos. Jie man labai patinka, bet neturiu vieno mėgstamiausio – daug gyvūnų patinka, o labiausiai išskiriu paukščius.
– Sugrįžkime iš Australijos į Lietuvą – kokius jausmus jums kelia Lietuva, kaip čia jaučiatės?
– Kaip namie. Lietuva man tikrai nėra svetima šalis, galbūt yra dalykų, kurie atrodo svetimi, nes man diegta lietuvybė ir tautiškumas yra iš senų laikų – senelių, o dabar jau daug kas yra pasikeitę. Bet Lietuvą vadinu savo antraisiais namais. Tas jausmas mane net plėšo – labai myliu ir Lietuvą, ir Australiją. Mano visa šeima, giminė yra labai artima, ir visa ji yra Australijoje. Labai myliu Australijos gamtą, pasiilgstu jos, gyvūnų. Tačiau būdamas Lietuvoje nesijaučiu, kad esu kur nors išvažiavęs.
– Ko pasiilgstate, kai grįžtate į Australiją?
– Lietuvoje turiu daug draugų, pasiilgstu jų. Man patinka šventės, kai gali išeiti į gatvę ir didžiuotis, kad esi lietuvis. Pasiilgstu bendrauti su lietuviais baruose – turiu kelis mėgstamus Užupyje, yra gerų, įdomių žmonių, kuriuos ten sutinku. Australijoje neinu taip naktinėti, ten laisvalaikis daugiau su šeima, o čia – su draugais.
– Kokių skirtumų, jums patinkančių ar jus erzinančių dalykų pastebite tarp Lietuvos ir Australijos?
– Na, visur yra savų problemų. Kalbant apie Lietuvą, jau minėjau dėl smulkiojo verslo – čia daug biurokratijos, kuri atima labai daug laiko, dideli mokesčiai, pavyzdžiui, Australijoje šviežiems maisto produktams nėra PVM mokesčio, o Lietuvoje jis siekia net 21 proc. Esu turėjęs nesklandumų ir su mobiliojo ryšio operatoriais, ir su bankais – sakyčiau, Lietuvoje prastas aptarnavimas ir kliento informavimas.
Įvedus eurą viskas beveik dvigubai pabrango, dabar čia kainos didelės net australui.
Įvedus eurą viskas beveik dvigubai pabrango, dabar čia kainos didelės net australui. Pakilo elektros kaina, manau, kad Lietuva padarė labai didelę klaidą, jog uždarė Ignalinos atominę elektrinę.
Gali atrodyti, kad labai skundžiuosi (juokiasi), tikrai ne, ir Australijoje ne viskas tobula, štai, pavyzdžiui, internetas – Lietuvoje jis palyginti pigus, itin greitas, prieinamas, man tai labai patinka ir tai labai padeda darbiniais klausimais. Australijai šiuo klausimu gėda.
Dar esu pastebėjęs, kad Kaune labai mandagūs žmonės, Vilniuje, ypač parduotuvėse, pasitaiko ir surūgusių pardavėjų. Žinau, kad čia trūksta saulės, dėl to ir šypsenų mažiau, palyginti su Australija – skirtumas didelis, tai labai jaučiasi.
– Nepaisant visų su šalimis susijusių niuansų, ar pasvarstote apie gyvenimą, šeimos kūrimą – kurioje šalyje norėtumėte tai daryti?
– Tai mane labiausiai ir plėšo. Kol kas dar šeimos neturiu, nežinau, kur būsiu po penkerių ar dešimties metų, todėl labai sunku atsakyti į šį klausimą. Žinau tik tai, kad Australijoje su darbais man sekasi geriau, ten – beveik visi mano užmegzti kontaktai.
– O žmonos lietuvės ar norėtumėte?
– Manau, kad taip. Esu pripratęs prie lietuviško gyvenimo, tėvai taip augino, norėčiau, kad mano vaikai augtų panašiai.
– Giriau, ar galėtumėte pasakyti, kad gyvenate savo gyvenimą taip, kaip norite?
– Yra dalykų, kuriuos pakeisčiau, bet didžiąja dalimi taip. Gyvenu gana laisvai. Tiesą sakant, retai apie tokius dalykus ir galvoju, tiesiog gyvenu. Kol kas daugiau dirbu su žmonių chirurgijai skirtais instrumentais, kad užsidirbčiau, tačiau turiu ir daug projektų su laukiniais gyvūnais. Deja, daugelį laukinių gyvūnų projektų tenka finansuoti iš savo kišenės, taigi negaliu tam skirti viso savo darbo laiko. Bet darbas su laukiniais gyvūnais man patinka, darau tai, ką noriu, vieną dieną norėčiau iš to ir pragyventi.
– Iš to, kaip apie tai kalbate, suprantu, kad ši veikla jums teikia daug laimės. Kada dar jaučiatės laimingas?
– Jaučiuosi laimingas, kai pasiseka projektas ir matau, kad klientas ar gyvūnas yra laimingas. Jaučiuosi laimingas gamtoje, bet tokioje, kuri nėra užteršta, kur nėra milijono žmonių, kur gali ramiai leisti laiką vienas ar su šeima.
Man labai daug laimės neša tas šeimyninis jausmas, kurį įskiepijo tėvai.
Man daug laimės suteikia muzika, negalėčiau be jos gyventi. Daug jos klausau ir įvairios, pagal nuotaiką. Esu toks oldskūlinis, kuris vis dar perka ir kompaktus, ir plokšteles (juokiasi).
Esu laimingas, kai būnu su šeima, giminaičiais. Ir to labai pasiilgstu, kai būnu Lietuvoje. Apskritai man labai daug laimės neša tas šeimyninis jausmas, kurį įskiepijo tėvai. Tačiau viskas prasidėjo nuo močiutės (mamos mama), nes ji sugebėjo taip suvienyti visą mūsų giminę – gražiai bendraujame, išmokome kartu laimingai gyventi.
Giriaus Antanaičio parodą „Išorinė anatomija“ galima aplankyti iki kovo 14 d. restorane-galerijoje „Kitsch“ (Užupio g. 4, Vilnius).
15min GYVENIMAS tęsia straipsnių ciklą „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens. Tiesiog klausant savo vidinio balso.
Pažįstate žmonių, kurių istorija galėtų atsidurti cikle „Gyvenu, kaip noriu“, o gal pats esate vienas jų? Parašykite: i.pepceviciute@15min.lt.
