Tačiau šįkart 15min GYVENIMO pokalbis – ne apie didžiulio dėmesio sulaukusią bylą. Savo širdį atvėrė ir išgyvenimais, kuriuos teko patirti šeimai, pasidalijo žuvusios mergaitės tėtis Vaidas Jankauskas.
Nesibaigiant varginantiems teismo posėdžiams, apklausoms ir netenkinančioms ekspertizėms vyras feisbuke nusprendė kreiptis į visuomenę pagalbos.
„Mano Jurga, kuri vairavo automobilį, į kurį, bebaigiant daryti posūkį, įlėkė mašinų koloną lenkęs visureigis, šiandien yra kaltinamoji. Mes ieškome visų, mačiusių šį eismo įvykį ar įvykio dalyvius, ir galinčių pateikti tos dienos detalių. Itin ieškome pilkos spalvos „Renault“ automobilio, kuris prieš „Audi Q7“ smūgį buvo išvažiavęs iš kolonos lenkimui, bet grįžo atgal į koloną, vairuotojo ar keleivių. Būtume su žmona dėkingi, jei atsilieptumėte ir papasakotumėte autoavarijos prisimintas detales. Bet koks jūsų liudijimas gali būti mums svarbus!
Itin ieškome pilkos spalvos „Renault“ automobilio, kuris prieš „Audi Q7“ smūgį buvo išvažiavęs iš kolonos lenkimui, bet grįžo atgal į koloną.
Autoavarija įvyko 2014 m. lapkričio 1 d. apie 12.40 val. kelyje Valkininkai–Alytus. Juodos spalvos „Audi Q7“ nubloškė pilkos spalvos „Toyota Avensis“, – tokia žinute jis paprašė pasidalinti visus draugus.
Vyras įsitikinęs, kad „Renault“ vairuotojas, išvažiavęs į priešingą eismo juostą lenkti, pamatė, kad jų automobilis rodo posūkį į kairę, ir grįžo atgal.
Šiemet mergaitei būtų penkiolika metų...
Lemtinga akimirka iki šiol įsirėžusi atmintyje
„Pamiršti to neįmanoma niekada. 10 metų, kuriuos praleidome su dukra, buvo visgi labai daug. Kaip kartais pasikalbame su žmona, jeigu būtų liga, gal nebūtų taip skaudu. O čia per kelias akimirkas gyvenimas subyrėjo į šipulius“, – sunkiai rinkdamas žodžius pasakojo Vaidas, paklaustas, kaip jis prisimena lemtingąją lapkričio 1-ąją prieš penkerius metus.
Visa trijų asmenų šeima ir šuniukas tą dieną Vėlinių proga keliavo į gimtąjį Alytų – pas Vaido tėvus. Vairavo jo žmona Jurgita.
„Aš pats buvau gavęs vairuotojo pažymėjimą prieš dvejus metus, o žmona jau buvo labai patyrusi vairuotoja. Jeigu žinodavome, kad eismas bus intensyvus, bus sudėtingesnių situacijų, visada vairuodavo žmona. Aš sėdėjau keleivio vietoje priekyje, dukra – už manęs. Ji buvo prisisegusi diržą. Mes visada buvome pavyzdingi vairuotojai. Dukrai liepdavome prisisegti net tada, kai kaime pavažiuodavome kelis metrus. Ir patys visada laikėmės kelių eismo taisyklių, ir dukrą stengėmės auklėti teisingai.
Tas kelias mums buvo puikiai žinomas, nes juo važiuodavome dažnai. Jau prieš Valkininkus buvome sutarę, kur sustosime, kad nueitume į tualetą ir pavedžiotume šuniuką. Leidžiamas greitis kelyje buvo 90 km/h. Tokiu greičiu ir važiavome, tačiau ruošdamiesi posūkiui pradėjome stabdyti. Iš pradžių norėjome sukti į vieną įvažiavimą, tačiau nusprendėme pasukti į antrą, nes iš ten bus paprasčiau vėl išvažiuoti į kelią. Rodėme posūkį. Tyliai grojo muzika, duktė miegojo. Bent jau aš noriu tikėti, kad ji miegojo.
Priekiu jau buvome įvažiavę į aikštelę, kai pasukęs galvą pamačiau, kad atrieda didelė mašina. Pamačiau žiedus ir supratau, kad tai „Audi“. Instinktyviai bandžiau sugriebti dukrą, tačiau sutrukdė diržas. Tada bandžiau dar kažkaip pasisukti, tačiau tuomet įvyko visa tai. Nuo tos akimirkos nieko nepamenu. Greičiausiai praradau sąmonę.
Ištisai rėkiau dukters vardą, nes norėjau išgirsti bent jau kaip ji rėkia, spiegia, kad ji gyva.
Atsitokėjau tik tuomet, kai žmonės mane traukė iš mašinos. Atsimenu, kad smirdėjo išsipylęs benzinas. Nei žmonos, nei vaiko nemačiau, nes tuo metu negalėjau pajudėti. Subėgo daug žmonių, o aš ištisai rėkiau dukters vardą, nes norėjau išgirsti bent jau kaip ji rėkia, spiegia, kad ji gyva. Tačiau buvo tyla“, – prisiminė pašnekovas.
Rėkė, kad padėtų pirmiausia vaikui
Vaidas taip pat prisimena, kaip atvažiavę greitosios pagalbos medikai įkėlė jį į neštuvus, o jis tuomet suprato, kad tikrai kažkas labai negerai, nes pirmiausia pagalbą teikia vaikui: „Pasisukęs specialiai išvirtau iš neštuvų ir rėkiau, kad pirmiausia paimtų vaiką.“
Dukrą ir žmoną paėmė kitas greitosios pagalbos automobilis, kuris jas nuvežė į Varėnos ligoninę. Ten gydytojai net neprileido tėvų prie mergaitės, tik sulaukę reanimobilio išsiuntė ją į Vilnių, į Santaros klinikas. Tėvai, atsigavę po šoko, nuvyko paskui – tuo metu jie dar nieko nežinojo apie dukters būklę.
Čia laukė baisioji žinia – padėti mergaitei jau negalima, tik laiko klausimas, kada jos gyvybė užges. Nors stiprių išorinių sužeidimų nesimatė, mergaitė automobilyje nebuvo prispausta, nes mašinos susidūrė ne toje pusėje, kurioje ji sėdėjo, tačiau smūgis buvo toks stiprus, kad dauguma jos vidinių organų buvo tiesiog suplėšyti.
Kelios dienos po avarijos, pasak Vaido, buvo tarsi nerealios. Viskas atrodė nerealu ir netikra – tau sako, bet tu netiki.
Nuo smūgio mergaitei plyšo vidaus organai
„Jos kepenys buvo trūkusios, smegenys pažeistos, šonkauliai lūžę, tulžis plyšusi. Gyvybė buvo palaikoma tik aparatais. Iš karto pradėjome ieškoti daugiau informacijos, pažįstamų, kurie galėtų operuoti, svarstėme apie inksto persodinimą, bet gydytojai pasakė, kad visa tai jau nepadės. Mums leisdavo prie jos pabūti tik pusvalandį. Prisimenu, ji gulėjo prijungta prie aparatų, o jos pėdos buvo neužklotos.
Priėjau ir paėmiau už jų – ir pėdų pirštai sujudėjo. Pradėjau rėkti, kviesti personalą, maniau, ji atsigauna, bet pasirodė, kad tai tik refleksas. Buvo labai skaudu. Lapkričio 4-ąją draugai mane vežė į kaimą, kad paimtume ir pas dukrą atvežtume mano mamą. Tuo metu ir sulaukiau skambučio, kad ji išėjo“, – savo širdį atvėrė vyras.
Po to sekė ilgi mėnesiai skausmo, depresijos ir užsidarymo tarp keturių sienų. Vaidas atvirauja – jeigu ne draugai, nežinia, kuo viskas būtų baigęsi.
„Jei ne draugai, turbūt taip ir būtume likę atsiriboję nuo visų. Tuo metu atrodė, kad niekam nėra jėgų. Tačiau ryte pas mus ateidavo vieni draugai, per pietus – kiti, vakare – treti. Ir pamaitindavo mus. Buvo atvejis, kad jau neįsileidome, nes norėjome pabūti su savo skausmu vieni. Vėliau sužinojome, kad jie buvo susidarę grafiką, kas kada ateina“, – pasakojo Vaidas.
Nelaukta Dievo dovana – antra dukrelė
Susiimti ir grįžti į gyvenimą privertė netikėta žinia – kad į šeimą beldžiasi nauja gyvybė. Po nelaimės buvo praėję apie pusę metų – šeima tuo metu net negalvojo, kad norėtų kūdikio. Sutuoktiniai vis dar gedėjo dukters. Todėl užgimusi gyvybė atrodė kaip stebuklas.
„Kai sužinojome, vėl atsirado gyvenimo tikslas. Reikėjo susiimti ir pasirūpinti nauja gyvybe. Dar vienas stebuklas buvo, kad žmona per visą tą teismų maratoną sugebėjo pagimdyti sveiką vaiką. Dabar turime dukrą Agotą. Šiemet jai bus ketveri.
Jeigu Dievas nebūtų mums jos atsiuntęs, nežinau, kaip būtume visa tai ištvėrę.
Jeigu Dievas nebūtų mums jos atsiuntęs, nežinau, kaip būtume visa tai ištvėrę. Vaiko tuo metu mes neplanavome. Mes nenorėjome nieko, net iš namų neišeidavome. Tiesiog susėsdavome abudu Kotrynos kambaryje tarp jos daiktų, žaislų, sąsiuvinių, knygų, piešinių ir būdavome ten.
Agota dar nesupranta, kokia nelaimė nutiko sesei, bet kad turėjo sesę, žino. Visi kartu važiuojame prie Kotrynos kapo, kartu laistome gėlytes. Dabar nešioja sesers laikrodį ir aiškina, kad jis sesers. Dauguma jos žaislų – taip pat Kotrynos. Tik baisu, kad neperkeltume ant jos praeities lūkesčių, nes tai ne pakaitinis vaikas.
Ji turi visiškai kitokį charakterį, kitokius norus ir lūkesčius. Tik išoriškai labai panaši į sesę. Būna, kad žiūri į Agotą ir matai Kotryną. Svetimas žmogus nuotraukose jų gal net neatskirtų. Ir labai nesinori vaikui perduoti savo skausmo ir liūdesio. Reikia būti linksmam, kažkur eiti, kažką daryti – net tada, kai kartais norisi tiesiog sėdėti ir kriokti“, – pasakojo vyras.
Negali išsitrinti dukters telefono
Vaidas prisipažino – iki šiol, kai į akiratį patenka Kotrynos daiktai, sąsiuviniai, piešiniai, siaubingai skauda. Tačiau ir išmesti jų nekyla mintis. Keli Kotrynos piešiniai netgi kabo namuose ant sienos: „Nesistengiame atsiriboti, nes tai mūsų gyvenimas. Aš netgi iki šiol negaliu ištrinti iš telefono jos numerio. Žinau, kad ji man nepaskambins ir aš jai negaliu paskambinti, bet ir ištrinti numerio ranka nekyla.“
Tėtis prisiminė, kad jos duktė paskutiniais metais išmoko kepti kiaušinienę. Tuo metu eidamas iš darbo jis melsdavosi, kad tik ji nepaskambintų ir nepaklaustų, kada grįš, nes tai reiškė, kad vakarienei jo lauks eilinė kiaušinienė.
Nesvarbu, kaip atrodydavo ta kiaušinienė – iškepusi ar ne, dabar viską atiduočiau, kad tik galėčiau jos paragauti.
„Nesvarbu, kaip atrodydavo ta kiaušinienė – iškepusi ar ne, dabar viską atiduočiau, kad tik galėčiau jos paragauti. Aišku, valgydamas ją girdavau, juk ji stengėsi. Ką gali žinoti, gal ir Agota paaugusi keps kiaušinienę. Arba gamins ką nors kita.
Prisimenu, kaip septintą ar aštuntą nėštumo mėnesį, kai jau ruošėmės dukrelės atėjimui, draugo studijoje užsiėmiau seno lopšio, kuriame dar aš pats augau, atnaujinimu. Šveičiau jį, valiau, dažiau, o draugas man už nugaros kalė mano dukrai paminklą. Tai sunkiai žodžiais nusakomas jausmas, labai stipri patirtis, kai vienu metu tu lauki ateinančios gyvybės ir gedi išėjusios. Dar pats padėdavau su paminklu, jei prireikdavo. Tokios patirtys ne tik užgrūdina, bet padeda priimti situaciją tokią, kokia ji yra“, – įsitikinęs pašnekovas.
Ką pakeitė dukters išėjimas
„Seniau užduodavau klausimą, kodėl tai nutiko mums, kodėl man, kodėl žuvo ji, o ne aš. Kodėl – greičiausiai atsakymą radau. Tai mums buvo gera pamoka. Kokia tai pamoka, aš dar neįsisavinau. Tačiau supratau, kad per mažai laiko su ja praleisdavau. Dabar stengiuosi tos pačios klaidos nedaryti, nors ne visada pavyksta. Būna ir taip – „pažaisk dabar viena“, „pabūk čia“.
Kotrynos išėjimas mums sudėliojo taškus, kas yra kas. Kalbu ne apie žmones, o apie vertybes. Dabar aš suprantu, koks buvau laimingas ir turtingas – ne materialine, bet dvasine prasme. Visos bėdos buvo trūkęs vamzdis, suplyšę batai ar nuleista padanga. Tai smulkmenos palyginus su tais jausmais, kuriuos patiriu kiekvieną savaitę bent du kartus eidamas prie kapo: tu sėdi, žiūri į ją, o ji tarsi žiūri į tave, bet nieko nesako.
Kotrynos išėjimas mums sudėliojo taškus, kas yra kas. Kalbu ne apie žmones, o apie vertybes.
Arba ateini per jos gimtadienį su tortu ar pyragėliu, žvakute ir svarstai, kaip ji atrodytų dabar, kai jau penkiolika. Visi tėvai stengiasi savo vaikus išauginti dorus, sąžiningus, geresnius už save. Taip auginome ir Kotryną. Ir ji buvo teisingas vaikas, tas, kuris stovi per vaikų gimtadienius su lėkštute prie torto ir sako visiems nesistumdyti, nes torto užteks visiems. Gerai mokėsi“, – atviravo Vaidas.
Jis prisipažįsta, kad mokslų metų pradžios šventė, per kurią mes ir susitikome pokalbio, jam iki šiol skaudi diena, o Kalėdos tiesiog pats nekenčiamiausias laikotarpis.
Po 10 mėnesių byla apsivertė aukštyn kojomis
Dar labiau žaizdą jautrina, neleidžia tėvams ramiai gedėti netikėta linkme pakrypęs įvykio tyrimas ir prasidėjęs teismų maratonas.
Iš pradžių įvykio situacija po avarijos buvo gana aiški. Įvykio vietoje protokolą surašiusiam pareigūnui nebuvo abejonių, kas yra avarijos kaltininkas. Už šeimos automobilio važiavo septynių ar aštuonių mašinų kolona ir visi sustoję vairuotojai patvirtino, kad Jurgitos vairuojamas automobilis seniai rodė posūkį ir po truputį stabdė, kad galėtų atlikti manevrą, o į juos įsirėžęs automobilis, išvažiavęs į priešpriešinę juostą, dideliu greičiu lenkė visą koloną.
Viskas atrodė taip akivaizdu ir paprasta, kad šeima nesamdė rimto advokato, juolab kad tuo metu ne tai rūpėjo. Žuvo jų vienintelis vaikas.
Po 10 mėnesių prokurorė užsakė atlikti ekspertizę, po kurios situacija apsivertė aukštyn kojomis. Galimas kaltininkas tapo liudytoju, o nukentėjusioji tapo kaltinamąja.
Sunkiai pakeliami sprendimai
Pasak Vaido, šiuo metu didžiausias ginčas vyksta dėl „Audi“ greičio. Vairuotojas tikina važiavęs leistinu 90 km/h greičiu, kad ir kaip tai atrodytų neįtikima žinant, kad jis lenkė visą automobilių koloną.
Pirmąją ekspertizę, kurią atliko tam kvalifikacijos neturėjusi ekspertė, mažiausiai dešimčia metrų „sutrumpino“ šeimos automobilio bloškimo atstumą, t. y. kažkur dingo 10 kelio metrų, ir „padidino“ „Audi Q7“ automobilio masę, todėl buvo apskaičiuotas mažesnis greitis. Šias išvadas paneigė nepriklausomas ekspertas.
Tuomet buvo užsakyta dar viena teismo medicinos ekspertų ekspertizė. Ekspertai, kaip patys teisme sakė, nesiaiškindami duomenis perrašė iš pirmosios ekspertizės. Po trečios ekspertizės du iš keturių ją atlikusių ekspertų teisme patvirtino, kad yra tikimybė, jog „Audi Q7“ turėjo galimybę sustabdyti arba išvengti eismo įvykio, tačiau papildomo modeliavimo neatliko.
Tyrimas, ar degė posūkio lemputė, Jankauskų gynėjų prašymu buvo atliktas tik daugiau kaip po trejų metų, kai byla pasiekė teismą. Ekspertai, atlikę ekspertizes, nesirėmė faktu, kad degė posūkio lemputė. Mat liudininkų parodymų jiems neužteko.
Taip pat po straipsnių žiniasklaidoje atsirado liudininkų, kurie teigė matę chuliganišką „Audi Q7“ vairavimą – esą jis, lėkdamas dideliu greičiu, ne kartą lenkė ištisas automobilių kolonas.
-
Neįtikėtina kelyje žuvusios 10-metės byla: gedinti motina – nenukentėjusi, o įsirėžęs vairuotojas nekaltas
-
Buvęs policininkas teisme liudijo spaustas kaltę suversti 10-metės dukros avarijoje netekusiai mamai
-
Po skandalingos ekspareigūno kalbos Varėnos teisme dėl avarijos – skubi Imuniteto valdybos revizija
-
Policija neigia pareigūno liudijimą apie spaudimą kaltę suversti dukros avarijoje netekusiai mamai
„Žmona labai sugniuždyta, tačiau ne kartą jos klausiau, ar ji matė atlekiančią mašiną. Ji šimtu procentų buvo įsitikinusi, kad sukti yra saugu. Mes jau buvome privažiavę prie punktyrinės linijos, mažinome greitį, viską darėme pagal taisykles. Visos mašinos stabdė ir leido mums atlikti manevrą, nes tas stabdymas nebuvo 10 metrų, jis tęsėsi ilgai. Ta „Audi“ atlėkė iš niekur. Nesuprantu, kaip galima lenkti aštuonias mašinas iš karto ir nematyti, kas vyksta priekyje.
Klausiate, kaip dabar laikosi žmona? Ji labai uždara ir viską išgyvena savo viduje. Šia tema mes kalbame mažai. Ji niekada nepasakys, kad jai sunku, viena nueis į kamputį ir paverks. Ji labai stipri moteris.
Ji niekada nepasakys, kad jai sunku, viena nueis į kamputį ir paverks. Ji labai stipri moteris.
Aišku, ji jau niekada nebus tokia kaip anksčiau. Ir aš niekada nebūsiu toks kaip anksčiau. Teismai išsunkia tiek morališkai, tiek dvasiškai. Tai nėra byla, kuri pasibaigia, ir tu gyvensi toliau. Viskas, kas vyksta teisme, tave labai veikia. Tu stengiesi išlikti stiprus, nepalūžti, bet kartais taip sunku, kad reikia išsirėkti“, – neslėpė pašnekovas.
Šiandien ir Vaidas, ir Jurgita vėl vairuoja, tačiau iki šiol posūkis į kairę jiems yra iššūkis. Gana ilgai jie stengdavosi rinktis maršrutą, kad išvengtų šio posūkio. „Visada stengdavomės vairuoti saugiai. Dabar tapome ne tik dar atsargesni, bet ir atsirado baimė kelyje“, – atviravo vyras.
