Lemtingas įvykis Rodo saloje
Iki avarijos Roberta dirbo biure, tačiau, kaip pati sako, toks darbas daug džiaugsmo neteikė – devynias valandas praleisdama įstaigoje nejautė gyvenimo, pradėjo blogai jaustis, apėmė apmąstymai ir niūri nuotaika.
„Kaip tik su drauge kartu gyvenome, metėme viską ir išvažiavome į užsienį. Pasitaikė darbo pasiūlymas išvažiuoti dirbti animatore Rodo saloje. Užsiėmėme su viešbučio svečiais, organizavome daug veiklų, gyvenome pačiame viešbutyje, valgėme kartu su svečiais, viskas apmokėta ir dar algą gavome. Viskas atrodė labai gražu“, – permainų pradžią prisimena R.Orlauskaitė.
-
Lietuvę vedęs turkas Mustafa: sužinojusi apie mano draugę, mama paprašė atnešti žemėlapį
-
Kaulų augimo sutrikimą turinti 124 cm ūgio Reda: kad pasiektų prekes parduotuvėse, naudodavo gudrią taktiką
-
Senus baldus naujam gyvenimui prikelianti Miglė: „Kitų žmonių šiukšlės yra mano lobis“
-
Kaip Ignas tapo kavos ragavimo čempionu ir atstovavo Lietuvai pasaulyje: „Didelis kofeino kiekis yra blogis“
Tačiau pradėjus dirbti, išryškėjo ir kitos spalvos – darbas buvo sunkus, reikalaujantis daug jėgų ir ištvermės, be to, alino nuolatinis karštis:
„Neatrodė viskas taip, kaip mes įsivaizdavome. Gaudavome vieną laisvą dieną per savaitę, sekmadienį, o visas kitas dienas dirbdavome nuo 8.30 ryto iki 3 valandos nakties. Turėjome tik kelias pertraukas, tai per 15 minučių pertrauką užsistatai žadintuvą ir eini pamiegoti, nes jausdavaisi toks pavargęs, kad šakės būdavo.
Ir pykindavo nuo nuovargio, ir karšta būdavo – mūsų kambariai buvo be kondicionierių, tai tas karštis labai vargino. Gerai, kad viešbučio svečiai vertino mūsų darbą, mes ir dovanų gaudavome iš jų, pagirdavo, norėdavo nusifotografuoti, sakydavo, jog grįš čia tik dėl mūsų. Kitaip būtų buvę iš viso sunku dirbti.“
Gaudavome vieną laisvą dieną per savaitę, sekmadienį, o visas kitas dienas dirbdavome nuo 8.30 ryto iki 3 valandos nakties.
Lemtinga avarija įvyko Rodo saloje, baigiantis sezonui. Roberta pasakoja, kad po ilgai ruošto miuziklo kartu su komanda išvažiavo į miestą atšvęsti ir pasidžiaugti atliktu darbu:
„Pabuvome gal porą valandų ir važiavome atgal motociklais. Bandėme lenkti mašiną, kuri važiavo prieš mus, bet iš priešpriešos atvažiavo kitas automobilis, tai mes neturėjome nei kur trauktis, nei kaip aplenkti. Mus nubloškė, ir man iš karto nutraukė koją. Nebuvau praradusi sąmonės tuo metu, mačiau tą savo nutrauktą koją.“
Iš pradžių R.Orlauskaitė buvo nuvežta į Rodo salos ligoninę, tačiau vietiniai gydytojai neturėjo pakankamai kompetencijos dirbti su tokia trauma, todėl Roberta buvo perkelta į ligoninę Kretoje.
„Ten nusprendė bandyti prisiūti mano kojos dalį, bet kelias dienas stebėjo, kraujotaka buvo sutrikusi, koja šalo, mėlynavo, todėl rekomendavo amputuoti. Sakė: nupjaunam koją ir gyvensi kaip normalus žmogus.
Nebuvau praradusi sąmonės tuo metu, mačiau tą savo nutrauktą koją.
Tada nebuvome susidūrę su tokiais dalykais nei aš, nei mano šeima, atrodė labai baisu. Atrodė neįtikima, kad nupjaus koją, ir viskas bus gerai. Aš nebuvau labai sąmoninga priimti tokį sprendimą, todėl mano sesuo jį priėmė, kadangi ji pirmiausia atskrido.
Buvo labai, labai baisu. Visiška nežinomybė. Nežinojau, su kuo pasitarti, kieno paklausti, kas dabar bus, kaip viskas vyks. Baisu“, – emocijas po avarijos prisimena Roberta.
Turėjo išmokti blokuoti aplinkinių žvilgsnius
Dabar Roberta apie įvykį kalba ramiai ir sako, kad su tuo teko susitaikyti. Tiesa, tai užtruko ne vienerius metus. Reikėjo išmokti dorotis su padidėjusiu dėmesiu gatvėse ir nustoti slėpti tai, ko pakeisti nebegali:
„Grįžusi vis neradau žmonių, kurie irgi gyventų su tokia trauma, kurie būtų tokie patys ir su kuriais būtų galima pasikalbėti. Jaučiausi viena, supratau, kad čia nieko gero ir reikia tyliai vaikščioti, būti nepastebimai.
Tik vėliau, pradėjusi stebėti užsienio laikraščius, vaizdo įrašus, suvokiau, jog tokio dalyko nereikia slėpti. Dirbdama ortopedijos srityje pamačiau, kad tokių žmonių yra labai daug, tik jie viską slepia.
Tai aš nusprendžiau būti tuo pavyzdžiu. Noriu parodyti ir supažindinti Lietuvos visuomenę, kad žmonės nebijotų išeiti be pėdkelnių vasarą, kai yra labai karšta, o tu jas mauniesi tam, jog paslėptum koją.“
Dvejus metus nuo aplinkinių žvilgsnių besislėpusi Roberta suprato, kad viskas yra gerai. Sulaukusi palaikymo, išmoko blokuoti blogus komentarus ir paaiškinti žmonėms, jog yra taip, kaip yra.
„Būdavo, kad matai, kaip filmuoja, fotografuoja. Aišku, tu nežinai, ar čia iš blogosios pusės, ar šiaip siunčia kažkam parodyti. Žiūri beveik visi. Vaikai šaukia iš kitos gatvės, tada apskritai visi atsisuka pažiūrėti.
Turi būti psichologiškai pasiruošęs, reikia mokėti jiems paaiškinti ir pasakyti, kad aš tokia esu ir man ta koja neataugs. Kai tu esi sveikas, tu atrodai taip, tavo plaukai yra ilgi, taip aš neturiu kojos“, – apie aplinkinių reakcijas pasakoja Roberta.
Svarbu suprasti, kaip reaguoja kūnas
Nors įpratusi gyventi su protezu didelių sunkumų R.Orlauskaitė nepatiria, kaip vieną iš sudėtingesnių veiksmų ji įvardija maudymąsi:
„Tu negali maudytis su koja. Mes turime specialias kėdutes, kurios įsideda į vonią, ir taip prausiesi duše. Kitaip gali paslysti, nestovėsi ant vienos kojos, reikia už kažko laikytis, o ir šiaip nedrąsu.
Kitas sunkumas – tu negali bėgti. Tai yra gana svarbus dalykas, kai augini vaiką, kuris visur laksto. Buvau gavusi koją bėgimui, bet negalėjau bėgti. Aš nebežinau, kaip tą reikia daryti. Stoviu, man sako: „Bėk, tu gali bėgti.“ O kaip bėgti, aš nežinau. Einu ir man neišeina, kažkokia nesąmonė, neveikia smegenys.“
Buvau gavusi koją bėgimui, bet negalėjau bėgti. Aš nebežinau, kaip tą reikia daryti.
Anot Robertos, viskas yra pritaikyta, reikia tik išmokti arba rasti, kaip prisitaikyti. Be to, itin svarbu išmokti kontroliuoti savo kūną ir suprasti, kaip jis reaguoja į atitinkamus veiksmus.
„Aš protezą užsidedu, kaip žmonės rytais užsimauna kojines ar apsiauna batus. Aišku, būna sunkesnių dienų, kai atsikeli po intensyvaus sporto ar po vakarėlio, normalu, kad galūnių apimtys keičiasi, patinsta. Turi kontroliuoti save, žiūrėti, kad nevartotum per daug skysčių.
Aš per tiek laiko jau išmokau iš patirties: arba dalyvauji vakarėlyje ir kitą dieną turi turėti laisvesnę, arba, jei turi darbų kitą dieną, vakarėlyje nedalyvauji, arba dalyvauji vakarėlyje, bet geri vandenį. Nes kitą dieną tiesiog gali nebeužsidėti savo kojos ir neišeiti į darbą.
Bet visiems vienodų taisyklių nėra, turi suprasti, kaip tavo kūnas į viską reaguoja“, – apie kasdienybę pasakoja Roberta.
Dukra pripratusi prie ryto rutinos
Užsiminusi apie negalėjimą bėgti ir dėl to esančią šiek tiek keblesnę situaciją auginant vaiką, R Orlauskaitė teigia, kad išskirtinio auklėjimo dvejų metų dukrai netaiko:
„Ji visą laiką augo su mūsų trauma (dukros tėtis irgi yra su kojos protezu – aut.). Dabar jau paaugusi, žino, jog man ryte reikia užsidėti koją, sako, kad kelčiausi, užsidėčiau koją, arba net pati man ją atneša.
Kol kas, manau, ji nesupranta, kad mes esame kitokie tėvai nei visi sveikieji, pavyzdžiui, kad nesame kaip kitų darželio vaikų tėvai. Kai ji paaugs, mes ruošiamės jai paaiškinti, jog yra nutikęs toks dalykas, ir kad mes esame kitokie. Bet tai nereiškia, kad esame kažkuo blogesni tėvai.“
Roberta dukros susilaukė jau po avarijos. Būdama reabilitacijos ligoninėje, susipažino su vyru, turinčiu tokią pačią traumą. Nors nėštumo metu kamavo nežinomybė, moteris sako, jog laukimo periodas buvo lengvas:
„Tikrai nežinojau, ko tikėtis, nes sveikoms moterims būna, kad nutinka įvairiausių dalykų per nėštumą, tai galvojau, iškilo daug klausimų, neturėjau su kuo pasikonsultuoti šia tema. Tiesiog žiūrėjau, kaip viskas vyks, ir viskas buvo tikrai labai gerai. Daktarai sakė, jog mano nėštumas netgi buvo lengvesnis nei kai kurių sveikų moterų.“
Naujas tikslas – paralimpinės žaidynės
Dar pokalbio pradžioje Roberta prisipažino, kad iki avarijos gyveno svajonėmis. Todėl įvykus lemtingam atsitikimui, suprato, jog laiko tik svajoti – nėra. Ilgą laiką galvojusi apie žirgų sportą, moteris ėmėsi šios veiklos ir netgi pradėjo pasiruošimą 2024 metų paralimpinėms žaidynėms.
„Artimųjų ratas visada žinojo, jog aš tą mėgstu, tai gal šiek tiek buvo baimės, kad sveiki žmonės krenta nuo žirgų, tai kaip bus man. Bet visi sakė pabandyti. Tai ir bandžiau.
Iš pradžių buvo labai sudėtinga. Koja krisdavo iš kilpos, kadangi aš neturiu čiurnos, nevaldau jos, tai aš ir nejaučiu, kai ji iškrenta. Jei iškrenta koja iš kilpos, tu prarandi pusiausvyrą. Jei prarandi pusiausvyrą, tu turi sustoti, įsidėti koją atgal į kilpą, tada toliau joti.
Taip atsitikdavo daugybę kartų, tai treniruotė būdavo be jokio tikslo, nes visą laiką tik bandai pasitaisyti tą koją. Bet stengiausi, ir po pusės metų išmokau“, – jodinėjimo pradžią prisimena Roberta.
R.Orlauskaitė neslepia, kad po nepavykusių treniruočių apimdavo įvairiausios mintys. Kartais net kildavo dvejonių, ar toks sportas žmogui su kojos protezu – įmanomas:
„Buvo visko. Galvojau, kad gal tai visgi yra neįmanoma. Bet tada pradėdavau ieškoti žmonių su negalia, jojančių Lietuvoje. Neradau jokių pavyzdžių, užfiksuotų vaizdo formatu ar panašiai, bet dažniausiai rasdavau užsienyje – tai mane motyvuodavo. Kad žmonės ir be dviejų kojų puikiai joja, tai reiškia, jog aš ir su viena privalau galėti.“
Ilgą laiką Roberta ruošėsi konkūro varžyboms, tačiau neseniai moteris susipažino su paralimpinio komiteto komanda, kurie pasiūlė jai ruoštis 2024 metų paralimpinėms žaidynėms.
„Būčiau pirmasis Lietuvos atstovas raitelis, nes tokio dar niekada nebuvo. Tai laukia labai didelė atsakomybė, pažadėjau, kad padarysiu, ką galėsiu. Bus nepaprastos treniruotės, paralimpiadoje yra tik dailusis jojimas. Jojant turi arkliui pasakyti, ką daryti, ir jis turi suprasti“, – atvira moteris.
Roberta pabrėžia, kad tokiame sporte negalima galvoti tik apie save – kartu yra žirgas, su kuriuo svarbu užmegzti ryšį, kitu atveju gyvūnas gali tavęs nesuprasti.
„Susikalbėti pavyksta ne su kiekvienu žirgu. Žirgyne turime ne vieną žirgą, bet yra tik vienas, ant kurio jaučiuosi saugiausiai ir geriausiai, nes aš suprantu jį, o jis supranta mane. Man yra kiek sudėtingiau, kadangi aš neturiu kairės kojos žemiau kelio, o visos komandos žirgui yra duodamos kojomis.
Kai joji, esi atsakingas ne tik už save, bet ir už savo partnerį – žirgą.
Man atsisėdus ant žirgo, iš kairės pusės duodama silpnesnė komanda arba išvis neduodama, tada bandai kažkaip su rankomis parodyti, ko nori. Tada ir arklys nesupranta, ir treniruotė būna nevykusi. Kai joji, esi atsakingas ne tik už save, bet ir už savo partnerį – žirgą. Jei jis blogai jausis, tu negalėsi joti. Nesvarbu, kad tu gerai jautiesi“, – sako Roberta.
Kuo daugiau daro, tuo daugiau spėja
R.Orlauskaitė užsiima ne tik žirgų sportu – jau penkerius metus sukasi savo įkurtame dekoravimo versle:
„Susipažinau su mergina, kuri buvo pradėjusi fotografuoti ir darė fotosesijas žirgyne. Mes vis papuošdavome aplinką, arklį, stengėmės, kad fotosesijos būtų meniškesnės, gražesnės. Po to žmonės pradėjo klausinėti, kas užsiima puošimu. Nusprendėme, kad reikia prisistatyti kažkokiu vardu, tad taip gimė „deCoro“.
Kurį laiką Roberta darbavosi ir ortopedijos srityje. Moteris pasakoja, kad ten dirbantys žmonės ieškojo asmens su tokia patirtimi, kuris galėtų pacientams ne tik papasakoti apie siūlomus protezus, bet ir pasidalintų patarimais.
„Yra tokia procedūra, kai ligoninėje pas pacientą ateina ortopedijos darbuotojas ir siūlo įsigyti jų protezą. Atėjo ir pas mane, mes su tuo darbuotoju pasikalbėjome, linksmai pasijuokėme ir kitą dieną jis man paskambino ir pasiūlė dirbti pas juos. Jie pardavinėjo produktą patys jo neišbandę, nežinojo, kas tai yra“, – apie darbą pasakoja Roberta.
Žirgų sportas, dekoravimo verslas ir prieš akis laukiančios paralimpinės žaidynės – kaip viską spėti? Roberta tik nusijuokia bei pripažįsta supratusi, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau spėji.
Misija – įrodyti, kad negalia yra normalu
Dirbdama ortopedijoje, Roberta pamatė, kad yra ne viena, kaip galvojo pirmomis savaitėmis po avarijos. Tokių žmonių yra daug, tik jie vengia viešumo.
„Per mėnesį atliekama apie 50 amputacijų, bet kur tie žmonės yra? Supranti, kad jų niekur nėra, nėra tokios vietos, kur jie galėtų susiburti, kas yra labai keista. Nusprendžiau įkurti grupę socialiniuose tinkluose, kur pradėjau rinkti tuos žmones. Mes ten dalinamės patarimais, klausiame, kas mums neaišku, vieni kitiems patariame, padedame. Po truputį atsiranda bendruomenė“, – teigia Roberta.
Reikia suprasti, kad paskutinė diena gali būti šiandien, tu negyvensi amžinybę.
R.Orlauskaitės požiūris į gyvenimą po avarijos ganėtinai pasikeitė. Prieš įvykį daug svajojusi moteris, dabar ėmėsi konkrečių veiksmų, daug dirba, nori išmokti šokti ir sako supratusi, kad viską reikia daryti čia ir dabar:
„Reikia suprasti, kad paskutinė diena gali būti šiandien, tu negyvensi amžinybę. Aš galvojau, jog neišgyvensiu, ir daktarai greičiausiai taip galvojo, nes buvau netekusi daug kraujo. Tai galėjo būti paskutinė mano gyvenimo diena.“
Nors avarija stipriai sukrėtė, Roberta praeities pakeisti nenorėtų – dabar yra laiminga ir džiaugiasi, kad viskas yra taip, kaip yra:
„Norėčiau, kad tai būtų įvykę. Manau, jog niekas kitas nebūtų taip pakeitę mano supratimo ir gyvenimo, kaip pakeitė avarija. Aš, kokia esu dabar, esu geriausia savo versija, kokia galėjo būti.
Turiu daug planų į ateitį, aplink mane labai faini žmonės, ir per tą nelaimę net susibūrė tas ratas žmonių, ko iki to laiko nebuvo. Galbūt mano misija yra įrodyti, kad negalia yra visiškai normalu.“
