Kai susijungiame vaizdo skambučiu, visų pirma išgirstu jaukią suvalkietišką tartį. Audronė kilusi iš Šakių rajono, o paskui gyvenusi Marijampolėje. Čia, Marijampolėje, būta daug pirmųjų kartų. Gimė dukra, vėliau – skyrybos, paskui – pirmosios fitneso varžybos. Ir avarija, po kurios vairuotojas ją paliko gulėti šalikelėje. Lūžusiu stuburu, sužalotu veidu, sulaužytais šonkauliais.
Audronė, regis, mokėsi gyventi iš naujo. Todėl besikalbėdamos mes tarsi verčiame jos gyvenimo puslapius, kartais praleisdamos net atskirus menamos knygos skyrius. Nes viską išpasakoti kažin ar įmanoma.
Audronė jau daug metų gydosi pas žmogų, kuris vadinamas legenda, – Valentiną Dikulį, jo reabilitacijos centre Maskvoje.
Kaune gimęs ir gyvenęs V.Dikulis nuo vaikystės žavėjosi cirku ir gana anksti tapo cirko artistu. Kai jam buvo 15 metų, patyrė sunkią traumą. Nelaimė įvyko per cirko pasirodymą Kaune, jam atliekant oro gimnastikos numerį. Trūkus lynui jis krito iš 13 metrų aukščio, susilaužė stuburą, patyrė kitus lūžius.
Nors buvo sakoma, kad jis niekada negalės vaikščioti, po septynerių metų intensyvių treniruočių ir didelės valios dėka V.Dikulis iš vežimėlio pakilo. Jis ne tik grįžo į cirką, bet vėliau sukūrė savo gydymo metodiką ir įkūrė reabilitacijos centrus ne tik Rusijoje, tačiau ir kitose šalyse.
Tai vadinama stebuklu. Stebuklu turbūt galima vadinti ir Audronės valią bei pastangas. Jai, kaip V.Dikuliui, irgi buvo sakoma, kad niekada nebevaikščios.
O ji iš vežimėlio pakilo.
„Po tokios traumos nė vienas nėra padaręs to, ką padarei tu“, – tokius žodžius Audronei pasakė V.Dikulis.
Tačiau pandemija padarė savo – moteris negali lankytis V.Dikulio centre, raumenys – susilpnėjo. Be to, dabar jai būtina ir brangi neurochirurginė operacija, už kurią ji pati sumokėti negali. O ir gyvena dėl to kęsdama nuolatinį ir stiprų skausmą.
– Audrone, galbūt pradėkim pokalbį nuo kiek anksčiau, kol dar nebuvote patekusi į eismo įvykį. Mačiau jūsų nuotraukas iš fitneso varžybų.
– Taip, daug sportavau. Pradėjau po skyrybų, nes buvo depresija. Daug dirbau ir po darbo lėkdavau į sporto salę. Treneris įvertino, kad turiu fitnesui tinkamus duomenis, pasiūlė sudalyvauti varžybose. Sutikau, nes man šis sportas labai patiko. Tai buvo maždaug 2000-ieji metai.
– Puiki figūra, jauna moteris. Nestigo ir gerbėjų?
– Daug, aš tiesiog bėgdavau nuo jų. Tada dar šis sportas tarp moterų nebuvo toks įprastas. Buvau pirmoji moteris iš Marijampolės, kuri dalyvavo fitneso varžybose.
Dirbau grožio salone kirpėja. Po skyrybų buvo sunku, reikėjo išlaikyti ir dukrą. Papildomai įsidarbinau bare, taip pat užsidirbdavau tvarkydama vieną butą. Lėkiau kaip išprotėjus – per tris darbus, o vakare dar sportuoti. Ir tada atsirado tas pilietis...
Kad suprastumėte, papasakosiu viską. Jis nebuvo mano draugas, bet kelis metus mane kadrino. Buvo turtingas vietos verslininkas, tačiau aš buvau girdėjusi apie jo reputaciją, o ir pati matydavau tai su viena, tai su kita mergina. Be to, žinojau, kad buvo sukėlęs ir rimtą avariją.
Ateidavo pas mane apsikirpti, pasveikindavo per šventes, ne kartą siūlėsi nuvežti į kaimą, pas mano tėvus. Kvietė ir susitikti. Bet niekada su niekuo nesutikau.
O tą vieną kartą...
Buvo, pamenu, Velykos. Paskambino, pasiūlė nuvažiuoti į boulingo klubą. Tada kažkodėl sutikau. Buvau pavargus, bet susiruošiau ir išlėkiau.
– Kelintais metais tai buvo?
– 2004-ųjų pavasarį. Aš gerai prisimenu tą dieną. Mes nuvažiavome į vieną barą, į kitą, į trečią. Aš jo gerai nepažinojau, niekur nebuvau kartu buvusi. Jis gėrė. Atvažiavo vieni, tada kiti jo draugai.
Ir viskas. Lenkiant vilkiką vertėmės.
Jau vakaras, man skambina dukra Brigita, klausia, kada grįšiu, o jis vis neveža. Galiausiai pasakiau, kad jau būtinai turiu važiuoti. Išvažiavome. Jis sėdo prie vairo, nors jau buvo nemažai išgėręs. Turėjau teises, bet iki šiol nežinau, kodėl nepasisiūliau vairuoti?
Ir viskas. Lenkiant vilkiką vertėmės. Pamenu, norėjau griebti už vairo, padėti suvaldyti mašiną. O tada pamačiau, kad nieko nepadarysiu.
Buvau neprisisegusi saugos diržo. Kaip išlėkiau pro priekinį stiklą, aš neprisimenu. Bet kai jau ant žemės gulėjau – prisimenu. Mašinos signalas pypė, o jie mane paliko. Mašinoje buvome trise – aš, jis ir jo draugas.
Gulėjau laukuose viena. Buvo jau tamsu.
– Avarija ne pačiame mieste?
– Šiek tiek už Marijampolės. Mane rado toks vyrukas, kuris važiavo pro šalį. Kaip sakė vėliau, pamatė nuo kelio nulėkusią mašiną, kuri pypė. Ir nutarė nueiti pažiūrėti. Taip ir rado mane gulinčią.
Paaiškėjo, kad mes šiek tiek pažįstami – sportavome viename klube. Žmogus norėjo padėti. Jis mane pakėlė ir pasodino, o mano stuburas buvo lūžęs. Negalima buvo sodinti, bet nežinojome.
Aš jau iš karto nejaučiau kojų, skausmas nugaros beprotiškas.
Įkėlė į savo automobilį ir nuvežė į ligoninę. Aš jau iš karto nejaučiau kojų, skausmas nugaros beprotiškas. Dabar jau nesimato, bet man ir veidą medikai siuvo.
Esu labai dėkinga šiam žmogui. Jis ir vėliau dar yra man padėjęs. Iš Marijampolės ligoninės mane išvežė į Kauno klinikas. Ten atvažiavo ir tas, kuris sukėlė avariją. Ant kelių atsiklaupęs prašė: sakyk, kad tu vairavai. Galvojo, kad aš, vaistų prileista, pasakysiu, kad vairavau. Nepasakiau.
– O kodėl jus paliko, nesakė?
– Neaiškino nieko. Paskui jis nuolat į ligoninę atvažiuodavo. Kol galiausiai pasirašėm taikos sutartį.
Kol lankė mane ligoninėje, atsiprašant, lindo į užpakalį. Vežė gėlės, skaniausią maistą, nupirko gerą telefoną. Viską darė, kad aš jam atleisčiau. Matyt, taip advokatas buvo pataręs. Jis gerai ir išsivartė. Jei tada būtų teismas buvęs...
– Kodėl pasirašėt taikos sutartį?
– Man žmonės sako: kodėl tu jam atleidai? Aš neatleidau, bet man reikėjo toliau gyventi, gydytis. Nustatytą laiką jis turėjo man mokėti po 1000 litų. Tačiau gaudavau tik po 700, žadėjo dar apmokėt ir telefono sąskaitas, bet taip ir liko tik pažadai. Tuos pinigus skyriau masažams. Į namus ateidavo masažuotoja, kineziterapeutė. Taip gyvenau maždaug trejus metus.
– Kokios avarijos pasekmės?
– Man sakė, kad aš niekada nevaikščiosiu ir kad po tokių traumų žmonės nevaikšto. Pamenu, kai pirmą kartą man atvežė vežimėlį... Tą dieną irgi puikiai prisimenu. Kažkas žiauraus buvo. Jausmas... Bet neašarojau, neverkiau.
Stengiausi nebendrauti su žmonėmis, kurie man sakė, kad nevaikščiosiu. Aš negalėjau pakęst tokios minties, vydavau šalin. Labai sunku buvo suvokti, kad taip gali būti. Po gydymo, reabilitacijos, kai jau grįžau į namus, ir toliau pati sportavau – kiek galėdavau. Ir dabar sportuoju.
Aišku, kad minčių būdavo įvairių, juk tiek metų praėjo. Pati nežinau, iš kur pas mane tiek stiprybės buvo. Tik šie metai labai sunkūs. Dėl skausmo. Skausmai užeina kasmet, bet šiemet – ypač stiprūs. Kuo stipresnis skausmas, tuo realiau, kad įpulsi į depresiją.
Kol pajėgsiu, kol gyva būsiu – sportuosiu.
Padeda sportas – kad ir kaip sunku būdavo, niekada nepasiduodavau. Ir dabar nepasiduodu. Kol pajėgsiu, kol gyva būsiu – sportuosiu.
Kai po reabilitacijos grįžau į namus – nepatikėsit – šliaužiodavau, grindis plaudavau. Namų nepritaikiau, kaip pritaiko kiti, kad jie būtų patogūs gyvenant vežimėlyje. Tik vieną rankeną pakeičiau, tualete. O viso kito ne. Stengdavausi kokį šaldytuvą sutvarkyt, viena ranka prisilaikydama.
Po metų mirė mano mama, tėtis pradėjo gerti. Jis mirė prieš kelis metus. Buvo labai liūdnas laikas.
– Audrone, o po avarijos jus pačią kaltino žmonės, kad važiavot su girtu?
– Aišku, kad kaltino. Daug kas gailėjosi, bet daug kas galvojo, kad pati durna. Bet čia kiekvienam taip gali atsitikti.
– Teko girdėti, kad prieš avariją lankėtės pas būrėją?
– Ir ne vieną kartą. Aš tokia keista, bet kai man pasako, pro ausis praleidžiu. Galvoju, kad nesąmonė. Man sakė: avarija, saugokis. Ir visai prieš pat tą lemtingąją avariją, einant gatve, manęs vos nepartrenkė autobusas. Tada pagalvojau, kad galbūt čia ir yra ta galima avarija.
Kai po reabilitacijos grįžau į namus – nepatikėsit – šliaužiodavau, grindis plaudavau.
– Kaip jūs galvojate, ar žmogus turi lemtį? Ar gali jos išvengti?
– Manau, kad turi. Per tiek metų esu daug skaičius ta tema. Kas kuo nori, tas tuo gali ir tikėti. Dievu, Visata. Aš ir pati bandžiau visą laiką suprasti. O kartais, sako, gali kentėti ir už buvusias savo šeimos kartas.
Dabar jau nieko, o kažkada gal būtų pikta, skaudu: kodėl man? Dabar išmokau džiaugtis kiekviena diena. Pabundi, darai, ką reikia, susiplanuoji savo laiką ir džiaugiesi tuo, ką turi. Seniau to visiškai nevertinau. Absoliučiai. Kitokia buvau.
– Kiek metų buvo dukrai, kai patekote į avariją?
– Vienuolika. Iš karto ji nesuprato, kad sėdėsiu vežimėlyje. Ji auksinis žmogus – tokia puiki užaugo. Ilgą laiką jaučiau kaltę prieš dukterį.
– Dabar gyvenate Maskvoje, jūsų gydytojas yra Valentinas Dikulis, kurį vadina žmogumi-legenda. Kaip pas jį patekote?
– Aš namuose užpakaliu žemę raižiau, bet sportavau. Ir tada, išgirdęs apie tokį mano užsispyrimą, į svečius užsuko marijampolietis sportininkas, galiūnas Alvydas Kirkliauskas. Pažiūrėjo, pasikalbėjome. Tada jis mane supažindino su sunkiaatlečiu Ramūnu Vyšniausku, o Vyšniauskas – su V.Dikuliu. Ir taip išvažiavau.
Paskambinau Dikuliui. Gerai, sako jis, atvažiuok. Tik susirask kur gyventi. Tai buvo 2006 metai.
– Taip paprastai?
– Matot, jis noriai dirba su tais, kurie turi valią. O aš tokia ir buvau. Tačiau prieš išvažiuodama turėjau susirasti, kur gyventi. Draugės vyras sako: paskambink Uspaskichui. Anksčiau aš buvau labai nedrąsi, tylenė. O paskui, kai gyvenimas privertė, išdrąsėjau.
Susiradau jo telefoną ir paskambinau. Čia tai iš viso buvo... Papasakojau apie savo situaciją, kad mane Dikulis priima sportuoti, bet aš neturiu kur gyventi. O jis, girdėjau, kažkokių ryšių turi, kažkaip susijęs su Rusija. Ir jis sako: gerai, padėsiu. Stebėjausi tada.
Draugės vyras sako: paskambink Uspaskichui.
Bet nutiko taip, kad kur gyventi Maskvoje surado mano pusbrolio draugas. Jis maskvietis. Man pradžioje čia įsikurti padėjo giminės, rėmė ir finansiškai.
Į Viktorą pagalbos kreipiausi dar vėliau. Jau besigydant Maskvoje jis man dvejus metus mokėjo už taksi paslaugas, nes turėjau kasdien važinėti į V.Dikulio medicinos ir reabilitacijos centrą. Buvo ir neurochirurginė operacija vėliau atlikta, taip pat Viktoras skyrė pinigų.
– O jūs kada nors matėtės?
– Jau vėliau, po to. Tada jau buvau ištekėjusi, ir jis gal du kartus buvo į svečius pas mus užsukęs.
– Į Maskvą išvažiavote be dukters?
– Be. Tada jai buvo 14-a metų, Brigita liko gyventi Lietuvoje. Viena mūsų namuose. Žinoma, buvo mano draugės, sesuo. Tik ji gyveno Kaune. Kartais Brigita atskrisdavo į Maskvą, į Lietuvą grįždavau ir aš. O nuotoliniu būdu bendraudavome kasdien.
Buvo, kad mane kaltino ir dėl to, jog palikau dukrą. Bet toks, mūsų nuomone, buvo tinkamiausias sprendimas. Dabar ji jau suaugusi, o mūsų ryšys tvirtas.
– Išvažiavote į Maskvą gydytis, tačiau likote ilgam ir net ištekėjote?
– Po trijų mėnesių, praleistų Maskvoje, turėjau trumpam grįžti į Lietuvą. Reikėjo susitvarkyti vizą. Mane į oro uostą palydėjo pusbrolio draugas, o automobilį vairavo jo draugas. Igoris. Taip ir susipažinome.
Kaip dabar atsimenu. Sėdžiu visa graži, plaukai susukti, nors ir skausmų iškankinta. Jau vėliau man Igoris pasakojo: aš tave tik pamačiau, o vežimo tavo net nemačiau.
Pažintis buvo atsargi. Jis manęs vis klausinėjo, kokie mano ateities planai. Iš karto dėmesį rodė, ateidavo vis su gėlėm. Draugavome ketverius metus ir paskui susituokėme. Auginame ir dukrą.
– Gimdyti, kai tokia sveikata, – iššūkis?
– Gimdo moterys. Bet taip, medikai mane atkalbinėjo, o mes su vyru tikėjome, kad viskas bus gerai. Nėštumas buvo labai sunkus, šešis kartus teko gulėti ligoninėje.
Inkstai ir taip po traumos sunkiau dirba, o čia dar vaisius auga. Kai dukra gimė, iš džiaugsmo verkė visi. Dikulis – taip pat.
Dukra gimė 2012 metais. Ji vardu Amelija. Tuo metu mes geriau finansiškai gyvenome, tad galėjome samdytis auklę. Bet ir pati sukausi su vežimėliu kaip bitė. Turbūt taip yra – visos mamos turi jėgų.
– Audrone, kokia buvo ir yra jūsų reabilitacija Maskvoje? Ir kokia yra Dikulio metodika?
– Nuo to laiko, kai atvažiavau, jis niekada man nieko nežadėjo. Sako, sportuok, ir viskas. Nuo tavęs priklauso. Tad nuo 2006 metų, su trumpomis pertraukomis, kai grįžtu į Lietuvą, aš ir sportuoju. Dabar tik negaliu į kliniką važiuoti – dėl viruso. Tad važiuoju į paprastą sporto klubą, namie darau, ką galiu.
Turiu valios ir žinau, kas bus, jei nedarysiu nieko – todėl ir darau, ką galiu.
Man labai trūksta stimuliacijos, kurią darydavo kūnui, masažų. Situacija yra baisi. Bet aš esu užsigrūdinusi, turiu valios ir žinau, kas bus, jei nedarysiu nieko – todėl ir darau, ką galiu.
Kalbat apie Dikulio metodiką, yra specialios staklės, jo išrastos. Jomis treniruojami raumenys. Aš ir namie galėčiau tą daryti, nes jau išmokau per tiek metų, bet staklių reikia. Man labai trūksta Dikulio metodikos.
– O koks yra pats Dikulis?
– Nuostabus žmogus. Per tiek metų jis man kaip tėtis, mano dukra jam irgi paskambina. Jis Ameliją labai myli. Šiltas ryšys.
– Ar tiesa, kad kai į jį kreipdavosi nauji pacientai, jis atsiųsdavo juos pasikonsultuoti pas jus?
– Ne vieną kartą taip buvo. Ne visi tiek užsispyrimo turi, kiek aš. Aš ir pati galvojau: pasportuosiu pas Dikulį pusę metų, ir važiuosiu namo. Kur jau namo... Metų metais reikia dirbti. Kai žmonės sužino mano istoriją, jie ima suprasti, kiek valios ir laiko reikia.
– Audrone, ar jūs vaikštote?
– Jei pažiūrėtumėte mano feisbuko profilį, nepamatytumėt nė vienos nuotraukos su vežimu. Aš nerodau, kad esu vežime. Bet dabar man jau tas pats – atėjo tokia riba.
Namuose kasdien pavaikštau. Ir pas Dikulį reabilitacijos centre vaikščiodavau. Dabar raumenys kiek pasilpę, nes dėl karantino nevažiuoju.
Kai einu – nejaučiau kojų. Labai įdomus jausmas.
Kai einu – nejaučiau kojų. Labai įdomus jausmas. Užsidedu specialius batus, kur yra langetės, – jos apačioje užfiksuoja pėdas. Tada su lazdom. Bet prieš kiekvieną atsistojimą reikia prasitampyt. Aš lipu ant žemės. Kaip beždžionė, ir keturiomis.
O dabar, nors ir pavaikštau kiekvieną dieną, bet iš skausmo vis labiau negaliu eiti. Atėjo riba.
Skausmai beprotiški. Kas antrą dieną iš skausmo kone patiriu šoką. Dabar geriau, vakar buvo blogai. Vaistai nepadeda.
Atėjo laikas operacijai. Gydytojas neurochirurgas, kuris mane Maskvoje operavo ir anksčiau, sakė, kad kitaip nieko nebus, aš skausmų neiškęsiu. Operacija būtina, reikia įdėti kažkokį stimuliatorių. Lietuvoje, man regis, tokių operacijų ir nedaro.
O ši operacija brangi, sudėtinga. Apie 40–50 tūkstančių eurų. Šiek tiek padės pats gydytojas. Jis sakė, jog dalį lėšų gaus iš specialaus fondo. Bet vis tiek reikalinga didelė suma. Aš jam įdomi ligonė, nes, sakė, tu pirma, kuri po tokios traumos vaikšto.
– O kokios jūsų pajamos?
– 300 eurų neįgalumo išmoka. Ją gaunu Lietuvoje, mat nesu Rusijos pilietė. Todėl vis tenka prasitęsti vizą. Dėl karantino dabar viskas strigo, vizos pratęsimas – taip pat.
Dar yra vyro atlyginimas, kuris nėra labai didelis. Nors jis dirba vadovaujamą darbą, tačiau pajamos smarkiai sumažėjusios. O gyvename nuomojamame bute.
Galvojau, svarsčiau. Nenorėjau skelbtis, prašyti pagalbos. Bet dabar man jau tas pats. Kažką turiu daryti. Nes jei nieko nedarysiu, aš nepajėgsiu gyventi.
Galintys padėti Audronei, paaukoti gali į jos asmeninę sąskaitą: LT487300010088280250, Audronė Avdoshina. Paskirtis – gydymui.
