Ką balete reiškia žvaigždės statusas?
Turbūt – didelę atsakomybę, aukštai pakeltą kartelę. Turi ne galvoti, kad esi labai išskirtinė, bet rodyti pavyzdį. Svarbiausia – nesužvaigždėti. Nieko nėra baisiau už tai.
O jums lengva sužvaigždėti? Juk nesate popkultūros atstovai.
Viskas priklauso nuo žmogaus. Net namų šeimininkė tokią galimybę turi. Nemeluosiu, ir aš kartais pasidžiaugiu, kad ir vakar buvo gerai, ir šiandien, ir išvis kažkaip sekasi. Bet paskui taip gauni per galvą, kad iškart nukrinta karūna: „Aha, nelaukei?! Manei, kad esi geriausia. Tai dabar žinok, kaip yra iš tiesų.“
Noriu prisiminti tą istoriją su Egle Špokaite: ji susižeidė, o jūs ją pakeitėte. Pulti iš salės į sceną, niekada čia nešokus „Žizel“, – man tai atrodo neįtikėtina.
Dar ir partneris buvo teatro svečias, susipažinome tik scenoje. Bet tas atvejis tikrai ne vienintelis. Šiandien vienas „lūžta“, rytoj gali kitas. To ir siekiame: dirbti taip, kad, vienam išėjus iš rikiuotės, nenukentėtų spektaklis. Turi būti pasirengęs bet kam. O kiek tu tai sugebi, priklauso nuo profesionalumo. Kai pamačiau, kad Eglei kažkas atsitiko, neturėjau laiko apmąstymams.
Baletas turbūt neatsiejamas nuo skausmo?
Būna ir taip, kad pabundu trečią nakties nuo neuralgijos priepuolio: negaliu nei pajudėti, nei išlipti iš lovos.
Jo būna visokio. Pagrindinis yra nuo nuovargio: jei daug dirbi, skauda kojas, bet prie to pripranti. Na, mėšlungis sutraukia, mėgini gelbėtis kokiais nors maisto papildais. Į tokius dalykus nekreipiame dėmesio.
Bet būna ir taip, kad pabundu trečią nakties nuo neuralgijos priepuolio: negaliu nei pajudėti, nei išlipti iš lovos. Va čia tai rimtas skausmas, tokio niekam nelinkėčiau. Tada jau neišsiverti be injekcijų, be tablečių... Ir spektakliai kartais būna skausmingi.
Visą gyvenimą svajojau šokti Karmen, o gavau šį vaidmenį ir nesidžiaugiu. Pastatymas modernus, šokame basomis, o mums tai neįprasta. Nusibrauki pėdas, suskyla ar įplyšta oda. Labai daug reikia būti ant kelių, bet mes nelabai mokame ant jų kristi. Todėl jei klumpi, tai klumpi iš tikro – su kraujosruvomis, su mėlynėmis. Negana, kad choreografija neįprasta, – dar reikia galvoti, ką daryti, kad ji būtų nepavojinga.
Šokote solines partijas Čeliabinske, Krasnojarske, Maskvoje, dirbote Kairo nacionalinėje operoje. Visa tai – milijoniniai miestai, dideli teatrai. Kuo jus patraukė mažutis Vilnius?
Matyt, Vilnius yra etapas, kaip ir visi kiti teatrai. Pavargau važinėti su Maskvos trupe, o grįžti į Čeliabinską nebenorėjau. Ten buvo labai gera pradėti karjerą, bet dabar jis netraukia. Daug šokau Anglijoje, Italijoje, Ispanijoje, pripratau prie europietiško gyvenimo, o Čeliabinske – vizų režimas, viskas kitaip.
Vilniuje galiu nusipirkti lėktuvo bilietą ir nuskristi į Miuncheną pažiūrėti spektaklio premjeros – Rusijoje tai būtų itin sudėtinga. Ir gyvenimo lygis kitas, žmonės kultūringesni... Draugė mane pakvietė čia, pasakė, kad Vilniuje – didelis, gražus teatras. Tuo metu dar ir repertuaras buvo labai geras, gal net Europoje geriausias. Pamaniau, kad pamėginsiu.
Lengvai keičiate vietas?
Kiekvienąkart pradėti nuo nulio labai sudėtinga. Ir Vilniuje pirmus du mėnesius vos tvėriau. Mama vis sakydavo: „Kraukis daiktus ir grįžk.“ Štai šita frazė mane kaskart sustabdydavo: vadinasi, esi silpna, pasidavei ir lengviausias kelias – sprukti namo, kur laukia mama. Bet juk mes gimėme kovoti, turime būti stiprūs.
Sakote tai su šypsena, bet turbūt neironizuojate? Kada prasidėjo jūsų kovos?
Permės choreografijos mokykloje, į kurią buvau atiduota. Kai esi viena internate, tau reikia kovoti, kad išgyventum, nors tu dar vaikas ir to net nemoki įvardyti. Nenorėčiau dramatizuoti to meto; tvarka ten buvo labai griežta ir dėstytojų bijojome, bet juos gerbėme.
Mama lankydavo dukart per mėnesį, nes atstumas nuo namų buvo dvylika valandų traukiniu. Kai ji išvažiuodavo, niekada neverkdavau; verkdavau vėliau, į pagalvę, kai niekas nematydavo. Kažkodėl žinojau, kad turiu taip gyventi.
Negi nuo mažens nesvajojote būti balerina?
Manau, kad ir šokis atėjo į mano gyvenimą kaip logiškiausias būdas muzikai išreikšti.
Bent jau ne taip stipriai, kaip kitos mergaitės. Mama mane pasiuntė mokytis, nes, vos išgirdusi muziką, imdavau šokti. Ji dirbo Geležinkelių valdyboje, skaičiuodavo traukinius, o namie grodavo fortepijonu – instrumentą gavome dovanų iš prosenelės, tokį labai senovinį, jis ligi šiol pas mus stovi. Aš pati keturiolika metų mokiausi muzikos, fortepijonas buvo mano aistra. Senelei rengdavau koncertus, galėdavau kelias valandas be perstojo groti iš natų. Manau, kad ir šokis atėjo į mano gyvenimą kaip logiškiausias būdas muzikai išreikšti.
Pradžia Vilniuje buvo sunki, nes niekas nelaukė? Mūsų balerinoms tapote konkurente?
Aš čia nepretendavau į solines partijas, šokdavau, ką duodavo. Man išvis nesuprantami tokie nuogąstavimai. Pavyzdžiui, kai dirbau Čeliabinske, džiaugiausi kaip tik tuo, kad ten buvo nuostabių aktorių: turėjai, iš ko mokytis, į ką lygiuotis. Ir man visada buvo daug lengviau ką nors vytis, nei eiti priekyje, nes kai pati tampi pirma, turi būti tobula.
Gal ir nenorite būti pirma, bet juk buvote. 2004 m. laimėjote Rusijos jaunųjų atlikėjų konkursą.
Laimėjau, man tada buvo dvidešimt ketveri. Tik nežinau, kaip taip įvyko, nes į konkursą suvažiavo Maskvos didžiojo teatro žvaigždės, geriausi Rusijos artistai. Man atrodo, kad tos mergaitės, kurias aplenkiau, buvo daug talentingesnės už mane. Nors tokio lygio konkursai yra dar ir didelis psichologinis išbandymas.
Esu mačiusi balerinų, kurios repeticijų salėje pribloškia, o scenoje niekuo nestebina. Jaudulys, kurio negali įveikti, daro siaubingus dalykus. O aš nevažiavau laimėti – tiesiog norėjau parodyti, ką galiu, kaip jaučiu. Ir vyras mane labai palaikė, šokau su juo.
Tas laimėjimas buvo karjeros laiptas? Ką nors pakeitė?
Tai kad ne! Kai atvažiavome į Maskvą tikėdamiesi darbo, visi tarsi žinojo, kas aš, bet mano premija nieko nejaudino. Atsimenu, net verkiau: kaip keista, tu tiek daug dirbi, šį tą pasiekei ir staiga išaiškėja, kad esi niekam nereikalinga. Bet Maskvoje kitos žaidimo taisyklės. Į Didįjį teatrą nepatekau. Įsidarbinome Maskvos klasikinės choreografijos teatre. Aš su juo gastroliuoju iki šiol – kiekvieną vasarą.
Ne taip seniai gastrolės buvo žydra artistų svajonė. O dabar?
Gerai, jei jos – su LNOBT ir tau sudaromos komfortiškos sąlygos. Aš pavargau nuo kitų gastrolių. Kai visą laiką važiuoji autobusu iš vienos vietos į kitą, iškart darai apšilimą, iškart šoki spektaklį. Paskui vėl važiuoji, naktį atsirandi viešbutyje, o anksti ryte vėl į kelią…
Jei ne mano profesija, niekada nebūčiau tiek pamačiusi. Bet kartais galvoju: daugybė žmonių svajoja keliauti, tik negali, o tu būni Florencijoje ar Versalyje ir net nesuvoki, kokias vertybes regi, nes esi pervargęs, leki paknopstomis.
Viešbučių jūsų gyvenime tikrai užteko. O ką vadinate namais?
Kai iš kur nors grįžtu ir lėktuvas leidžiasi Vilniuje, visada pagalvoju: „Aš – namie.“
Kai iš kur nors grįžtu ir lėktuvas leidžiasi Vilniuje, visada pagalvoju: „Aš – namie.“ Vienu metu buvo jausmas, kad tas butukas prie Žaliojo tilto, tegu ir nuomotas, – mano namai. Dabar – nežinau. Čeliabinske yra butas, bet vos jį nupirkusi iškart išnuomojau. Tai lyg ir turiu kažką savo, bet lyg ir ne.
Jūsų skyrybos – skaudi tema?
Ne, juolab seniai išsiskyrėme, 2006 metais. Tai nebuvo didelė meilė, veikiau – kūrybinė sąjunga. Nebuvo nei vestuvių, nieko, mus sutuokė teatras. Kartu gyvenome, kartu dirbome.
Atsirado galimybė Krasnojarske gauti butą, bet tam reikėjo oficialios santuokos. Buvome apvesdinti per penkiolika minučių, tarp dviejų repeticijų. Net mano mama nieko nenujautė. Skambina ji man, pasakoja savo naujienas, paskui klausia: „O kaip tu laikaisi?“ Sakau: „O aš ištekėjau.“
Istorija visai neromantiška. Tiesiog buvome reikalingi vienas kitam, labai vienas kitą palaikėme. Bet ir buvome labai skirtingi, ilgainiui prasidėjo trintis, kurios negali išvengti, kai esi visą parą drauge. Pakalbėjome ir nutarėme, kad geriau atsisveikinti. Skyrybos nebuvo nei skandalingos, nei dramatiškos. Mes vis dar bendraujame, kai būnu Maskvoje, susiskambiname. Jam dabar viskas gerai, turi šeimą, vaiką.
Man atrodo, anksčiau jūsų profesija buvo romantiškesnė: aktores užversdavo gėlėmis, meilės rašteliais.
Šiek tiek tos romantikos liko, gal tik Vilniuje – sunkiau. Bet turiu gerbėją, kuris nuolat dovanoja nuostabių gėlių, gaunu gražių jo linkėjimų. Asmeniškai jo nepažįstu. Manau, jam patinka mano kūryba, ne kas kita.
