Baltarusijoje – ne tik propaganda, bet ir melas
„Ukrainoje, kurioje dabar bombarduojami namai, šeimos netenka savo artimųjų ir vyksta kiti baisūs dalykai, atsidūriau atsitiktinai. Po studijų buvau gavusi stažuotę, mano manymu, vienoje iš stipriausių tiriamosios žurnalistikos komandų Europoje, padaviau dokumentus, kad man būtų pratęstas leidimas likti Švedijoje, tačiau man jo nesuteikė. Sausio pabaigoje turėjau išvykti iš Europos Sąjungos, kad vėl galėčiau prašyti vizos.
Grįžti į Baltarusiją nebegaliu – labai gerai suprantu, kad kirtusi sieną būsiu sulaikyta. O su baltarusišku pasu vizos nereikalaujama vos keliose šalyse. Viena iš jų – Rusija, tačiau ten taip pat sulaikomi prieš režimą nusiteikę baltarusiai. Kita šalis – Ukraina“, – pasakojo pašnekovė.
Paklausta, ar žinanti, kokia informacija šiuo metu prieinama Baltarusijos žmonėms, Alina teigė, kad monopolį turi valstybiniai žiniasklaidos kanalai, skleidžiantys ne tik manipuliatyvią propagandą, bet ir atvirą melą.
Žiniasklaidos kanalai skleidžia ne tik manipuliatyvią propagandą, bet ir atvirą melą.
„Vakar kaip tik į mano akiratį pateko informacija, kaip apie įvykius Ukrainoje pasakojama per valstybinę televiziją. Atviru tekstu sakoma, kad ukrainiečiai patys bombarduoja savo miestus. Baltarusijoje gyvenanti mama lanko pensininkų chorą. Dauguma jo dalyvių yra labai garbaus amžiaus – 70–80 metų. Ji pasidalino, kad visi jie tiki, jog ukrainiečiai kariauja tarpusavyje, nes negali kažko pasidalinti. Taip mano daug žmonių, kurie žiūri valstybinę televiziją ir skaito valstybinius laikraščius.
Propagandą skelbianti žiniasklaida gauna už tai didelius pinigus, pagyrimo raštus ir medalius nuo prezidento. Aš manau, kad jie supranta, ką daro, nes šiandien neįmanoma nesuprasti, kas vyksta. Nepriklausomų žurnalistų Baltarusijoje beveik neliko. Daugiau kaip 30 jų šiuo metu yra kalėjime, tarp jų – mažiausiai trys skirtingų nepriklausomų kanalų redaktoriai. Kiti spėjo pabėgti iš Baltarusijos ir dirba iš Ukrainos, Lietuvos ar Lenkijos. Dar nedidelė saujelė dirba šalies viduje užsimaskavę – žinias teikia neoficialiai.
Kalėjimuose yra apie tūkstantį oficialiai pripažintų politinių kalinių, tačiau iš tiesų dėl politinių priežasčių kali gerokai daugiau žmonių. Daug žmonių yra dingę be žinios arba žuvo per visą šį represijų metą, besitęsiantį pusantrų metų.
Baltarusiją šiuo metu galima vadinti koncentracijos stovykla. Sekmadienį tūkstančiai baltarusių išėjo į gatves protestuoti prieš karą. 800 buvo sulaikyta. Reikia suprasti: kai žmonės Baltarusijoje išeina į gatves išreikšti savo nuomonės, jie supranta, kad gali netekti laisvės, būti žiauriai sužaloti ir pan. Pas mus reikšti savo nuomonės negalima. Todėl dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių žmonių išvyko iš Baltarusijos“, – dėstė Alina.
Pykčio laviną jaučia ir į kitas šalis pabėgę baltarusiai
Moteris sakė, kad jai būna ypač skaudu, kai kitose šalyse ant čia atvykusių paprastų baltarusių pasipila neapykantos dėl A.Lukašenkos politikos lavina. Vienas bičiulis, važinėjantis automobiliu su baltarusiškais numeriais, jai pasakojo, kad Lietuvoje kelyje buvo užblokuotas kito automobilio, kurio vairuotojas jį apšaukė okupantu. Taip pat ji girdėjusi apie atvejus, kad Lenkijoje baltarusiai buvo atleisti iš darbo, jiems nenori nuomoti būsto.
„Per keletą dienų Baltarusija iš šalies, kurioje vykdomos represijos prieš taikius gyventojus, pasaulio akyse pavirto agresoriumi, ir šis pyktis krenta ant tų pačių žmonių, kurie taip pat yra nukentėję nuo Baltarusijos režimo. Pasaulis galbūt nežino, kad Baltarusijoje keleriems metams įkalinama už komentarą socialiniame tinkle, pavyzdžiui, už pareikštą užuojautą dėl milicijos nušauto žmogaus. Arba už tai, kad žmonės dėvi raudonos ir baltos spalvos kojines. Absurdo lygis yra toks didelis, kad sunku tuo patikėti tiems, kurie gyvena demokratinėse valstybėse“, – teigė pašnekovė.
Tiesa, jai pačiai su panašiu požiūriu Ukrainoje susidurti ir išgirsti kaltinimų ar įžeidinėjimų neteko. Saugumu besirūpinantys savanoriai patikrino jos dokumentus, tačiau šis veiksmas jai atrodo visiškai normalus. Juk iš jos tėvynės yra apšaudoma Ukraina.
Karas užklupo Kyjive
Moteris šiuo metu apsistojusi pas giminaičius Vakarų Ukrainoje. Prisimindama pirmuosius sprogimus Kyjive, ji teigė nejutusi baimės ar panikos, greičiau pojūčiai buvo apmirę, reakcijos – prislopintos.
„Žinoma, žmonių reakcijos skirtingos. Daugybė žmonių bėgo į Lenkiją. Stotyse buvo neįsivaizduojama spūstis. Žmonės stumdė vienas kitą, net iki muštynių ar bandymo išstumti iš traukinio prieidavo. Suprantu, kad taip veikia įsijungęs instinktas bet kokia kaina išgyventi. Prisimenu, kaip atsidūriau geležinkelio stotyje. Joje buvau pirmą kartą, visiškai nesigaudžiau, kur turiu eiti, tačiau, vos sekundei sustojus, mane pradėdavo iš visų pusių stumdyti. Tai buvo turbūt vienintelis panikos momentas, aš iš tiesų išsigandau, kad būsiu sutrypta minios.
Stotyse buvo neįsivaizduojama spūstis. Žmonės stumdė vienas kitą, net iki muštynių ar bandymo išstumti iš traukinio prieidavo.
Tačiau dabar apie mirties baimę negalvoju. Taip, visada yra tikimybė, kad paleista raketa pataikys į tą namą, į tą slėptuvę ar mašinų stovėjimo aikštelę, kur tu tuo metu glaudiesi. Tuo metu, kai buvau Kyjive, tokia tikimybė nebuvo labai didelė, tačiau vienas sviedinys pataikė 500 m atstumu nuo namo, kuriame aš gyvenau. Žmonėms, kurie šiuo metu yra Charkive ar Černihive, ši tikimybė gerokai didesnė. Tačiau ar aš galiu ką nors pakeisti šioje situacijoje? Jeigu mirsiu, tikėtina, man bus nesvarbu – mirusi aš ar gyva, svarbiausia, kad mirtis būtų greita, kad netektų ilgai kankintis ar likti visam gyvenimui neveiksniai“, – svarstė pašnekovė.
Varomoji jėga – pyktis ir tikėjimas
Pasak jos, mieste, kuriame ji apsistojusi, šiuo metu ramu. Kiekvieną vakarą kaukia sirenos, bet kol kas apšaudymų nėra. Tarp miestiečių jaučiama nepaprastai stipri vienybė. Žmonės kasa gynybinius griovius, įrenginėja kontrolės punktus, daro Molotovo kokteilius, moterys juos maitina. Visi ruošiasi gynybai, tačiau besąlygiškai tiki, kad atsilaikys.
„Kiek man teko kalbėtis su ukrainiečiais, jie nejaučia baimės. Jie jaučia neapykantą. Suprantama, tai griaunantis jausmas, bet man atrodo, kad šis jausmas jiems tiesiog būtinas išgyvenimui, nes pyktis ir neapykanta suteikia jėgų. Tai ne depresija, kai tu nuleidi rankas ir pasiduodi. Neapykanta turi energijos, dėl kurios Ukraina jau savaitę oriai ginasi nuo kelis kartus stipresnio už ją priešo.
Todėl galima suprasti, kad ukrainiečiai jaučia daug pretenzijų rusams. Pretenzijas baltarusiams man sunkiau priimti, kai su jomis susiduriu, visgi daug žmonių suvokia, kaip Baltarusija gyveno pastaruosius pusantrų metų, matė, kaip mes stengėmės kovoti už savo laisves ir kokių represijų sulaukėme“, – pasakojo Alina, kartu su ukrainiečiais gyvenanti viena diena.
Pasak jos, pasaulis per keletą dienų labai pasikeitė ir nebeaišku, kaip jame būti. Norisi tik vieno – kad visa tai greičiau baigtųsi ir žmonės, kurie savo krauju nusipelnė laisvės ir laimės, galėtų ramiai kurti savo šalį.
„Tai, su kuo aš pati susidūriau Kyjive, yra tik lašas jūroje, palyginti su tuo, ką šiuo metu patiria bombarduojamų miestų gyventojai. Man sunku suvokti, kaip jie sugeba išgyventi. Labai skaudu dėl Ukrainos, juolab kad šioje šalyje gyvena ir mano artimieji – esu apsistojusi pas pusseserę, čia gyveno jau mirusi mano teta. Ir tuo pačiu norisi žavėtis ukrainiečių drąsa ir ryžtu kovoje dėl savo laisvės ir geresnio gyvenimo“, – teigė pašnekovė.
