Spontaniška, stipri, draugiška, – taip save trimis žodžiais apibūdina Samanta. Negalia vienus paslepia tarsi už nematomo šydo, o štai kitiems ji – suvokimas, kad esi išskirtinis.
„Lietuvoje neteko asmeniškai sutikti žmonių su tokia negalia, kaip mano. Manau, kad ji duota ne bet kam. Dievas pasirenka tik tuos, kurie galėtų su tuo susigyventi. Tikra tiesa yra tai, kad negalia mus sustiprina ir padaro tvirtesnius“, – prisipažįsta ką tik iš mokyklos Nyderlanduose į namus sugrįžusi Samanta.
Manau, kad negalia duota ne bet kam. Dievas pasirenka tik tuos, kurie galėtų su tuo susigyventi.
Gimė ji Šilutėje, užaugo Pagėgiuose. Mergaitei patiko gyventi kaime iki tol, kol paragavo miesto gyvenimo. Samanta nuo mažens jautė, kad Lietuvoje savo ateities nemato, bet buvo per maža, kad pati priimtų sprendimą emigruoti.
„Savęs patriote nelaikau, bet ir nenoriu kalbėti blogai apie gimtinę. Stengiuosi Lietuvą aplankyti kartą per metus, nes joje likę visi artimi žmonės. 25-erių brolis taip pat gyvena Lietuvoje“, – platesnių vandenų sielos šauksmą paaiškino Samanta.
Ji prisipažįsta, kad šeimai išvykus gyventi į Nyderlandus, iš pradžių buvo labai sunku. Kaip ir dauguma emigrantų, Aleškevičiai pradėjo eiti sunkiausiu keliu. Pagrindinis šeimos emigracijos tikslas – užsidirbti, kad senatvėje jaustųsi saugūs. Kadangi Samanta su tėčiu labai panašūs, jiems prisitaikyti nebuvo sunku. O štai mama vis užsimindavo apie Lietuvą ir dabar tebelaukia atostogų, kuomet galės grįžti į gimtinę.
„Bet kai paklausiu, ar vis dar norėtų grįžti visam laikui, matau abejones jos veide“, – šyptelėjo Samanta.
Fabrike įsidarbino 16-os
Lietuvoje ji spėjo baigti 10 klasių, o nuvykusi į svečią šalį iškart įsidarbino – šešiolikmetei teko paragauti ir drabužių rūšiavimo fabrike uždirbtos duonos.
„Tuo metu buvau labai patenkinta, kadangi tokių pinigų, kokius uždirbdavau, niekada nebuvau mačiusi. Apie 1,5 tūkst. eurų. Sutikit, 16–18 metų vaikai tiek įprastai neuždirba. Alga Nyderlanduose priklauso ir nuo amžiaus.
Jei tau 16-a, gausi apie 130 eurų per savaitę. Man tuo metu mokėdavo 350 eurų. O dar premijos. Šiaip įprasta, kad čia paaugliai dirba – 15-mečiai išvežioja picas ar pluša parduotuvėse. Atvažiavus į Nyderlandus vasarą, suaugusiųjų, dirbančių parduotuvėse, tikėtina, nepamatytum. Vasarą vaikai stengiasi užsidirbti.
Man asmeniškai viskas pasikeitė tuomet, kai sulaukiau laiško, jog Nyderlanduose privaloma iki 18-os lankyti mokyklą. Labai nuliūdau, nes tuo metu buvau įsitikinusi, kad liksiu fabrike iki gyvenimo galo. Dabar vėl viskas kitaip.
Esu labai laiminga, kad gavau galimybę išmokti olandų kalbą. Pasirinkau studijuoti logistiką, bet dar nesu tikra, ar tai ta sritis, su kuria norėčiau sieti savo ateitį“, – prisipažino Samanta.
Mokykloje, kurią galima sugretinti su profesine mokykla Lietuvoje, jai dar liko praleisti metus. Mergina atvirauja, kad mokslo lygis, iš pirmo žvilgsnio, nėra aukštas, tačiau ji savimi patenkinta – juk per metus išmokti svetimą kalbą nėra labai lengva. Olandai, kurie, pasak Samantos, itin paslaugūs, gerbiantys kitus ir nusiteikę geranoriškai pagelbėti, tai labai vertina, nes aplink apstu emigrantų, gyvenančių čia po 30 metų, tačiau taip ir neišmokusių olandiškai.
Sulaukusi klausimo apie tai, kuo vaikystėje svajodavo tapti užaugusi, pašnekovė prisipažino – tikrai ne princese, kaip dauguma mergaičių.
„Nesu iš tų, kurie daug svajoja. Visuomet buvau realistė. Nuo mažens buvau vyriškesnio būdo. Man patikdavo sportas, mašinos, kompiuteriniai žaidimai“, – šyptelėjo.
Vis dažniau stoja prieš objektyvą
Samanta nemėgsta planuoti, stengiasi gyventi šia diena. Laisvalaikiu ji dalyvauja fotosesijose. Pastaruoju metu sulaukia vis daugiau pasiūlymų fotografuotis, todėl ėmė mąstyti, ar nesusisieti savo ateities su fotografija.
„Tai mano naujas hobis. Už fotosesijas nemoka, nes nesu profesionalus modelis, o ir patirties neturiu. Pirmas fotoshoot`as įvyko, kai mane mokyklos projekte pastebėjo vienas fotografas. Kadangi mėgstu naujoves, nedvejodama sutikau. Vėliau buvau pastebėta instagramo profilyje. Įvyko antroji fotosesija.
Sunku apibūdinti, ką reiškia būti su negalia, nes nesijaučiu kitokia. Niekada nebuvau ta, kuri užsidarytų kamputyje ar kažko bijotų. Priešingai – visuomet įrodydavau, kad aš galiu kur kas daugiau, nei bet kas galėtų įsivaizduoti. Tai taip pat įrodymo forma.
Iki šiol nebuvo labai rimtų pasiūlymų iš fotografų. Aš ir pati nenorėčiau būti, tarkim, podiumo modelis, kadangi turiu scenos baimę, o ir mano eisena bei matmenys neatitiktų standartų“, – samprotavo Samanta.
Paklausta, ar fotografuodamasi spontaniškai, kaip ir visos mes, moterys, rodo tariamai gražesniąją savo pusę, ar nebando nuslėpti negalios, mergina atsakė atvirai: „Kaip ir kiekviena mergina, aš taip pat turiu savo „gražiąją veido pusę“, todėl stengiuosi visuomet ją ir parodyti. Dėl negalios tikrai nebejaučiu jokių kompleksų, netgi priešingai, dabar aš noriu, kad žmonės matytų ir suprastų, jog visi mes lygūs.“
– Samanta, ar su fiziniu trūkumu, jei taip galima pavadinti, susidūrėte nuo pat gimimo? Tėveliai bandė paaiškinti, kodėl esate fiziškai kitokia? Ar jautėtės kada kitokia?
– Gimiau be dešinės rankos. Bandžiau klausti mamos apie jos reakciją, kaip ji jautėsi, kai sužinojo apie mano negalią. Pasirodo, ji to nežinojo iki pat gimimo, nes daktarai to nenumatė.
Aš net nežinau, kaip mano negalia vadinasi. Bet tik dėl to, kad aš to niekada nesureikšminau, niekuomet nesijaučiau išskirtine ar kitokia.
– Jau supratau, kad esate labai stipri ir nepalaužiama asmenybė. Bet ar pasitaikydavo akimirkų, kai dėl negalios pergyvendavote? Ar ji jus kada nors ribojo?
– Visi perėjome paauglystę. Būdavo momentų, kai klausdavau savęs, kodėl taip turėjo nutikti būtent man. Dabar tai prisiminus, tik nusijuokiu. Visuomet buvau užsispyrusi ir siekiau to, ko noriu. Jeigu kažko negalėdavau, galų gale vis tiek išmokdavau ir įrodydavau sau, kad viskas įmanoma.
Labiausiai esu dėkinga savo tėvams už tai, kuo esu dabar. Jie niekada nebandė manęs stabdyti, slėpti ar kažko drausti. Atvirkščiai, nuo mažens dalyvaudavau stovyklose. Džiaugiuosi, kad jie nebijojo ir pasitikėjo manimi – palikdavo vieną.
– Augant mažame miestelyje, kokia yra Šilutė ar Pagėgiai, pasitaikydavo tokių, kurie atkreipia dėmesį į fizinį trūkumą? Sulaukdavote užgauliojimų?
– Žvilgsnių visada visur buvo ir bus. Aš stengiuosi priimti tai tolerantiškai. Man ypač patinka, kai žvelgia vaikai. Juk jiems tai kažkas naujo, jie nesupranta, kaip žmogus gali būti su viena ranka. Todėl stengiuosi su jais pabendrauti, aprodyti ar net leisti paliesti mano ranką.
Kaimo privalumas, tikėtina, tame ir buvo, kad visi pažįsta vieni kitus. Dėl to man ir neteko patirti patyčių. Niekuomet nebuvau tokia, iš kurios būtų galima tyčiotis. Mokėjau pakovoti už save. O į užgauliotojus tiesiog siūlyčiau nekreipti dėmesio, nes jų visuomet buvo ir bus.
Niekuomet nebuvau tokia, iš kurios būtų galima tyčiotis. Mokėjau pakovoti už save.
– Minėjote, kad turite vyresnį brolį. Jūsų paklausius, kyla klausimas, jums dažniau tekdavo ginti brolį ar visgi brolis gindavo jus?
– Nebuvo daug atvejų, kad būtų reikėję ginti, bet jeigu ir būtų taip nutikę, žinau, kad palaikymą iš brolio visuomet turėjau.
– Pasitaikė momentų, ypač paauglystėje, kai stengėtės slėpti savo negalią?
– Paauglystėje, būdavo, kad neviešindavau nuotraukų, kuriose matytųsi negalia, o jei nuotrauka būdavo pilnu ūgiu, stovėdavau šonu. Taip pat ir su naujomis pažintimis: pergyvendavau, slėpdavau ranką, o jei pažintis užsimegzdavo internetu, bijodavau prisipažinti dėl savo negalios.
Turėjau ir protezą, bet niekada jo nemėgau ir nenešiojau. Užsidėdavau gal kartą ar du per metus. Nesijausdavau tuomet savimi, o ir nebuvo labai patogu. Ranka prakaituodavo, pats protezas – sunkus.
– Užsiminėte apie pažintis internetu. O kaip meilės reikalai? Ar Samantos širdis užimta?
– Šiuo metu esu vieniša, bet tai nereiškia, kad tokia ir jaučiuosi. Turiu labai daug gerų draugų. Pastaruoju metu naktiniuose klubuose lankausi gana dažnai. Esu jauna, vieniša, todėl stengiuosi savęs nevaržyti, pasimėgauti gyvenimu.
Laisvalaikiu dažnai apsilankau kavinėje, kadangi mėgstu pabūti ir viena. Taip pat turiu draugę lietuvę, su kuria praleidžiame daug laiko kartu. Kaip ir minėjau, per daug savęs nevaržau, todėl karts nuo karto nueinu į pasimatymą.
– Kaip vyriškoji lytis vertina jūsų fizinį išskirtinumą? Yra tokių, kuriuos tai atbaido?
– Žmonės – labai skirtingi. Buvo daug situacijų, kai vaikinai, prabuvę kartu keletą valandų, net nepastebėdavo, kad aš neturiu rankos. Nebijau jokių reakcijų. Žinoma, jaudinuosi, jei turiu pranešti vaikinui, kuris man patinka, kad štai, aš neturiu rankos. Bet, jei patiksiu, patiksiu tokia, kokia esu.
– Peržvelgdama jūsų feisbuko paskyrą pastebėjau, kad mėgstate įvairias sentencijas, cituojate žinomų filosofų mintis. Koks jūsų pačios gyvenimo kredo?
– Taip, mėgstu gražias, protingas mintis, o pati neturiu kredo, stengiuosi išlikti savimi ir elgtis su kitais taip, kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi.
– O kokia yra tikroji Samanta?
– Esu rami ir turiu daug kantrybės, bet turiu ir ribas. Stengiuosi padėti žmonėms, būti draugiška, bet nemėgstu, kai manimi naudojasi, todėl sutikusį žmonių, kurie ieško naudos, iškart stengiuosi laikytis atstumo.
Nuo mažens, beje, turiu baimę scenai, todėl mokyklos karnavalai ar projektai būdavo tikras išbandymas. Stengiuosi nugalėti savo baimę, kurią, matyt, maskuoju neblogai.
– Mėgstate padėti kitiems, o pati ar mokate priimti pagalbą? Pripažįstate, kai jos tikrai reikia? Ar esate iš tų, kurie nori padaryti viską patys?
– Mums visiems tam tikrose situacijose prireikia pagalbos, todėl, žinoma, aš ją priimu su malonumu. Kartais man pagalbos prireikia restorane. Pavyzdžiui, padėti supjaustyti maistą. Ne dėl to, kad aš negaliu, o todėl, kad, kaip aš juokauju, žmogui ir apetitas gali dingti, matant mane tai darant (nusijuokia).
– Sportas jus lydi nuo mažens. Mėgdavote kūno kultūros pamokas?
– Taip, nuo vaikystės mėgdavau sportą. Tikėtina, tai atėjo iš šeimos. Mama – buvusi atletė, tėtis žaisdavo futbolą. Su broliu, galima sakyti, nuėjome tėčio pėdomis. Kūno kultūra buvo mano viena mėgstamiausių pamokų.
Nenoriu girtis, bet gerai sekėsi beveik visose sporto šakose. Tai mano kraujyje. Esu hiperaktyvi ir dabar, todėl atradau naują sritį, kur galiu „išsikrauti“.
Juokauju, kad galbūt iš manęs ir atėmė dešinę ranką, bet kairei pridėjo dvigubai jėgos.
– Futbolo treniruotes lankėte beveik penkmetį. Mergaičių komandos Pagėgiuose nebuvo, tad sportuodavote ir rungtyniaudavote su berniukais. Drąsus žingsnis. Kaip jie jus priėmė?
– Man visuomet patiko krepšinis. Juokauju, kad galbūt iš manęs ir atėmė dešinę ranką, bet kairei pridėjo dvigubai jėgos. Esu gana taikli, todėl žmonės dažnai stebisi, kai pamato, kaip mėtau į krepšį. Taip pat bandžiau tenisą ir tinklinį, bet labiausiai prie širdies buvo futbolas.
Matydavau brolį, žaidžiantį su draugais, kol vieną dieną pati nusprendžiau pabandyti. Kad teks rungtyniauti su berniukais, manęs negąsdino. Buvo šiek tiek nedrąsu iš pradžių, bet labai greitai prisitaikiau. Dėl to dėkinga treneriui Dariui Stažiui, kuris pasitikėjo mano galiomis ir priėmė net nedvejodamas.
– Kaip reaguodavo priešininkų komandos nariai, pamatę aikštėje merginą su negalia?
– Visko buvo. Pasitaikydavo ir patyčių, bet aš niekuomet nenusileisdavau. Yra tekę treneriui ir raminti mane, bet dabar tai prisiminus tik suima juokas.
Į futbolo treniruotes atėjome su dar keliomis merginomis. Jos vėliau pasitraukė, o aš nutariau eiti savo keliu. Nebuvau ta, kuri bėgtų paskui ką ar darytų kažką dėl kitų. Visuomet žinojau, kad noriu žaisti futbolą, todėl nė kiek nesutrikau ir nesudvejojau, kai likau viena mergina vaikinų komandoje.
– Kuo sužavėjo futbolas?
– Mano didžiausia motyvacija buvo tai, kad aikštėje galėdavau užsimiršti. Laikas tarsi sustodavo. Būdavo tik komanda, varžovai ir kamuolys. Ten krypdavo visa mano koncentracija. To pakako. Tuo metu autoritetai man buvo mano varžovai, komandos nariai, kurie žaidė geriau už mane.
Beje, nebuvau ta, kuri sektų kiekvienas naujienas ar žiūrėtų kiekvienas rungtynes. Žinojau ir apie atsiradusią galimybę Tauragės moterų futbolo klube, bet prisiruošiau tam per vėlai. Moterų futbolas, patikėkite, yra kur kas sunkiau nei vyrų. Vyrai yra daug atsargesni, kai pamato merginą aikštelėje. Merginos yra tikros kovotojos (šypteli).
Kas smagiausia žaidžiant futbolą? Turbūt, kaip ir kiekvienam sportininkui, – laimėti. Ta galimybė atsiskleisti, parodyti, ką gali, net jei tai tebūdavo ir kelios minutės aikštėje, man reikšdavo labai daug.
– Nyderlanduose nesinori prisijungti prie kokios komandos?
– Atvažiavusi į Nyderlandus jau pačią pirmą dieną nuėjau į futbolo aikštę. Kažkas nerealaus – čia kiekviename kvartale yra futbolo aikštelės. Smagu juose matyti jaunesnius vaikus ir prisiminti save vaikystėje.
– Nuotraukose atrodote tiesiog puikiai! Kaip dažnai sportuojate? Gal dalyvavote fitneso varžybose?
– Oi, ne. Nebuvo net tokios minties, nes sportuoju neprofesionaliai. Stengiuosi užsiimti sportu 3–5 kartus per savaitę, bet tai darau tik tam, kad palaikyčiau formą, kadangi nuo mažens esu linkusi būti apvalesnė. Galbūt ateityje norėčiau save išbandyti šioje srityje, bet šiuo metu nesijaučiu pasiruošusi ir neturiu tam valios.
– Kai tarėmės dėl interviu, užsiminėte, kad šiuo metu dingusi motyvacija sportuoti. Kodėl?
– Tiesa. Pastebiu, kad ne man vienai pastaruoju metu ta motyvacija dingusi. Su kuo bekalbėčiau, visi skundžiasi depresuotu laikotarpiu. Tikiu, kad kaltas niūrus oras. Stengiuosi išlikti pozityvi.
Nebuvo sunku įkalbėti tėvus, nes jie apie tai nieko nežinojo (juokiasi).
– Dar vienas jūsų pomėgis – tatuiruotės. Tėvai, tikėtina, nepagyrė už tai. Kiek jų turite? Ką jos reiškia?
– Turiu keturias. Pirmoji – šniūriukas ant rankos, bet tą pačią dieną pasidariau iš viso tris. Nebuvo sunku įkalbėti tėvus, nes jie apie tai nieko nežinojo (juokiasi). Baisiausia buvo, kai reikėjo apie tai pranešti jiems, nes čia juk ne lipdukas, kurį gali lengvai panaikinti.
Tėtis niekuomet nesureikšmino nieko, sakydavo, kad esu pakankamai protinga, kad pati priimčiau sprendimus, bet mamos reakcijos tikriausiai niekada nepamiršiu. Tuo metu ji buvo Lietuvoje, o aš čia – Nyderlanduose. Paskambinau ir parodžiau tik mažąją tatuiruotę. Mačiau, kaip silpna jai pasidarė, tuo metu ir ašaros pradėjo kauptis akyse. Bet jie žino mane: jeigu kažko noriu, to siekiu.
Mano tatuiruotės nėra labai reikšmingos, tiesiog patiko, ir tiek. Suprantama, labai gerai pagalvoju prieš darydamasi. Tarkime, turiu ant peties vienuolę. Aš ją susapnavau ir ilgai negalėjau pamiršti, todėl ir pasidariau tatuiruotę. Taip pat turiu šautuvą. Dauguma manęs klausė, kodėl šautuvas? Sakydavo, juk tu mergaitė, kodėl ne gėlės, drugeliai ir t. t. Bet man patinka būti kitokiai.
Todėl visuomet juokaudama atsakau, kad pagal horoskopą esu šaulė. Čia man – kitokia lanko ir strėlės išraiška. Stengiuosi palaukti bent pusę metų, jeigu kyla kažkokia nauja idėja, bet šiuo metu planuose naujų tatuiruočių nenumatyta. Tėvai dėl to labai laimingi, tikėdamiesi, kad daugiau jų ir nebus.
– Kaip manote, negalia uždarė jums kokias duris ar visiškai nepaveikė jūsų gyvenimo? Būtumėte vis vien ėjusi tuo pačiu keliu?
– Esu laiminga ten, kur esu. Niekas nežino, kas būtų, jeigu būtų. Manau, kad negalia man tik atvėrė tas duris. Net jeigu būtų galimybė kažką keisti, aš nekeisčiau nieko.
Buvusio Samantos trenerio Dariaus Stažio komentaras: „Atėjo ji treniruotis pirmoje klasėje, atskirų mergaičių grupių neturėjau, tai treniravosi su berniukais. Iš viso jų atėjo trys, bet viena mergaitė antraisiais metais emigravo su tėveliais, kitos mergaitės tėveliai nusprendė, kad futbolas – per grubus jai, ir ji nustojo sportuoti, o Samanta lankė, berods, iki septintos klasės.
Labai gabi ir stipraus charakterio mergina. Tuomet jos komanda susijungė su vyresniais, ir jai buvo kiek per sunku su berniukais kartu tobulėti, o dar ir ėmė dubliuotis teisėjavimas krepšinio rungtynėse, – Samanta dirbo sekretore krepšinio mačuose. Perėjo į lengvąją atletiką. Po to į užsienį išvyko. Samantos brolis taip pat lankė futbolo treniruotes“.
