Jis buvo pavadintas #czarnyprotest, arba „juodasis protestas“, kuriuo žmonės išreiškė savo pasipriešinimą naujai siūlomoms įstatymo pataisoms.
Nauji pakitimai būtų įteisinę abortų draudimą visais atvejais – netgi prievartos ar kraujomaišos. Vieninteliu atveju nėštumo nutraukimas būtų legalus: jeigu besilaukiančios moters gyvybė būtų pavojuje. Pažeidus šį įstatymą – ir tai atlikusiam gydytojui, ir pacientei grėstų laisvės atėmimas iki 5 metų.
Pilietiškos visuomenės dėka šie įstatymo pakeitimai neįsigaliojo, bet vis tiek Lenkijoje išliko labai griežta nėštumo nutraukimo kontrolė – šią procedūrą galima atlikti tik prievartos atveju, kai besilaukiančios moters gyvybei gresia pavojus arba kai vaisius vystosi ydingai.
Mes vis dar fokusuojame kaltinantį žvilgsnį tik į moterį, pamiršdami vyro vaidmenį, taip pat ir tai, kad aplinkybių būna įvairių ir, galiausiai, moters pasirinkimas gimdyti ar negimdyti yra ne mūsų reikalas.
Lietuvoje mūsų požiūris į nėštumo nutraukimą yra konservatyvus – Seime kartais vis dar prabunda viltingi, draudimo siekiantys balsai, nėštumą nutraukusios moterys nedrįsta apie tai kalbėti, nes susilaukia smerkimo. Mes vis dar fokusuojame kaltinantį žvilgsnį tik į moterį, pamiršdami vyro vaidmenį, taip pat ir tai, kad aplinkybių būna įvairių, ir galiausiai moters pasirinkimas gimdyti ar negimdyti yra ne mūsų reikalas.
Abortų draudimas yra labai pavojingas, nes tuomet jie yra daromi nelegaliai. Palankesnę finansinę padėtį turintys žmonės gali sau leisti procedūrą atlikti kitose šalyse, o kitos, mažiau pasiturinčios moterys, neretai pasirenka labai pavojingus būdus nutraukti nėštumą. Svarbu atminti, kad draudimas nesumažina abortų skaičiaus, jis tik didina grėsmę moters sveikatai ar net gyvybei.
Šįkart pasikalbėjau su 4 moterimis apie šią procedūrą. Noriu įgarsinti jų patirtį, mintis. Noriu sumažinti šią stigmą.
Irena: „Aš nežinau, ar tai yra teisingas sprendimas“
Pirmoji, Irena (vardas pakeistas), apie nėštumą sužinojo likus dviem mėnesiams iki vestuvių. Nėštumas – nuo būsimo vyro, tačiau neplanuotas.
„Sužinojusi, kad laukiuosi, nusprendžiau, kad šiuo metu nenoriu vaiko. Nesu tikinti, dėl to netikiu pasakymais, kad vaikas nusileidžia iš dangaus ir man reikia jį priimti.
Mano priežastys nutraukti nėštumą buvo labai racionalios: nenorėjau būti atsakinga už ką nors, kol pati dar nesu iki galo už save atsakinga. Ne tik finansiškai, bet ir emociškai. Noriu prieš tai padaryti dalykų, kurie man svarbūs. Čia svarbiausia mano priežastis.
Esu iš sudėtingos šeimos, ir dabar yra tik kone kokie 4 metai, kai jaučiuosi saugiai, kai pradedu suvokti vaikystės pasekmes ir noriu su tuo susitvarkyti. Bandau išbristi iš tų dalykų, kuriuos man primetė šeima. Esu vienintelė savo šeimoje, kuri mokėsi universitete, kuri keliauja.
Irena: Turiu baimės ir nesaugumo jausmą, dėl to noriu savo gyvenimą tvarkyti racionaliai.
Tikriausiai taip nusprendžiau dar ir dėl to, kad prieš sutikdama savo vyrą, trejus metus gyvenau su kitu žmogumi ir išsiskyrusi su juo turėjau visiškai pakeisti savo gyvenimą: draugus, rasti, kur gyventi, sugalvoti, iš kur turėsiu pinigų, ką veiksiu, nes prieš tai niekada nebuvau dirbusi. Todėl dabar galvoju apie savo pačios saugumą.
Kol pati tvirtai nestoviu ant žemės, tol negaliu atsakyti ir už vaiką. Noriu baigti mokslus, noriu užsitikrinti, kad turiu pinigų, profesiją. Aš labai racionaliai galvoju apie santykius: nežinau gi, kas gali atsitikti. Mes su mano vyru nesame lygiaverčiai finansine prasme. Jo tėvai yra labai turtingi žmonės. Mes abu dirbame, tačiau mūsų startinės pozicijos nėra lygiavertės. Turiu baimės ir nesaugumo jausmą, dėl to noriu savo gyvenimą tvarkyti racionaliai. Gali būti, kad mes gyvensime ilgai ir laimingai, bet gali būti ir taip, kad po dvejų metų išsiskirsime, ir man vėl reikės viską susikurti iš naujo.“
Irena, sužinojusi apie savo nėštumą, kreipėsi į privačios klinikos gydytojus. „Apie visą situaciją galėjau galvoti racionaliai, kol nenuėjau pas gydytojus. Kadangi mano pavardė buvo mergautinė, gydytoja iškart nuskaitė, kad esu neištekėjusi ir kad aš „prisidirbau“, nes neatėjau džiūgaudama. Ji mane patikrino ir pradėjo pasakoti, kad man reikia gimdyti, kad aš nemiegosiu naktimis ir sapnuosiu kapines, kad tokių dalykų negalima daryti, nes visą gyvenimą būsiu blogiausią dalyką padariusi moteris. Gydytoja net nepaklausė, kokia yra mano situacija.
Dar tos artėjančios vestuvės reiškė tai, kad emociškai buvau stumiama į tokią poziciją, kai neturiu pasirinkimo. Kaip ir turėtų viskas būti gerai – vestuvės, laukiesi vaiko. Aš niekaip to nesudėliojau. Jaučiau, kad mane įstums į tokią poziciją, kurioje nenoriu būti. Nežinau, ar čia labai egoistiška, ar ne – taip rinktis. Turėjau progą nuo visko atsiriboti – štai, laukiuosi, man daugiau nieko daryti nereikia, galiu sau ramiai būti namie ir tiesiog auginti vaikelį bei užsiimti kuo nors kitu, bet aš 100 proc. žinojau, kad tokiu atveju nebūsiu laiminga. Džiaugsiuosi mažyliu, bet galvosiu apie tai, ką dar galėjau nuveikti.
Kaip ir turėtų viskas būti gerai – vestuvės, laukiesi vaiko. Aš niekaip to nesudėliojau. Jaučiau, kad mane įstums į tokią poziciją, kurioje nenoriu būti.
Tada mes nuėjome į dar kitą labai brangią privačią kliniką. Galvojome, kad jau ten viskas bus profesionalu, bet buvo tas pats. Man sakė: „O tai kiek tau čia metų, tu turi pasitarti su vyru, išvis negalima tokių dalykų daryti.“ Man visoje šioje istorijoje keisčiausia yra tai, kad niekas jokio psichologo man nepasiūlė. Mane tiesiog apšaukė, apkaltino, pasmerkė per pirmas penkias pokalbio minutes. Net nepaklausė, kas atsitiko, kodėl taip elgiuosi.“
Irena sako, kad jai pasisekė, jog visoje šioje situacijoje turėjo savo vyro palaikymą. „Nežinau, ką būčiau dariusi, jei situacija būtų kitokia: būčiau viena arba mane būtų išprievartavę, ir aš būčiau pastojusi. Ypač, kai yra toks spaudimas, kad tu apie tai niekam negali pasakyti.
Aš nežinau, ar tai yra teisingas sprendimas. Tiesiog tu padarai tai ir vėliau tvarkaisi su tuo.“
Daina: „Man tai tikrai buvo pirmas ir paskutinis kartas“
Kita mano pašnekovė Daina (vardas pakeistas) pastojo, kai jai buvo 21-eri. Pagal mainų programą ji buvo išvykusi studijuoti į kitą šalį. Ten susipažino su vaikinu, su kuriuo palaikė intymius santykius.
„Sužinojusi, kad laukiuosi, išsigandau ir supratau, kad dabar yra netinkamas metas, netinkama vieta ir netinkamas žmogus, nuo kurio pastojau. Suprantu, kad apie tai galvoti reikėjo iš anksto, tai pripažįstu ir jaučiuosi kalta dėl to, kad negalvojau laiku, o tik po visko. Būdama svečioje šalyje tiesiog pamečiau galvą, sutikau tą vyrą, ir tiesiog nuo pajaustos laisvės, ko gero, apsisuko galva ir protas. O juk iki tol buvau tobula, gera dukra, mokinė, studentė, neturėjusi rimto draugo, išvis neturėjusi jokio draugo, tai ką jau kalbėti apie lytinius santykius ar nėštumą... Supratau, kad tai sugriautų šį mano įvaizdį tėvų, kitų artimųjų akyse, ir tiesiog pasirinkau tai išspręsti taip.“
Su vaikinu Daina palaikė „friends with benefits“ santykius (kai nesate rimta pora, tačiau periodiškai turite lytinius santykius). Sužinojusi apie nėštumą, pašnekovė tuoj pat apie tai pranešė vaikinui.
„Jam pasakiau, kad dabar negaliu turėti šio kūdikio, bei pasakiau, kad man reikia jo pagalbos – labiau finansinės, nes toje užsienio šalyje, kurioje buvau, tai brangiai kainavo. Jis parėmė mane finansiškai ir palaikė savo buvimu – išties, kai jau po visko atėjau į vietą, kur moteris atveda prigulti, jis atrodė net labiau išsigandęs nei aš, tad vos ne man teko jį raminti... Po kelių dienų aš grįžau į Lietuvą.“
Daina: Kartais jaučiu milžinišką kaltę, tačiau taip pat žinau, kad net tie santykiai su tuo vyru iš esmės buvo klaida, tai ką jau kalbėti apie galimą tų santykių vaisių.
Dainos pirmasis laiškas man skambėjo taip: „Su niekuo apie tai nesu kalbėjusi, išvis apie tai net kartais pamirštu, nes, matyt, baisu net pačiai patikėti tuo, ką esu padariusi.“ Tad ir paklausiau jos, kas žino apie šią jos gyvenimo patirtį. „Kaip jau minėjau, beveik neturėjau su kuo apie tai pasikalbėti, tai težinome aš, tas vyras ir mano draugė. Puikiausiai suprantu, kad tai yra blogiausia, ką galima padaryti gyvenime, kad dabar tai persekios mane visą gyvenimą ir man reiks su tuo gyventi. Todėl kartais jaučiu milžinišką kaltę, tačiau taip pat žinau, kad net tie santykiai su tuo vyru iš esmės buvo klaida, tai ką jau kalbėti apie galimą tų santykių vaisių.
Suprantu, kad pasielgiau savanaudiškai, tačiau dabar šią pamoką išmokau visam gyvenimui ir netgi esu sau pažadėjusi, kad jau geriau visą gyvenimą neturėsiu nesaugių, neapgalvotų lytinių santykių su bet kuo, nei kad juos turėsiu ir paskui drebėsiu, galvodama „o gal ir vėl“... Man užteko vieno karto. O toje klinikoje, toje vietoje, kur atveda prigulti moteris po nėštumo nutraukimo, sutikau moterį, kuriai tai buvo ne pirmas kartas. Tada supratau, kad ne, man tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, antro ar dar kelinto karto neištverčiau.“
Raminta: „Tai – mano patirtys, kurios mane atvedė čia, kur esu stipri ir laiminga“
Kita mano pašnekovė Raminta patyrė 2 nėštumo nutraukimus. Abu atliko užsienyje. Ji teigė, kad jai labai padėjo medikų profesionalumas. „Tai – psichologine prasme skausmingas procesas. Labiausiai man padėjo medikų supratingumas ir šiluma. Taip pat suvokimas, kad tai buvo teisingas sprendimas.“
Pirmą nėštumą Raminta nutraukė būdama 24-erių. „Pastojau, nes nesisaugojau, galvojau, kad man taip nenutiks, bet nutiko. Pirma mintis buvo susilaukti vaiko, bet visgi sveikas protas nugalėjo. Vaikus reikia gimdyti ir auginti, kai gali juos išlaikyti. Buvau studentė, gyvenau studentų bendrabutyje, o iš išmokų gyventi susilaukus vaiko būtų nesąžininga nei mano, nei būsimo vaiko atžvilgiu. Turėjau draugą, bet žinojau, kad tai laikina. Jis mane palaikė, kartu buvom ir po nėštumo nutraukimo. Bet aš bijodavau mylėtis, net ir naudodama kontraceptines priemones, nes bijojau vėl pastoti. Mes nutolom ir galiausiai išsiskyrėm.“
Antrą nėštumo nutraukimo procedūrą Raminta darė būdama 27-erių metų po išprievartavimo. „Šiuo atveju neturėjau jokių dvejonių dėl savo sprendimo ir jo nesigailiu. Per visą šį procesą buvau viena, todėl dabar žinau, kad esu stipri, ir niekas man nieko negali nurodinėti.“
Raminta: Manau, kad labiausiai emociškai moteris žaloja klaidingas įsitikinimas, kad nėštumo nutraukimas yra vaiko žudymas. Tai kyla dėl mūsų įsisenėjusių įsitikinimų, kurie pagrįsti religija, o ne mokslu.
Mano pašnekovė pabrėžia, kad moterims, apsisprendusioms nutraukti nėštumą, yra labai svarbus palaikymas, galimybė pasikalbėti apie tai. „Manau, kad labiausiai emociškai moteris žaloja klaidingas įsitikinimas, kad nėštumo nutraukimas yra vaiko žudymas. Tai kyla dėl mūsų įsisenėjusių įsitikinimų, kurie pagrįsti religija, o ne mokslu.
Daugiausia abortų atliekama vos nėštumui prasidėjus, kai vaisius yra ląstelių darinys, o ne vaikas. Labai trūksta lytinio švietimo. Man kelia siaubą politikų požiūris, jog svarbiausia yra tai, kad vaisius būtų pagimdytas, o ne saugiai, sveikai užaugintas. Žmonės nesupranta, kad tik lytinis švietimas, kontracepcija yra vieninteliai būdai sumažinti abortų skaičių. Mūsų visuomenėje ir seksas vis dar yra tabu, nors saugiai mylėtis yra sveika ir naudinga.“
Raminta apie savo dabartį sako taip: „Mano nėštumo nutraukimai yra mano medicininė istorija, tai susiję su dviem mano gyvenimo atkarpomis, o gyvenimas yra įvairus, pilnas išgyvenimų, kurių jau buvo ir kurių dar bus. Esu laimingai ištekėjusi ir nesigailiu nė vieno nėštumo nutraukimo. Tai – mano patirtys, kurios mane atvedė čia, kur esu stipri ir laiminga. Mano vyras apie viską žino ir mane supranta bei palaiko.“
Į šią mano temą apie nėštumo nutraukimą atsiliepė labai daug moterų. Jų mintys ir jausmai apie tą pačią patirtį buvo labai skirtingi, dėl to supratau, kad negaliu šios temos „atspindėti“ tik viena istorija. Vienos moterys gailėjosi bei kaltino save, kitos nejautė tokių jausmų, tačiau visos vienareikšmiškai teigė, kaip Lietuvoje trūksta kalbėjimo šia tema, lytinio švietimo, lengviau pasiekiamų kontraceptinių priemonių. Lytiniai santykiai bei jų saugumas neturi būti mums uždraustos, gėdingos temos.
Mane taip pat pasiekė visiškai kitokia istorija – moters, kuri ketino atlikti nėštumo nutraukimo procedūrą, tačiau persigalvojo.
Laura: „Nuostabi ginekologė lėmė, kad šiandien mano sūnus yra su mumis.“
Laura: Po kelių valandų pokalbio išėjau su sprendimu gimdyti. Prie to labai prisidėjo ir vaiko tėtis, kuris prisiėmė visišką atsakomybę ir nepaliko manęs vienos.
Laura pastojo nuo savo pirmosios meilės būdama septyniolikos. „Augau su mama, kuri turėjo „tarybinį“ požiūrį į seksualinio švietimo klausimą – iki vestuvių šiukštu jokio sekso. Apskritai, sekso klausimas mūsų namuose buvo savotiškas tabu. Žinojau tiek, kiek rašė žurnalo „Panelė“ Vaivos raudonasis puslapis.
Kai pastojau, mane apėmė šokas ir baimė. Juk net vidurinė mokykla dar buvo nebaigta. Juolab, kaip minėjau, buvau „paruošta“ didelei teisininkės ar finansininkės ateičiai. Mama be diskusijų paskelbė nuosprendį: „abortas“. Abi vienodai sutrikusios nuvažiavome atlikti šią procedūrą. Ir patekome pas nuostabiausią pasaulyje specialistę – ginekologę, kurios dėka šiandien mano sūnus yra su mumis. Po kelių valandų pokalbio išėjau su sprendimu gimdyti. Prie to labai prisidėjo ir vaiko tėtis, kuris prisiėmė visišką atsakomybę ir nepaliko manęs vienos. Nė minutei!“
Laura teigia, kad jos sūnaus tėčio, kuriam tuo metu buvo viso labo dvidešimt metų, parama buvo labai reikšminga. Jaunas vyras susirado darbą tam, kad galėtų išlaikyti šeimą. Taip pat labai padėjo ir mama, močiutė bei sesuo. Ši visa didelė kompanija prižiūrėdavo Lauros sūnelį, kai ji buvo pamokose, kai ruošėsi abitūros egzaminams. Mokyklą pašnekovė baigė su pagyrimu, vėliau sėkmingai atsiėmė ir universiteto diplomą.
„Šiandien mano sūnus yra 15 metų vyru virstanti nuostabi asmenybė. Kai Varšuvoje gatvės gėlių pardavėjas pasiūlė mano sūnui „nupirkti rožių savo draugei“, pagalvojau, kad štai ir jaunos mamos privalumai! Mes su vaiko tėčiu abu kuriame žavingus gyvenimus dabar jau atskirai. Jis yra sėkmingas verslininkas, o aš dirbu pagal įgytą specialybę nekilnojamo turto valdymo srityje.
Taip, padarėme begalę klaidų, nes augome kartu, niekas nemokė, kaip būti šeima, išgyvenome krizes, nusivylimus ir džiaugsmus. Ir nors nebesame oficiali šeima su vaiko tėčiu, stengiuosi, kad liktume ta trijų asmenų komanda, kur kiekvienas ką nors įdeda, kuria, klysta, bet turi teisę augti ir būti savimi.“
Štai tokios mano 4 pašnekovės šįvakar. Turiu vieną pasiūlymą: tėvai, pakalbėkit rytoj apie saugius lytinius santykius su vaikais. Puoselėkite artimą ryšį su jais, neteiskite ir neatstumkite net jeigu jūsų dukra pastojo. Palaikykite ją, kad ir kokius sprendimus ji svarstytų. Jūsų pagalba yra labai svarbi.
