Šiandien kalbuosi su lietuve, ištekėjusia už musulmono. Sugalvojau šią temą atskleisti skaitytojams ne dėl to, kad įspėčiau, koks baisus islamas, ir ne dėl to, kad išviešinčiau tai, kaip iš tikrųjų kenčia lietuvės, ištekėjusios už musulmonų. Nors, atrodytų, mūsų žiniasklaidoje tik toks diskursas ir vyrauja, kai apie tai kalbame.
Kai pati buvau susituokusi su žmogumi, kilusiu iš musulmoniškos šalies, man nuolatos tekdavo būti budriai ir gintis, atsakant į pačius kvailiausius, įžeidžiančius klausimus. Ilgainiui tapau labai irzli ir, kam nors pristatydama dabar jau savo buvusį vyrą, sakydavau: „Taip, jis iš musulmoniškos šalies, bet ne, jis ne teroristas, ne, jis neriboja manęs ir nedraudžia nieko daryti. Ne, man nereikia eiti į mečetę ar dėvėti hidžabo.“ Būdavo labai keista oro uostuose, kai jo pasą patikrindavo kelis kartus arba girdėdavome rasistiškus komentarus tiesiog Vilniaus gatvėse. Susidūrimai su Migracijos valdyba irgi nebuvo malonūs. Gal aš ir susireikšminusi, bet ten dirbančių darbuotojų bendravimas su mumis būdavo labai žeminantis. Žinoma, dar jeigu paminėčiau dokumentų sąrašą, kurį reikia pateikti tam, kad tavo mylimas žmogus galėtų tiesiog su tavimi gyventi toje pačioje šalyje... Ir sąskaitoje reikėdavo turėti apie 4 tūkstančius eurų. Mums, dar neseniai baigusiems mokslus, kuriantiems jauniems žmonėms, ši suma buvo tiesiog milžiniška.
Bjaurūs būna ir katalikai, ir lietuviai, yra nepaprastai bjaurių ir japonų ar vokiečių. Tautybė ar tikėjimas neapibrėžia žmogaus. Jį apibrėžia jo veiksmai ir poelgiai.
Žinoma, mes galime nekęsti, pykti ar bijoti. Galime smerkti žmones dėl jų tautybės, išpažįstamo tikėjimo ar dar dėl ko nors. Iš tiesų dalis žmonių tikrai gali būti bjaurūs. Bet bjaurūs būna ir katalikai, ir lietuviai, yra nepaprastai bjaurių ir japonų ar vokiečių. Tautybė ar tikėjimas neapibrėžia žmogaus. Jį apibrėžia jo veiksmai ir poelgiai.
Ši tema tapo ypač jautri ir aktuali, dabartiniam Amerikos prezidentui priėmus migracijos draudimą, kad asmenims, esantiems iš tokių šalių kaip Iranas, Irakas, Sirija, Jemenas, Somalis, Sudanas ir Libija, į šalį atvykti negalima. Tai sugriovė daugelio žmonių, įsikūrusių JAV, likimus, šeimas ir gyvenimus. Islamas nėra terorizmo sinonimas, o kai tarp šių žodžių brėžiame lygybę, mes pražudome labai daug žmonių.
Herojų savo istorijų ciklui ieškojau per savo socialinio tinklo paskyrą, atsiliepė tikrai nemažai moterų, bet, sužinojusios, kad jų istorijos pateks į žiniasklaidą, atsisakė kalbėtis. Čia man išryškėjo ir dar viena didelė problema: žmonės nebepasitiki žurnalistais. Deja, mūsų šalyje kol kas viršų ima provokuojanti, sensacijų ieškanti žiniasklaida, kuri pasiima savo herojų, sukramto jį ir išmeta lauk.
Šio straipsnio herojė Odeta (vardas pakeistas, nes taip pageidavo pašnekovė) papasakojo apie savo draugę, kuriai žurnalistai liepė užsidėti hidžabą, kai ji pasakojo apie savo vyrą, nors ji hidžabo niekada nedėvi. Paprasti žmonės, kurie neturi ryšių su redaktoriais ar teisininkais, nežino žiniasklaidos veikimo principų, ne visada gerbiami, kartais jais tiesiog naudojamasi. Dėl to jau dabar jaučiu, kad kitoms istorijoms herojų rasti man nebus taip lengva, kaip maniau anksčiau.
Pradėdama pokalbius su savo pašnekovais, turiu kaip mantrą kartoti šiuos žodžius: „Aš nesiekiu jums blogo, nenoriu jums pakenkti, tik noriu, kad mes kartu prisidėtume prie to, kad mūsų visuomenė taptų atviresnė ir atlaidesnė sau ir savo nariams.“ Pirmoji su manimi sutiko pasikalbėti Odeta, kuri jau 12 metų yra ištekėjusi už Palestinos pabėgėlio, užaugusio Libane. Su šeima jie šiuo metu gyvena Norvegijoje.
Odeta juokdamasi pradeda pasakojimą, kaip ji sutiko savo vyrą: „Buvau tas žmogus, kuris prisispjaudė į šulinį ir vėliau teko iš jo gerti. Draugei skaičiau labai ilgą moralą, kaip ji drįsta su musulmonu draugauti! Galiausiai, jai reikėjo perskristi Atlanto vandenyną, kad sutiktų lietuvį, o man tereikėjo persikraustyti gyventi į Kauną, kad sutikčiau savo vyrą. Anksčiau buvau labai neigiamos nuomonės apie visus musulmonus, visada sakydavau, kad mano vyras bus lietuvis ir jokių kitokių man nereikia. Bet gyvenimas parodė, kad gali būti ir kitaip.“
Odeta su savo būsimu vyru susipažino per internetą – jis jai, tik ką atsikrausčiusiai į Kauną, patarė butų nuomos klausimais, pasakydavo, kur koks troleibusas vyksta ir vieną dieną pakvietė išgerti kavos, bet įspėjo: „Aš ne lietuvis.“
„Pagalvojau, gerai: rusas, lenkas, koks man skirtumas. Jis rašo: „Ne, aš arabas.“ Galvojau, kad juokauja, nes visą laiką susirašinėjome lietuviškai. Nuėjau susitikti, žiūriu, tikrai arabas! Bet pradėjome bendrauti, kalbėtis, kasdien susitikti kavos ar pietų. Netrukus supratome, kad mums nuomotis du atskirus butus neapsimoka – jis man pasipiršo po dviejų savaičių. O po mėnesio mes susituokėme mečetėje ir apsigyvenome kartu. Vyras dėl tikėjimo negalėjo gyventi ne santuokoje, o man atrodė, kad su tuo žmogumi galiu eiti kad ir į pasaulio kraštą – tad ilgai nedvejojau. Mamai, žinoma, buvo šokas, kad viskas taip greitai įvyko. Bet vėliau jai labai padarė įspūdį, kad mano vyras negeria, nerūko, yra labai ramus: dešimt kartų apgalvoja, o vėliau tik pasako. Nedarėme jokių didelių balių, nes abu studentai buvome, nenorėjom imti pinigų iš tėvų. Pagalvojom, kad ne nuo vestuvių baliaus tas gyvenimas priklauso.“
Giminė nebuvo labai patenkinta šiuo žaibišku gyvenimo pokyčiu. Kai paklausiau, kas labiausiai giminėms trukdė, tai Odeta pasakė, kad tikriausiai tai, kad vyras nevartoja alkoholio. Giminaičiai niekaip negalėjo suprasti, kaip dabar reikės švęsti šeimos šventes. Visi gers, o čia sėdės vienas negeriantis! Po 12 metų viskas pasikeitė ir Odeta krizena, sakydama, kad dabar giminės vyrą pamilo labiau nei ją, o vos jiems pasirodžius, nuo šeimos švenčių stalo degtinės butelis nejučiom dingsta, vis daugiau žmonių atsisako alkoholio ir supranta, kad švęsti galima ir be stipriųjų gėrimų.
„Mes planavome gyventi Lietuvoje, buvome netgi butą čia nusipirkę, abu turėjome labai gerus darbus, bet dvejonių ėmė kilti, kai pradėjome stebėti aplinką: vieni draugai, saugodami savo vaikus, juos į Libaną išsiuntė, kitą pažįstamų vaiką mokykloje sumušė dėl to, kad tėtis musulmonas, o mokyklos administracija šiame įvykyje nieko blogo nematė, sakė, kad vaikai susiginčijo ir tiek. Tokie dalykai kėlė nerimą.
Mūsų vaikai nėra tamsiaodžiai ar tamsiaplaukiai, tačiau net ir jie užkliūva. Vieną kartą Kauno „Akropolyje“ prie mūsų priėjo vidutinio amžiaus moteris ir tiesiai vaikams į akis sako: „Nu gražūs vaikai, bet musulmono...“ Kai jauna buvau, tai nereaguodavau į tokius dalykus, bet dabar tikriausiai elgčiausi kitaip. Vėliau man draugė labai teisingai pasakė: „Kiek durniui mes tą kelią duosim? Kol patys šalikelėmis pradėsim vaikščioti?“ Juk negalima visą laiką sakyti sau: „Viskas gerai, aš toleruoju tokius pasakymus.“
Galutinai apsispręsti padėjo vienas įvykis. Kai gimė dukra, nuėjau užrašyti jos į darželį, ir man darželio direktorė sako: „Tėvas vaiko pasiimti negalės.“ Aš jai paaiškinau, kad iš darbo negaliu visąlaik išeiti anksčiau, bet direktorė griežtai pasakė, kad tėvui vaiko neduos, nes tėvas yra musulmonas. O aš jai sakau: „Ačiū, tada aš ir nevesiu jos į darželį.“
Tai kai jau laukiausi antro vaiko, galvodama apie visus šiuos niuansus, pasakiau vyrui: „Ieškokis darbo kur nori, bet mes turime išvykti iš Lietuvos.“ Vyras išsiuntė savo CV į įvairias vietas ir kompanija iš Norvegijos per dvi savaites iš karto pasiūlė darbą.“
Tai, kas galėjo vaikams trukdyti darniai sugyventi su kitais moksleiviais čia, Lietuvoje, Norvegijoje yra tik pliusas. Odetos vaikai per mokykloje vykstančias tautų dienas su pasididžiavimu save pristato kaip lietuvius ir palestiniečius, pasakoja apie abiejų šalių kultūras kitiems moksleiviams ir niekada nesijaučia esantys kitokie.
Vyrui juokais sakau: visame pasaulyje vyrai yra vienodi, tik reikia gerą išsirinkti. Yra ir krikščionių netinkamų, ir musulmonų. Kaip ir tinkamų.“
Paklausiu herojės, galbūt buvo kažkokių skirtumų jų šeimoje arba išankstinių susitarimų, kurių turėtų laikytis: „Mano vyras yra praktikuojantis musulmonas. Kai mes susituokėme, labai mažai žinojau apie islamą. Kai vyras man pasipiršo, mes beveik dvi paras diskutavome, ar mes išvis galime būti šeima, ko jis tikisi iš santuokos, o ko aš. Pasakiau jam, kad tikėjimo nekeisiu ir, kad nenešiosiu hidžabo. Aptarėme viską iki pačių smulkiausių detalių, nes mano vyras jau žinojo, su kokiomis problemomis santuokoje jo draugai buvo susidūrę. Dėl to susituokus mums neiškilo jokių problemų. Dėl tikėjimo priėmimo vyro šeima man irgi nedarė jokio spaudimo. Vyrui juokais sakau: visame pasaulyje vyrai yra vienodi, tik reikia gerą išsirinkti. Yra ir krikščionių netinkamų, ir musulmonų. Kaip ir tinkamų.“
Odeta papasakoja, kad kartais, pasikalbėjusi su draugėmis, nusistebi, kiek joms reikia ieškoti kompromisų su savo vyrais lietuviais katalikais. Ji juokiasi, kad jai su savo musulmonu vyru, kilusiu iš Palestinos, užaugusiu visai kitoje aplinkoje, atrodo, kad kartais daug lengviau vienas kitą suprasti. Šeima net ir knygas apie vaikų auklėjimą skaito bendrai: Odeta anglų arba lietuvių kalbomis, o jos vyras tą pačią knygą atsiverčia arabų kalba.
„Mano vyras dalyvavo gimdyme. Iš pradžių sakė, kad neis, nes bijo, bet kai vyko gimdymas, jis pats atbėgo! O kai jau antrą kartą gimdžiau, tai net nereikėjo apie tai kalbėti. Kai jauti tokį palaikymą, tai kitaip ir į vyrą pradedi žiūrėti, tartum įsimyli iš naujo. Mano vyras labai gerbia mane. Ir jo šeimoje mama yra ypatingai gerbiama. Visi sūnūs rūpinasi, kad tik mamai viskas gerai būtų. Žinoma, žinau šeimų, kuriose visiškai priešinga patirtis. Dėl to labai svarbu prieš santuoką pažinti šeimą. Aš visą gyvenimą būsiu dėkinga uošvienei, nes ji visus sūnus mokė, kad mokėtų ir valgyti gaminti, ir skalbti, ir tvarkytis, ir brolius, seseris prižiūrėti. Išauklėjo juos labai atsakingais žmonėmis. Nėra moteriškų ar vyriškų darbų. Mano vyras visada matė tokį pavyzdį, tai ir mūsų šeimoje viskas pasiskirsto labai lygiavertiškai.“
Paklausiau Odetos, kaip ji mano, ko ją išmokė ši santuoka: „Aš gavau tolerancijos pamoką. Tapau nepakanti stereotipams ir rasistiniams pasisakymams. Atrodo, kad bendrauji su draugais šeimomis, o jie staiga feisbuke pasidalija, kad visus arabus reikia šaudyti. Tada klausiu jų: „Ar tu suvoki, kad tai – tavo draugai?“ Tačiau jie jau nebepriskiria, kad mano vyras arabas ar kad iš tų kraštų. Jie plaukia su bendra mase. Ypač kai pabėgėlių temos buvo aktualios. Visi sakė, kad pabėgėliai yra neišsilavinę, nekultūringi, bet gyvenime niekada nebuvo tose šalyse, o mano vyras juk pabėgėlis. Mano uošvis bėgo iš Izraelio į Libaną. Tiesiog, dažnai mes net nesusimąstome apie tokius dalykus.“
Organizacijos „Mišri šeima“ komentaras
Organizacija „Mišri šeima“ buria į bendruomenę lietuvius, sukūrusius šeimas su kitataučiais. Dauguma žmonių į šią organizaciją kreipiasi per puslapį „Facebook“. Daugiausia tai yra moterys, bet vis dažniau susisiekia ir mišrias šeimas sukūrę vyrai bei emigrantai. Į organizaciją kreipiamasi dėl imigracinių, vaikų dvikalbystės klausimų bei ieškant bendruomenių. Galima susisiekti čia: www.misriseima.lt, arba www.facebook.com/misriseimalt.
– Su kokiu visuomenės požiūriu susiduria lietuvės, ištekėjusios už musulmonų ir jų vaikai?
– Daugiausia visuomenės dėmesio sulaukia lietuvės, ištekėjusios už musulmonų. Į jas neretai žiūrima kaip į savo tautos išdavikes, išsižadėjusias vertybių, savigarbos, atsidavusias patriarchatui ir pasmerkusias tam savo dukras. Visuomenė jaučia turinti teisę komentuoti ar net moralizuoti apie mišrių šeimų privatų gyvenimą. Skaudu, kad užgauliojimų neišvengia ir šių šeimų vaikai.
Mišrioms šeimoms aplinkiniai dažnai pranašauja greitas skyrybas, tačiau, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, jos skiriasi kur kas rečiau nei dviejų lietuvių šeimos („Mišri šeima“, 2016). Anot sociologų, viena iš galimų priežasčių, paaiškinanti žemesnį skyrybų procentą, yra ta, kad, kaip ir Odetos atveju, sužadėtiniai atsakingai ruošiasi vedybiniam gyvenimui, aptaria svarbiausius klausimus dėl santuokos, vaikų auklėjimo, tikėjimo.
– Kaip manote, ar prie neigiamo įvaizdžio formavimo apie tokias santuokas prisideda ir žiniasklaida?
– Žiniasklaida ne tik formuoja, bet ir nuolat palaiko klaidingą įspūdį apie lietuvių šeimas su musulmonais, tiek tiesiogiai neobjektyviais straipsniais, tiek netiesiogiai skandalingomis antraštėmis ir turinio neatitinkančiomis straipsnių iliustracijomis. Lietuvės, ištekėjusios už musulmonų, žurnalistų dėmesio sulaukia po teroro aktų ar liūdnai pagarsėjusių mišrių šeimų istorijų, prisidengiant visuomenės švietimo motyvu. Padidėjusį dėmesį jaučia ir organizacija „Mišri šeima“: sulaukiame daugiau prašymų surasti pašnekovių. Taigi nenuostabu, kad mišrios šeimos, matydamos šias tendencijas spaudoje, atsisako bendrauti su žurnalistais.
