Šio teksto herojė Irena (vardas pakeistas) man atsiuntė tokį laišką: „Jūsų įrašas dėl išsilaisvinimo paskatino mane parašyti apie save. Man „užkliuvo“ parašymas apie depresiją. Labai nusivyliau. Taip, aš džiaugiuosi, kad mūsų visuomenė pradeda labiau toleruoti psichikos ligas, bet dažniausiai tai yra vienintelė liga – depresija.“
Irena jau dvidešimt metų gyvena su nustatyta diagnoze, kuri skamba taip: „šizoafektinis sutrikimas, depresijos tipas“. Šiai ligai gali būti būdingi ir šizofrenijos požymiai, ir manija ar depresija. Žmones, turinčius šį sutrikimą, gali kamuoti nemiga, nerimo ar panikos priepuoliai, savižudiškos mintys, dideli nuotaikų svyravimai, haliucinacijos ir kt.
Viename medicininiame puslapyje, skaitydama apie šį sutrikimą, radau tokią citatą: „Šia liga sergantys asmenys paprastai būna labai vieniši ir atsiskyrę nuo visuomenės. Jų liga trukdo jiems megzti santykius, dirbti, užsiimti kasdiene veikla.“
Nežinau, ar tokia citata suteikia vilties žmonėms, kurie galbūt šiandien, sužinoję šią diagnozę, prisėdo paieškoti informacijos. Nežinau, ar ši frazė nekelia nerimo artimiesiems, bet galiu nuraminti – mano pašnekovė Irena šią citatą visiškai paneigia.
Irena ir diagnozė
Irena savo laiške man prisistatė taip: „Esu baigusi universitetą, IT srityje dirbu vadovaujamą darbą. Galvoju, kaip aš sugebėjau tiek pasiekti, kai, būdavo, savaitėmis ar mėnesiais kentėdavau nuolatinio nerimo ir panikos atakas. Ir tada supranti, kad, matyt, stiprybė ir noras džiaugtis kiekviena akimirka yra didesnis.“
Irenai šizoafektinis sutrikimas buvo diagnozuotas, kai jai buvo vos 15 metų. Paklausta, kaip tai pasireiškė, ji atsako, kad iš pradžių jausdavo labai didelį išgąstį, kuris, kaip sužinojo vėliau, buvo pirmieji panikos priepuoliai.
„Panikos priepuolių metu atrodo, kad kažkas labai stipraus viduje vyksta, pradedi prakaituoti, būna sunku kvėpuoti.“
Pašnekovė teigia, kad jai labai pasisekė, nes tuo metu, prieš 20 metų, jai buvo suteikta kvalifikuota specialisto pagalba ir nustatyta diagnozė, kuri padėjo suvokti, kas su ja vyksta.
Baigusi mokyklą Irena išsikraustė gyventi į didesnį miestą ir pradėjo lankyti psichoterapiją. „Tuomet man išrašė vaistų, nuo kurių man tapo daug lengviau. Man pasisekė, kad vaistai tiko.“
Aplinka ir diagnozė
Pokalbio pradžioje Irena prisipažino, kad apie jos ligą težino tik artimiausi žmonės.
„Aš ir dabar nenorėčiau savo vardo viešinti, nors jau ilgai tą diagnozę turiu. Nežinau, kiek visuomenė yra pasiruošusi tokias temas priimti. Keli draugai žino, kad man būna panikos, nerimo priepuoliai. Vieną kartą darbe buvo toks įvykis, beveik konfliktas. Ir aš tuomet pagalvojau, jeigu mano kolegė žinotų apie diagnozę, tai galėtų visai netinkamai pakeltą toną ar emocionalumą interpretuoti. Apskritai, niekada nė vienam mano darbe niekas nežinojo, kad esu psichikos ligonis, nes tikrai būtų daug kas „nurašyta“ diagnozei.“
Jos kolegos apie mūsų pokalbio temą nė neįtaria ir tikriausiai, skaitydami šį straipsnį, Irenos neatpažins. Su pašnekove abi sutinkame – tokios temos žmones vis dar baugina.
Atrodo, kad depresijos diagnozę mes dar priimame, o štai, kas jau prasideda „šizo-“, jau baisu. Ir man pačiai tai buvo baisu.
„Aš ir pati išsigandau, kai perskaičiau diagnozę, pamaniau, galbūt ji tokia tik formaliai, kad galėtų kompensuojamus vaistus išrašyti. Atrodo, kad depresijos diagnozę mes dar priimame, o štai, kas jau prasideda „šizo-“, jau baisu. Ir man pačiai tai buvo baisu.“
„Bet, kai pradėjau lankyti grupinę psichoterapiją, pamačiau, kad su šia diagnoze mūsų buvo gal penki žmonės. Ir patys įvairiausi – nuo verslininkų iki dėstytojų, paprasti žmonės, kurie kasdien sukasi aplink, tarp mūsų. Suvokiau, kad tai labai paprasta – kaip diabeto ar skydliaukės ligų atveju, taip ir šiuo – tavo galvoje tiesiog trūksta tam tikrų cheminių medžiagų ir tu turi jas palaikyti vaistais.“
Vaistus, po kelių nesėkmingų bandymų nutraukti jų kursą, Irena dabar geria kasdien. Paklausiu, koks jų poveikis.
„Tu ramiai gyveni. Vienintelis neigiamas aspektas – man nuo jų auga svoris, nes labai sukelia apetitą. Nėra didelio proto aštrumo, bet iš kitos pusės – aš juk dirbu IT sferoje vadovaujamą darbą ir man ten puikiai sekasi, tai gal ne taip ir blogai viskas (šypsosi). Galiu mėgautis gyvenimu, galiu keliauti ir jaučiuosi puikiai.“
Duobės ir nukritimai
Tačiau ne visada buvo taip lengva ir ramu. Rašydama laišką, Irena paminėjo, kad buvo daug duobių bei nukritimų. Paklausiu pašnekovės, kaip atrodė sunkiausi laikotarpiai.
„Vienas iš tamsiausių etapų buvo, kai pastojusi turėjau nutraukti vaistus. Labai gerai jaučiausi visą tą laiką – ir pagimdžiusi, ir jau maitindama dukrą. Bet, kai nustojau maitinti, matyt, baigėsi organizme pagamintos tam tikros medžiagos, ir man viskas sugrįžo su kaupu. Labai ilgai delsiau, galvojau, gal man nereikia vaistų, gal kaip nors praeis, bet pasiekiau tokią ribą, kad nebegalėjau nei savimi, nei vaiku pasirūpinti. Vyras pradėjo dirbti iš namų, o vėliau mes net išvažiavome pas mano tėvus gyventi, nes reikėjo pagalbos – teko rūpintis ir manimi, ir vaiku.“
Irena, paklausta, kas vykdavo tuomet su ja, patikslina: „Mane kamuodavo nuolatinis nerimas. Negalėjau normaliai nei miegoti, nei valgyti. Bet kas išmušdavo iš pusiausvyros. Net sunku paaiškinti, kas būtent taip sunku buvo, jau daug laiko praėjo. Bet tą laikotarpį pamenu, kaip vieną juodžiausių.“
Dabar pašnekovės gyvenime ramus laikas – panikos bei nerimo priepuoliai pasikartoja labai retai, puikiai sekasi darbe, o kolegos yra šaunūs žmonės. Paklausiu, kodėl ji ryžosi apie tai kalbėti.
Aš nekalbu apie tai garsiai, nes tiesiog nenoriu „štampo“, kad vėliau viskas, ką pasakysiu ar padarysiu, būtų matoma per ligos prizmę. Aš nesu mano liga.
„Nežinau, kodėl noriu apie tai kalbėti. Gal kad ir kiti paskaitytų, gal kitiems ne taip pasisekė, kaip man – mane ir mano šeima priima, ir viskas gerai yra. Ne taip seniai apie kažkokį žinomą žmogų spaudoje rašė, kad jis psichiatrinėj ligoninėj gulėjo su kažkokiu sutrikimu. Paskui, mačiau, dar viena mergina parašė, kad turi bipolinį sutrikimą. Visuomenei turbūt atrodo, kad tokie žmonės, su tokiom diagnozėm yra kažkur toli, tikrai ne tarp jų. O tų diagnozių spektras yra labai platus. Dažnas žmogus turi kokių nors sutrikimų. Aš nekalbu apie tai garsiai, nes tiesiog nenoriu „štampo“, kad vėliau viskas, ką pasakysiu ar padarysiu, būtų matoma per ligos prizmę. Aš nesu mano liga.“
Paklausiu, kaip pašnekovė mano, ar jos būsenos pagerėjimas yra susijęs su tuo, kad dabar ji geriau save pažįsta, labiau saugo nuo varginančių emocijų, aplinkybių ar tai – tiesiog etapas?
„Sunku pasakyti, kodėl kartais jaučiuosi geriau, ar prasčiau. Gali būti ir dėl to, kad psichoterapija padėjo save geriau pažinti. Bet gal ne tai priežastis. Man vyras sako: „Ne, tu dabar tiesiog džiaukis, žinau, kad būna bangom, tai dabar tu džiaukis, kol yra gerai.“ Reikia mėgautis šia akimirka, nes kai bus blogai, tada jau tikrai bus blogai (šypsosi). Pavyzdžiui, koks nors gripas vargina, skauda, bet sienomis tu nelipi. Psichologiškai daug lengviau jį pakelti. O tai, kas būna man, yra kiek sudėtingiau.“
Suprantu, kad didelės stiprybės ir kantrybės reikia ne tik visa tai išgyvenančiam žmogui, bet ir tiems, kurie yra šalia. Pasiteirauju, kaip artimas žmogus gali padėti, jeigu jo mylimasis patiria nerimo ar panikos priepuolį.
„Labai skirtingai – vieną kartą atrodo, kad reikia, jog kalbintų. Prašydavau vyro, kad nuolatos kalbėtų su manimi, gal net supykdytų, nes panikos priepuolio metu tu labai koncentruojiesi į save ir, atrodo, viskas aplinkui yra lyg stikliniam gaubte. Sakydavau vyrui: „Tu kalbėk, kad ir nesąmones kalbėk, gal aš tavęs mažiau klausysiu, bet man to reikia.“ Dar padėdavo, jeigu sėsdavom į mašiną ir tiesiog sukdavome ratus aplink.“
„Studijų metais turėjau labai gerą draugę, su kuria eidavome pasivaikščioti. Svarbiausia yra nepykti, nesakyti: „Tu dabar susiimk“, nes tu negali susiimti tą akimirką. Pakanka buvimo šalia, nereikia apkabinimo, jeigu norėsiu, ištiesiu ranką pati. Man, pavyzdžiui, kartais padėdavo tiesiog „Coca Cola“ (šypsosi). Labai reikalinga, jeigu žmogus yra šalia ir jis girdi, bei padaro tai, ko prašai tą akimirką.“
Irena teigia, kad ši liga jai yra ne tik iššūkis bei išbandymas, bet ir dovana.
„Aš išmokau mėgautis gyvenimu. Džiaugiuosi, kad esu sveika, kad ryte atsikeliu ir man viskas yra gerai, kad galiu ramiai keliauti, kad nebevemiu oro uoste iš nerimo. Psichoterapija man padėjo geriau save pažinti bei atrasti, kokie dalykai kelia nerimą, kurie – paniką, nebeleidžiu, kad jie kauptųsi viduje. Pažinau savo emocijas. Ir kartais jaučiuosi net sveikesnė už kitus žmones, kurie yra šalia – kolegas, pažįstamus, draugus (šypsosi).“
Paklausiu pašnekovės, o kur šioje istorijoje, jos manymu, yra tas mano sugalvotas išsilaisvinimas – juk atrodo, kad liga niekur nedingo, ji liko, nuo priepuolių taip pat nėra įmanoma visiškai išsigydyti, vaistų kursas truks visą gyvenimą ir reikės su visu tuo gyventi. Tai kur tas išsilaisvinimas?
„Mano išsilaisvinimas yra ligos priėmimas. Tu turi leisti sau gyventi su liga, neignoruoti jos, nebandyti atstumti, analizuoti save ir gerti vaistus. Tai padeda taip stipriai nesikoncentruoti į save, daugiau kreipti dėmesio į patį gyvenimą.“
„Manau, kad nereikia bijoti gydytis. Prisipažinti sau: taip, man reikia vaistų ir jau keičiu kelintą iš eilės kompensuojamų vaistų pasą. Ir tų vaistų man reikės visą gyvenimą. Reikia tai priimti. Kai prisipažįsti sau, kad tau reikia gydymo, vaistų, tada palengvėja.“
Dėkoju pašnekovei už atvirą ir nuoširdžią istoriją, pabaigoje norėčiau sugrįžti prie citatos, kurią radau medicininiame puslapyje: „Šia liga sergantys asmenys paprastai būna labai vieniši ir atsiskyrę nuo visuomenės. Jų liga trukdo jiems megzti santykius, dirbti, užsiimti kasdiene veikla.“
Irena turi nuostabią šeimą, draugų, puikią karjerą ir labai įdomų gyvenimą. Panašu, kad ir medicininiai puslapiai klysta. Ir labai gerai, kad jie klysta.
