Su Dalia susitinkame kavinėje, ji užsisako šokoladinį suflė, o aš išsiprašau veganišką sušį. Aplink mus bėgioja ir krykštauja vaikai – šeštadienis miegamojo rajono kavinėje. Kelias, kurį teko nueiti pašnekovei ir jos sutuoktiniui, yra labai sunkus, tačiau šiandien ji sėdi prieš mane laiminga, šmaikšti ir labai entuziastingai dalijasi savo patirtimi.
Paklausiu Dalios, kokia buvo viso to pradžia. „Mes su vyru esame susituokę jau penkerius metus, o prieš tai dar dvejus metus draugavome. Bandėme susilaukti vaikų ir aš visada labai greitai pastodavau, bet nėštumas būdavo negimdinis arba baigdavosi persileidimu. Iš viso turėjau du negimdinius nėštumus ir vieną persileidimą.“
Nepaisant skaudžių aplinkybių, mano pašnekovė su vyru neprarado ryžto ir nutarė išbandyti pagalbinį apvaisinimą. „Visada vartoju žodį „pagalbinis“, nes nemėgstu, kai sako „dirbtinis“ – nieko dirbtino jame nėra“, – sako Dalia.
Susidūrimas su pagalbinio apvaisinimo klinika labai nuvylė jauną šeimą: „Ten toks konvejeris. Iš tavęs tik pinigus siurbia ir nėra jokio psichologinio palaikymo, parengimo. Viskas vyksta paprastai: tau paskiria injekcijas, pati duriesi jas į pilvą. Viskas dozėm suskirstyta, adatytės plonos, net nejauti skausmo. Vyras pajuokaudavo vis, pamatęs mane su tom adatom. Sakydavo: „O, mano narkomanė atėjo.“
Sunkiausia buvo tuomet, kai, atlikus visą paskirto gydymo ciklą, Dalia suprato, kad pastoti ir vėl nepavyko. „Ta akimirka, kai turi apie tai informuoti gydytoją, žliumbdama jai sakai, renki žodžius, yra labai labai sunki. Ir vien dėl jos mes nebandėme antrą kartą, nors gydytoja sakė, kad nesitikėtume, jog iš pirmo karto pavyktų – neva, su tuo susiduria daugelis.“
Nepavykus pagalbiniam apvaisinimui, sutuoktinių pora nutarė išvykti atostogų – norėjosi atsikvėpti nuo patirto streso. „Mes norėjome nuo visko pabėgti. Atostogų metu pradėjome iš naujo apie visa tai kalbėtis. Vyras man pasakė: „Nepasiduokim, nereikia galvoti, kad čia jau viskas, gyvenime vaikų neturėsim. O jei neturėsim, tai ir neturėsim.“ O aš tada jam atsakau: „Gal susitinkam su kokia vadybininke dėl įvaikinimo? Juk mes nieko nežinome apie šią sistemą. Pasidomėkim nors.“ Vyras labai palankiai priėmė mano pasiūlymą. Suradau kontaktus ir, grįžę iš atostogų, nuėjome į pirmą konsultaciją.“
Pirmoji konsultacija prabėgo labai pozityviai – konsultantė paaiškino apie įvaikinimo sistemą labai paprastais žodžiais ir paragino apsvarstyti įvaikinimo galimybę. Po apsilankymo pora nutarė tuoj pat užsirašyti ir pradėti įvaikinimo procedūrą. Surinkę visas pažymas bei užpildę prašymą, pradėjo tikrintis sveikatą. „Norinčius įsivaikinti ištiria iš visų pusių: tiek dėl ŽIV infekcijos, tiek dėl plaučių ligų, žodžiu, dėl visko. Keisčiausia, kad reikalingiausias patikrinimas pas psichologą truko labai trumpai – ten tik uždėjo antspaudą. Niekas nieko netyrinėjo. Ateini, tavęs paklausia: „Buvot kada nors pas psichologą?“ Atsakom: „Ne, nebuvom.“ Ir uždeda antspaudą.
Iš tikrųjų, tai esu buvusi pas psichologą. Pamelavau, nes mes supratome, kad tai tik popierinis reikalas. Mes supratome, kad niekas čia nieko nesiaiškintų, nors ši sritis reikalauja daugiausia dėmesio. Ne mano plaučius reikia žiūrėti, o aiškintis tai, ką išgyvenu. Nes juk nesusilaukti vaikų yra savotiška netektis ir tą netektį aš galiu įvairiai išgyventi.“
Dalia prisimena tai, ką jiems pasakojo dėstytojai įvaikinimo mokymuose – jie sakė, kad įvaikinimas neišsprendžia nevaisingumo problemos. Jeigu žmogus gyvena su šia netektimi ir su ja nesusitaiko, tai įvaikintas vaikas jam ramybės neatneš.
Juk į tokius mokymus eini, jausdamas tam tikrą savo „broką“, tu neturi vaikų ir tikrai nenori afišuotis ar kažkur rodytis. Nueinam, o ten... ratukas!
Kai pora surinko reikiamas pažymas, jie buvo užrašyti į eilę mokymams. Po dviejų mėnesių sulaukė savo vietų. „Maniau, kad ten bus auditorija, atsisėsiu kažkur gale su gobtuvu ir niekas prie manęs nelįs. Nes juk į tokius mokymus eini, jausdamas tam tikrą savo „broką“, tu neturi vaikų ir tikrai nenori afišuotis ar kažkur rodytis. Nueinam, o ten... ratukas! Visi susėdę rateliu. Dėstytojai paskatina prisistatyti ir papasakoti, kodėl čia atėjome. Aš galvoju: kąąąą? Maniau, kad į kokį kampą ten ramiausiai atsisėsiu, o čia ratukas ir dar pasakotis reikia!
Ir ką, visi pradėjo pasakoti apie save... Iš esmės, beveik visi iš to ratuko negalėjo susilaukti vaikų. Kai kurie turėjo jau po pirmą vaiką, antro negalėjo susilaukti. Pasisakėme ir mes. Nors buvau skeptiškai nusiteikusi prieš tuos mokymus ir tokius viešus išsikalbėjimus, maniau: „Viską mes čia išsityrėm, duokit tą vaiką ir viskas“, o čia dar dešimt paskaitų po 3 valandas! Kartą per savaitę, su užduotimis ir namų darbais. O tos užduotys grupėmis, dažniausiai išskirstydavo su nepažįstamais žmonėmis ir kalbėdavome labai asmeninėmis temomis. Vaidindavome situacijas, jas analizuodavome.“
Pirmas dvi paskaitas pašnekovė ėjo per prievartą, jausdama didelį pasipriešinimą, tačiau netrukus viskas pasikeitė, Dalia negalėjo atsistebėti, kokie geri ir nuostabūs tie mokymai. „Dabar, kai mes, šešios poros iš šių mokymų, tapome draugais, nuolatos bendraujame, susitinkame, dabar jau ir su vaikais, visi pripažįsta, kad tie mokymai yra labai geras dalykas.“
Visi Dalios draugai iš mokymų grupės taip pat jau yra įsivaikinę vaikus, tad susitikę jie pasikalba ir apie ateitį. „Per paskaitas mus mokė, kad turime sakyti vaikams, kad yra įvaikinti. Nors pradžioje ketinau to nesakyti, bet ten mums papasakojo, kodėl negalima nuslėpti šio fakto ir kaip vaikai reaguoja bei ką išgyvena, kai būdami, sakykim, kokių septyniolikos sužino, kad yra įvaikinti.“
Mes su įsivaikinusiais draugais sakome vieni kitiems: „Kaip gerai, kad mes bendraujame.“ Manau, ir mūsų vaikams, kai jie užaugs, bus labai svarbu turėti to paties likimo draugus. Mes visi, žinoma, nuo mažumės vaikams sakysime, kad jie yra įvaikinti. Kai jie susitiks būdami paaugliai, galės pabendrauti, pakalbėti apie tai. Jie vienas kitą kitaip supras, nei tie vaikai, kurie augo su biologiniais tėvais. Manau, kad tai yra didžiausias mūsų bendravimo pliusas.“
Šiandien, kai Dalios namuose jau gyvena Agnė (vardas pakeistas), norisi sužinoti, kaip mergaitė atvyko pas juos. Kelias buvo ilgas ir dar sudėtingesnis už viską, kas buvo prieš tai.
„Po mokymų mūsų laukė sunkiausias etapas – kai reikia laukti pasiūlymų iš įvaikinimo tarnybos. Ten yra didelė eilė ir visi laukia. Man tie pasiūlymai tokie keisti... Jie kaip kokie komerciniai pasiūlymai.
Jie atrodo taip: elektroniniu paštu gauni vaiko nuotrauką, jo aprašymą, turimą informaciją apie tėvus, dėl ko vaikas buvo paimtas iš jų, jų vardai ir pavardės bei kur gyvena, kokios vaiko ligos bei raida, kur jis šiuo metu gyvena. Visa tai perskaitai ir tada nutari, ar nori su tuo vaiku susitikti ar ne. Jeigu nenori ir atmeti tą pasiūlymą, turi nurodyti priežastį. Negali būti toks pasiteisinimas: „Man nepatiko akys.“ Tai reiškia, kad kažkas su tavim negerai, nes vaikas nėra daiktas.
Na, ir mes po kurio laiko gavome pirmąjį pasiūlymą – mergaitę. Labai apsidžiaugiau! Apėmė didelis jaudulys. Ji kaip tik Vilniuje buvo. Tačiau kaip tik tą dieną važiavome atostogų. Su nekantrumu laukėme, kada galėsime ją pamatyti, o per atostogas visos kalbos sukosi tik apie ją. Aš jau net vaikiškų rūbelių krautuvėse ėmiau dairytis.“
Pora, vos grįžusi iš atostogų, suskubo aplankyti mergaitės. Pašnekovė prisipažįsta, kad, vos pamatę vaiką, jie pagalvojo, kad mergaitė yra šiek tiek keista. Tačiau tuoj pat nuvijo tą mintį į šalį: „Ką mes suprantame apie tuos vaikus – gal čia tokie bruožai įdomūs.“ Ir tada pradėjo ją reguliariai lankyti.“
Dėl viso ko Dalia su vyru paprašė neurologo konsultacijos ir, kol laukė išvadų, nuolatos bendravo su mergaite: lankydavo po darbo, valgydavo kartu, maudydavo, žaisdavo. Kai juos pasiekė neurologo išvados, pora nustėro. Gydytojas informavo, kad mergaitė turi vaisiaus alkoholinio sindromo požymių. Šis sindromas atsiranda, kai mama, laukdamasi vaiko, vartoja alkoholį. Tuomet vaikas gali gimti su tam tikrais negrįžtamais pažeidimais, kaip ir įvyko šiuo atveju. Vaikui augant, vis labiau ryškėja kitokia jo raida: mokymosi ir elgesio sutrikimai, augimo sulėtėjimas ir specifinė išvaizda.
Daliai ši žinia buvo labai skaudi. „Aš, kai sužinojau, labai sutrikau – tarp mūsų jau buvo atsiradęs ryšys. Labai virpėjo širdis, verkiau kelias dienas, net negalėjau dirbti. Galvojau, ką daryti, nors žinojau, kad tokio vaiko auginti tikrai negalime. Vieną dieną vyras man pasakė: „Atsisakykime, nes tikrai nesame pasirengę tokiam vaikui.“ Aš supratau tai protu, tačiau širdimi niekaip negalėjau to pripažinti. Atsisakyti šios mergaitės buvo daug sunkesnė patirtis psichologiškai, negu patirti persileidimą.“
Po atsisakymo porai buvo labai sunku. Įvaikinimo tarnyba, esant būsimų įtėvių neigiamam atsakymui, mėnesį nieko nesiūlo ir leidžia atsigauti po patirto psichologinio streso.
„Po kurio laiko gavome kitą pasiūlymą. Jau skaitydami pasiūlymą matėme, kad mums ir vėl teks atsisakyti, nes mums pasiūlė berniuką, kuris turėjo labai daug ligų ir dar kvėpavimo sutrikimų, dėl kurių jam nuolatos reikėtų deguonies aparato. Tokio vaiko mes irgi negalėjome turėti. Jo raida buvo labai atsilikusi, dėl to aparato nepavyktų jo vesti į darželį, taigi man reiktų mesti darbą ir nuolatos juo rūpintis.
Jautėmės labai blogai, nes reikėjo antrą kartą atsisakyti. Pasakiau vyrui, kad bent nuvažiuotume susitikti, pabendrauti. Mūsų pareiga yra bent pamatyti tą vaiką. Nuvažiavome, pabendravome su psichologe, kuri buvo atlikusi jam raidos testą. Ji pasakė, kad to vaiko, kuriam buvo 1,5 metų, vystymasis atitiko 9 mėnesių kūdikio. Sunku buvo su juo susikalbėti.“
Mes juk suprantame, iš kur tie vaikai ateina – iš šeimų, kur yra priklausomybės ir panašios problemos.
Pašnekovė pastebėjo vyraujančią įvaikinimo tarnybų nuostatą: jeigu tu esi pasirengęs įvaikinti, tai tu gali įsivaikinti bet kokį vaiką. „Mums sakė: „O kai savo pagimdysit, juk nežinot, ar su negalia negims.“ Taip, nežinau, bet kam man dabar prisiimti atsakomybę už tai, kam nesu pasirengusi? Prašyme buvome nurodę, kad galėtume įsivaikinti vaiką su korekciniais sveikatos sutrikimais. Nesitikėjome, kad vaikas, kurį įsivaikinsime, bus visiškai sveikas ar tobulas, kad raida bus neatsilikusi ir nebus jokių pažeidimų. Mes juk suprantame, iš kur tie vaikai ateina – iš šeimų, kur yra priklausomybės ir panašios problemos.“
Pašnekovė šypteli ir prisipažįsta, kad šio berniuko istorijoje ji šiek tiek padirbo „detektyve“ – susirado berniuko mamą per „Facebook“, parašė jai, klausdama, kokiomis aplinkybėmis sūnus gimė bei kodėl teko jo atsisakyti. „Tai buvo jauna mergina, turinti du vaikus. Tie du vaikai auga su ja. Ji man pasakė, kad vaikutis gimė gerokai anksčiau ir, vos grįžus namo, jis pradėjo dusti, mėlynuoti. Išvežė į ligoninę, vaiką atgaivino, bet mama man prisipažino, kad nuo tos akimirkos ėmė bijoti, jog vieną dieną vaikas tiesiog mirs ant jos rankų.
Jos artimieji net nežinojo, kad ji turi tą vaiką. Ji nuslėpė šį faktą nuo visų. To vaiko mama yra žmogus, kuriam trūksta socialinių įgūdžių. Pagalvojau, kad, jeigu jai būtų kas nors pagelbėjęs – artimieji ar socialiniai darbuotojai, ji būtų tą vaiką auginusi, o dabar jis globos įstaigoje auga ir nežinia, koks bus jo likimas. O ta pirmoji mergaitė, beje, jau gyvena šeimoje.“
Dalia sako, kad įvaikinimo sistemoje labai trūksta informacijos iš socialinių darbuotojų, formuojančių pasiūlymus. „Jie yra labai suinteresuoti, kad vaikai rastų įtėvius, todėl dalis informacijos yra nuslepiama. O juk ji tikrai gali padėti! Soc. darbuotojai juk bendravo, žino, iš kokios šeimos vaikas ateina, gali patarti. Dabar yra taip, kad jeigu pats išsiaiškinsi, būsi geras detektyvas, tai laimėsi. O jeigu ne – tai ne.“
Pasidalinu su Dalia savo įspūdžiu, kad man atrodo, jog jie su vyru yra labai stiprūs – manau, kad daugeliui porų ėjimas per tokias patirtis tampa rimtu išbandymu santykiams, ir nežinia, ar visiems pavyksta išlikti kartu po šitiek skausmo. „Gali būti. Mano vyras tikrai yra labai geras. Mes juk dėl manęs vaikų negalime sulaukti. Juk jis galėtų pasakyti: kam man čia kankintis, esu jaunas, susirasiu kitą ir susilauksiu vaikų, bet jis man yra pasakęs: „Supranti, aš galiu turėti vaikų su kita, bet jeigu su ja nebūsiu laimingas, tai manęs ir tie vaikai nedžiugins. Esu su tavimi laimingas ir galiu su tavimi be vaikų gyventi, jeigu mes abu būsime laimingi.“ Jis yra iš tiesų super vyras. Iš didžiosios raidės.
Po dviejų skausmingų atsisakymų Dalia su vyru sulaukė trečiojo pasiūlymo – tai buvo mergaitė Agnė. „Kai gavome pasiūlymą, ji mums iškart patiko. Nebuvo jokių klaustukų. Buvo tam tikrų negalavimų, bet nieko baisaus. Jai buvo bronchinė astma, raida šiek tiek atsilikusi, bet mes supratome, kad visa tai galima įveikti.“
Agnės tėvai kažkada gyveno visiškai normaliai – turėjo mašinų verslą, bet vieną dieną jis ėmė žlugti, tėvai pradėjo vis daugiau vartoti alkoholio, keisti darbus, kol neberasdavo pastovių darbų. Tuomet iš jų ir atėmė vaikus. Kai mama laukėsi Agnės, jai jau buvo pasiūlyta apsigyventi moterų krizių centre, tačiau ji atsisakė. Vaikų teisių apsaugos tarnyba nutarė, kad vaikas iš jos bus paimtas, vos tik ji pagimdys. Tad Agnė, kuri šeimoje buvo jau devintas vaikas, taip niekuomet ir negyveno su savo biologine mama.
„Kai mes nuvažiavome jos aplankyti, mums abiem su vyru iškart patiko ta mergaitė. Tiesiog buvo toks jausmas. Nebekilo jokių klausimų. Sprendimą priėmėme iškart. Pradėjome su ja nuolat bendrauti.“ Agnė savo įtėvių šeimoje apsigyveno jau spalio mėnesį. Pasiūlymas buvo gautas rugpjūtį.
„Viskas buvo nauja ir keista, pasikeitė gyvenimo ritmas. Būna, kad miegame naktį, bet kaip kiškiai klausomės, kur čia tas vaikas miega, kur krebžda. Atsirado vaikiškų daiktų, ko anksčiau nebuvo.“
Kai moteris laukiasi vaiko, būsimi tėvai turi 9 mėnesius tam pasiruošti psichologiškai, tuo tarpu įvaikinimas nėra toks lengvai pereinantis iš vieno etapo į kitą.
Įvaikinimo proceso sunkumai ir iššūkiai nesibaigia įsivaikinus. Atsiradus vaikui šeimoje, įtėviams tenka susidurti su pasikeitusiu gyvenimu, su psichologiniais niuansais. Kai moteris laukiasi vaiko, būsimi tėvai turi 9 mėnesius tam pasiruošti psichologiškai, tuo tarpu įvaikinimas nėra toks lengvai pereinantis iš vieno etapo į kitą. „Įvaikinimo kursuose mums minėjo, kad ir įsivaikinusios moterys patiria pogimdyvinę depresiją, gali užklupti įvairūs klausimai: kam aš į tai vėliausi? Kam man viso to reikia? Mes su vyru prieš tai buvome tokie: lekiam dirbam bėgam, o čia, staiga, atsiranda kažkas, kuo reikia rūpintis.
Aš buvau įpratusi dirbti, siekti rezultato, o čia visą dieną kuitiesi ir kuitiesi, o jokio rezultato nėra, tik visą dieną tokia susikuitusi ir pavargusi. O kai dirbi – gauni kažkokį įvertinimą ar pastabą, sieki tikslų, viskas gerai, bendrauji, į renginius eini, o dabar viskas sustojo.
Mano vyras, kai pastebėjo, kad mano nuotaika slogi dėl pasikeitusio gyvenimo būdo, pasiūlė, kad aš bent kartą per mėnesį važiuočiau į SPA arba kur noriu. Išsirink, kur nori, sako, aš tau viską apmokėsiu. Tai labai gerai – vieną kartą į Birštoną nuvažiavome su drauge. Kitą kartą susitarėm su drauge ir nuskridom į Milaną. Vyras išleido, liko su vaiku keturiom dienom, juk atrodo, keturios naktys su mažu vaiku! Grįžtu, vaikas prižiūrėtas, sveikas, pamaitintas, linksmas. Puikiausiai susitvarkė. Nereikia tų vyrų padaryti neįgaliais. Jie puikiausiai susitvarko. Ir nereikia galvoti, kad čia tik mama sugeba pasirūpinti vaiku.“
Dar spalį turėjo įvykti lūžis, apkabinti vaiko nelabai norėdavau, o dabar... per dieną šimtą kartų turime ir apsikabinti, ir pasibučiuoti.
Paklausiu, kaip santykiai klostosi su Agne, ar reikėjo laiko tam, kad vieni prie kitų priprastų. „Agnei buvo beveik 1,5 metų, kai atvažiavo pas mus gyventi. Ji mane mama vadina. Mane apima jausmas, kad ji visada buvo mano, nejaučiu, kad yra įvaikinta. Spalį turėjo įvykti lūžis, apkabinti vaiko nelabai norėdavau, o dabar... per dieną šimtą kartų turime ir apsikabinti, ir pasibučiuoti. Ji labai smagi, visi, kas ją pamato, taip sako. Ji tokia sociali, bendraujanti.
Kai mes ją įvaikinome, ji dar net nevaikščiojo, o mes su vyru taip intensyviai su ja žaisdavome: vienas viename kambario gale, kitas – kitame ir vis šūkteldavom: ateik pas mane! Ateik pas mane! Ir dabar jau bėgioja, strikinėja, ir atbula, ir visaip kaip. Jaučiasi didelė pažanga.“
Ateity Dalia nebenorėtų įsivaikinti, turi vilties dar susilaukti savo. Tuo tarpu pašnekovės draugų poros jau laukia eilėje tapti įtėviais antrą kartą. Paklausiu pašnekovės, ką ji galėtų pasakyti toms poroms, kurių patirtis panaši, tačiau jie dar yra kelio pradžioje. „Mūsų ratelyje yra kelios moterys, kurios po 4–6 kartus bandė pastoti, važiavo ir pas užsienio medikus, ko tik jos nebandė. Aš galvoju, o Dieve, kiek psichologiškai kančių jos patyrė. Tai yra psichologinis savęs alinimas, trauma ateičiai. Manau, įvaikinimas yra išeitis. Procedūra yra ilga ir laukimas yra sunkus, be to, nemalonu, kai gauni pasiūlymą ir reikia jį atmesti. Bet daug mano draugų iš pirmo karto pasiūlymą priėmė ir įsivaikino. Aš sakyčiau: paieškokite alternatyvų. Jūs turite turėti palaikymą. Tai – dviejų žmonių reikalas, jūs abu turite tartis ir ieškoti sprendimų. Jeigu tokio ryšio nėra, tai vaikai neištaisys negerų santykių. Nekaltinkite vienas kito dėl susiklosčiusios situacijos.
Pagalbinio apvaisinimo neketiname kartoti ir, nors tai labai brangu, bet net ne dėl pinigų, o dėl to, kad moteris ir vyras turi turėti milžinišką stiprybę, kad pasiryžtų po pasikartojančių nesėkmių vis bandyti ir bandyti. Mano patarimas tiems, kurie bando iš visų jėgų susilaukti biologinių vaikų, būtų tokia: nealinkit savęs.“
