Ką aš supratau iš šių istorijų? Visada žinojau, kad islamas nėra lygus terorizmui. Taip, pasaulį krečiantys įvykiai, kai asmenys, prisidengdami Alacho vardu, žudo niekuo dėtus žmones, veda mus į sumaištį ir didelę baimę. Sunku jai nepasiduoti. Jeigu nebūčiau mačiusi, kaip atrodo musulmonai iš arti, jeigu nebūčiau gyvenusi tarp jų ir su jais, jeigu jie nebūtų tapę man artimais draugais – galbūt šiandien ir aš labai bijočiau. Bet šiandien aš bijau nesąmoningumo. Neįsisąmonintų jausmų, pykčio, nukreipto į kitus, neapykantos. Šie dalykai turi didelę griaunamąją jėgą.
Anksčiau smerkiau visas religijas. Netikėjau nė viena. Šiandien į jas visas bei tikinčiuosius žvelgiu su pagarba.
Kalbėdama su herojėmis apie islamą, supratau, koks svarbus žmogui yra dvasingumas. Vieni žmonės nemėgsta sieti religijų su dvasingumu, kitiems – šie dalykai glaudžiai susiję. Anksčiau smerkiau visas religijas. Netikėjau nė viena. Šiandien į jas visas bei tikinčiuosius žvelgiu su pagarba. Kiekvienas žmogus renkasi savo gyvenimo kelią, džiaugiuosi ir gėriuosi, jeigu žmogus savo gyvenimo kelią regi daug platesnį negu dar vienas naujas televizorius ar didesnė mašina. Jeigu jo varomoji jėga yra ne tai, kaip nušluostyti nosį didžiausiam konkurentui arba kaip dar labiau papurenti plunksnas savo ego, o meilė. Ir aš manau, kad tam nė viena religija netrukdo. Galbūt painiai, galbūt kartais visai nešiuolaikiškai, bet jos visos mus link to veda. O už tai, kaip jų eilutes, įsakymus perskaitome, esame atsakingi tik mes patys.
Dabar man artimiausia bažnyčia yra gamta, bet dažnai užsuku ir į Katalikų maldos namus. Man ir cerkvėje gerai. Galiu medituoti žiūrėdama į jūrą. O prieš mėnesį Merkinės piramidėje pajutau labai tyrą ramybės jausmą. Jaučiu, kad visa tai – apie tą patį. Tad tas, kuris tiki, supras ir kitą tikintįjį. Nesvarbu, kad jų knygos skiriasi.
Šiandien aš kalbėjausi su Agne (vardas pakeistas), kurios diena prasideda pirma malda prieš saulėtekį. Vėliau ji pagamina pusryčius, išlydi vaikus į darželius ar mokyklas, vyrą – į darbą. Per pietus ateina metas antrajai maldai. Popiet – trečiajai. Paskui eina malda saulei leidžiantis ir nakties malda. Agnė musulmone tapo prieš 15 metų. Ir nuo tada ji stengiasi visą gyvenimą planuoti taip, kad galėtų netrukdoma atlikti visą dienos maldų ciklą.
Agnė, dar mokydamasi Lietuvoje, turėjo svajonę – išvykti gyventi į Vakarų šalį. „Visad troškau pagyventi užsienyje, pasinerti į kitokį, nelietuvišką gyvenimą... Ir mano tėveliai linkėjo man geresnio gyvenimo, nei tuomet žadėjo Lietuva. Taigi stengiausi gerai mokytis užsienio kalbą ir pirmąkart išvažiavau į Vakarų Europą.“ Po pirmo darbo užsienyje netrukus Agnė vėl ten grįžo – bet šįkart jau studijuoti.
Studijuodama ji susirado draugų: „Ryšys labiau mezgėsi tarp užsieniečių, artino tas primestas antrarūšio jausmas, kad mes kitokie nei vietiniai – mažiau pasiturintys, vargiai kalbantys jų kalba. Mums labiau reikėjo draugysčių, nes neturėjome savo šeimos ir artimųjų šalia. Geriausios mano draugės buvo rusė ir čekė, o draugai pakistaniečiai ir marokiečiai. Iš pastarųjų sužinojau apie islamą. Su laiku ėmiau juos suprasti ir gerbti už religingumą, kokio nesu regėjusi tarp kitų religijų atstovų. Daugelis man neįprastų islamo dalykų nedavė ramybės, kol pati nepasiskaitinėjau internete. Prieš 15 metų lietuvių kalba apie islamo religiją nelabai dar buvo informacijos, tik propagandinė, antiislaminė. Taigi skaičiau užsienio kalba, diskutavau su draugais, dalyvavau universiteto renginiuose tarp krikščionių ir musulmonų. Maždaug per pusmetį suvokiau islamo esmę bei pagrindus.“
Agnė sako, kad islamas jai atsakė į iki tol kamavusius klausimus, į kuriuos negalėjo atsakyti krikščionybė. „Kai buvau katalikė, bandžiau suprasti šį tikėjimą, tačiau širdy niekaip nepriėmiau šios religijos. Islamas mane įtikino savo teisingumu. Dievas žmogų sukūrė tam, kad šie jam tarnautų. Musulmonai visą gyvenimą paskiria tarnavimui Viešpačiui. Tikras musulmonas viską daro vardan Dievo – ir valgo vardan Dievo, ir miega, ir dirba.“
Tačiau į Lietuvą grįžusiai Agnei islamą priimti trukdė baimės dėl savo artimųjų reakcijos, taip pat ir vidinis konfliktas su savimi. „Ego nepasidavė – kaip aš čia dabar atrodysiu tapusi musulmone, tarsi nusižeminimas... Ši kova su savimi užtruko dar apie pusmetį, kol išdrįsau ištarti Šahadą (islamišką paliudijimą). Vienai pačiai praktikuoti islamą neislamiškoje aplinkoje buvo labai sunku.“
Agnės istorija man yra labai įdomi tuo, kad ne vyras ją atvedė į islamą, o ji pati priėmė šią religiją. Ir po dvejų metų sutiko, kaip ji pati sako, „savo likimo skirtąjį musulmoną“. Pora susituokė, susilaukė penkių vaikų. Kartu jie yra jau 13 metų.
Niekad negalvojau, kad tėvynėje sugebėsiu nešioti skarą. Tačiau vyro padrąsinta bijoti Viešpaties, o ne žmonių, įveikiau save.
7 metus sutuoktiniai pragyveno Lietuvoje, Agnės tėvų namuose, viename miestelyje. „Nuo gyvenimo užsienyje abu buvome pervargę, tetroškome į tėvynę, kad bent vienas būtų savas. Kadangi mano vyras buvo politinis pabėgėlis, tešvietė Lietuva. Niekad negalvojau, kad tėvynėje sugebėsiu nešioti skarą. Tačiau vyro padrąsinta bijoti Viešpaties, o ne žmonių, įveikiau save. Turiu pasakyti, kad lietuviai net labai draugiškai priėmė mus, tiek viešose įstaigose, tiek privačiai. Spoksojo į mus daugiau iš nuostabos nei neapykantos. Santykius su žmonėmis lėmė mūsų elgesys, o ne išvaizda.“
Agnė papasakojo apie vieną šmaikštų atvejį poliklinikoje, kai ji ten atėjo su vaikais, o prieš tai žmonių kupinas koridorius, dūzgęs nuo pokalbių, ėmė ir staiga nutilo. Mano herojei dingus jiems iš akiračio, pokalbiai ir vėl pamažu užsisuko.
Sunkiausia šioje situacijoje Agnės tėveliui, kuriam dar sunku priimti tokį dukters pasirinkimą. „Jis nesipriešina, bet „blokuojasi“ – vengia pokalbių apie islamą, nenorėjo priimti žento. Mano tėtis yra dar truputį rasistiškas. Jis to nesako, bet aš taip jaučiu. Jis priima situaciją, bet rasizmo neatsisako. Prieš vestuves bandė mane perkalbėti: „Tu nebūtinai už kitataučio tekėk, yra ir lietuvių, kurie islamu domisi. Mamytė priešingai – tapo man artimesnė, stengiasi viską sužinoti, suprasti bei padėti.“
Prabėgus 7 metams, Agnė su sutuoktiniu nutarė grįžti į jo tėviškę, nes Lietuvoje kamavo migraciniai klausimai. „Vyrui vis reikėdavo pratęsti leidimą gyventi Lietuvoje. Pusę metų pagyveni ramiai, o paskui vėl reikia rinkti dokumentus, tų pinigėlių, atsimenu, irgi daug reikėdavo sąskaitoje turėti. Tai nebuvo taip lengva. Taip pat mano vyrui su darbais čia nekaip sekėsi.“
Dabar jie jau 5 metus gyvena Agnės vyro gimtinėje – musulmoniškoje šalyje. Per pokalbį girdžiu, kaip krykštauja ir laksto 5 vaikai, Agnės balsas visą pokalbį buvo neįtikėtinai ramus. Toks ramus, kad net norisi sudrumsti jį kaip vandenį, bet aš čia juokais. Paklausiu pašnekovės, ar ji jaučiasi esanti laiminga dėl visų savo pasirinkimų, kurie atvedė ją į šią akimirką, į šį tikėjimą, į tokią šeimą:
„Laimės niekada nėra per daug. Svarbiausia man – tikėjimas. Mano gyvenimas nėra idealus, nei aš ideali, nei mano vyras idealus, turime ir problemų, bet mes esame savo kely, jaučiame pilnatvę, o visa kita... antraeilės detalės, su kuriomis reikia dirbti. Kaip sako, šis gyvenimas yra tikinčiojo kalėjimas, bet netikinčiojo rojus – gali daryti, ką nori ir kaip nori, elgtis kaip tinkamas, bet tam, kuris seka Dievo įsakymus, jau yra toks suvaržymas. Bet aš tikiu rojumi po mirties.“
Komentuoja bendruomenė „Mišri šeima“:
Organizacija „Mišri šeima“ buria į bendruomenę lietuvius, sukūrusius šeimas su kitataučiais. Dauguma žmonių į šią organizaciją kreipiasi per puslapį „Facebook’e“. Daugiausia tai yra moterys, bet vis dažniau susisiekia ir mišrias šeimas sukūrę vyrai bei emigrantai. Į organizaciją kreipiamasi dėl imigracinių, vaikų dvikalbystės klausimų bei ieškant bendruomenių. Galima susisiekti organizacijos interneto svetainėje arba „Facebook“ paskyroje.
– Ar islamo religijos priėmimas asmenims, kurie nėra susituokę su musulmonu, yra dažnas reiškinys Lietuvoje? Po straipsnių šia tema susilaukiau komentarų, kodėl lietuviai vyrai neveda musulmonių? Kokia situacija yra šioje srityje? Ar tokiai santuokai yra daugiau keblumų? Kokie jos reikalavimai?
– Religijų priėmimas nei svetimas, nei keistas dalykas mūsų visuomenėje, nes turbūt kiekvienas iš mūsų pažįstame budistą, krišnaitą, liuteroną, provoslavą, kuris religiją priėmė ne gimimu, bet savo pasirinkimu. Dvasingumas į žmonių gyvenimus ateina įvairiais būdais: per knygas, smalsumą, atsitiktinį susidūrimą, artimą žmogų. Taigi diskusijos, kokiu būdu atrastas dvasingumas ir kuris iš būdų yra teisingiausias ar nuoširdžiausias – priimtas savarankiškai, per sutiktus draugus ar sutuoktinį – yra ne tik neetiškos, bet netgi skatinančios stereotipus ir visuomenės dalies sus(is)kaldymą.
Dvasingumo ieškojimas nėra išskirtinė moterų teisė ar privilegija. Lietuvoje tiek vyrai, tiek moterys keičia religijas, o islamas tėra viena iš jų. Mūsų bendruomenėje yra vyrų, priėmusių islamą tiek savarankiškai, tiek dėl savo būsimos sutuoktinės. Yra ir liberalių, ir konservatyvių musulmonų vyrų, ir netgi praktikuojančių poligamiją. Tačiau vyrai dažniausiai laikosi santūriau ir savo patyrimais nėra linkę dalytis. Taip pat islamo religijos priėmimas vyrų išvaizdos neveikia tiek daug, kiek moters. Dažnai aplinkiniai, ir net artimieji, apie vyro naujos religijos priėmimą net nežino ir jo nepastebi.
Žiniasklaida iki šiol skelbė beveik vien tik moterų istorijas, dėl to visuomenė klaidingai susidariusi nuomonę, kad islamą priima išimtinai tik moterys, sukūrusios mišrias šeimas. Viena iš galimų priežasčių – straipsniai apie mišrias šeimas sukūrusius lietuvius vyrus sulaukia keleriopai mažiau susidomėjimo, skaitomumo, komentarų, nei apie mišrias šeimas sukūrusias moteris. Taip pat mažų mažiausiai keista, kad komentarai po straipsniais apie lietuvius vyrus – išimtinai teigiami ir palaikantys, tačiau po straipsniais apie moteris – beveik visada neigiami ir niekinantys. Išvados peršasi pačios: turbūt ne kitos religijos priėmimas ar mišrios šeimos sukūrimas yra problema, o vis dar vyraujantis niekinantis požiūris į moteris apskritai. Moterys dažnai matomos kaip infantilios, apsisprendimo galios neturinčios būtybės, kurias reikia užvaldyti, o kiekvienas moters savarankiškumo proveržis (pavyzdžiui, vyro iš kitos šalies pasirinkimas savo sutuoktiniu) yra sutinkamas su nežmonišku pasipriešinimu. O lietuviams vyrams komentatoriai dažniausiai tik paploja, koks jis šaunuolis, ypač jeigu jo sutuoktinė yra patraukli savo išvaizda.
– Kaip manote, ar ši šeima būtų galėjusi įsitvirtinti ir įsiintegruoti Lietuvoje?
– Ši istorija puikiai parodo, kad Lietuvos visuomenė yra pasirengusi priimti kitokius. Agnė mini, kad su savo kitokia išvaizda, apranga, kitataučiu vyru ir kitaip atrodančiais vaikais puikiai jautėsi Lietuvoje, paniekos nejuto. Tačiau jos istorija atskleidžia kitą Lietuvos opą – migracijos darbuotojų nekompetenciją. Pagal galiojančius įstatymus kitoje šalyje pripažintas pabėgėlio statusas galioja ir Lietuvoje. Šiai šeimai turėjo būti suteiktas nuolatinis leidimas gyventi. Tačiau dėl, turbūt, niekam nežinomų priežasčių, migracijos darbuotojai pasiklydo įstatymuose ir šiai šeimai pritaikė nacionalinius šeimos susijungimo įstatymus. Norime atkreipti dėmesį, kad šiuo metu galiojantys šeimos susijungimo įstatymai, palyginti su kitomis ES šalimis, yra labai konservatyvūs, prasilenkiantys su realybe ir skatinantys emigraciją. Labai apmaudu, kad šiai gausiai šeimai įstatymai buvo nepakeliami ir jie neturėjo kito pasirinkimo, tik išvykimą. Kiekvieno piliečio praradimas demografinio mažėjimo kontekste Lietuvai yra itin skaudus.
Ši „Mes.Jie“ ciklo dalis parodė, kokios įvairios yra mišrios šeimos, kuriose bent vienas iš partnerių yra musulmonas. O kiek mišrių šeimų dar net nebuvo paminėta. Nėra vieno mišrios šeimos laimės modelio, vieno laimingos šeimos šablono. Tačiau svarbiausia yra tai, kad mišrios šeimos yra ir siekia būti laimingos.
Linkime kiekvienam skaitytojui ne tik rasti savo laimę, bet ir išmokti priimti kitų žmonių laimę, kad ir kokia jums ji atrodo nesuprantama ar neįtikėtina.
