Valgymo sutrikimai yra skirstomi į tris pagrindines formas: nervinę anoreksiją, kai žmogus įvairiais būdais mažina savo kūno svorį (tai jis gali daryti badaudamas, alindamasis dideliais fiziniais krūviais, sportu), bulimiją, kai žmogus, apimtas kaltės ir gėdos, kad persivalgė, siekia suvartoto maisto atsikratyti, pašalinti jį (tai jis gali daryti sukeldamas sau vėmimą, vartodamas laisvinamuosius vaistus ar pan.) ir persivalgymai – žmogus, norėdamas nuslopinti kylančius jausmus ar emocijas, „užvalgo“ jas dideliu maisto kiekiu, kurio negali kontroliuoti.
Apie valgymo sutrikimus dauguma žmonių yra linkę mąstyti stereotipiškai – jaunos merginos ir moterys, prisižiūrėjusios lieknų modelių nuotraukų žurnaluose, sugalvoja, kad yra storos, ir nori numesti svorio. Dėl to pameta galvą, persistengia ir suserga. Deja, mano pašnekovė Kotryna negailestingai šį mitą sugriauna. Valgymo sutrikimai – daug kompleksiškesnė problema negu grožio kultas ir su juo dažniausiai visai nesusijusi.
Pirmą kartą valgymo sutrikimą Kotrynai nustatė, kai jai buvo šešiolika. „Kai man buvo šešiolika, mano tėtį iškvietė į mokyklą ir mokytojai jam pasakė: „Ar jūs nematote, kad jūsų dukra – kaip vaikščiojantis lavonas?“ Tuo metu mano ūgis buvo 177 cm, o svėriau 40 kg. Manau, kad tuo metu man turėjo skirti gydymą, bet tai buvo keblu – valgymo sutrikimų centro vaikams nebuvo, jis skirtas tik suaugusiesiems. Aš galėjau vykti tik į vaikų krizių centrą, o ten nenorėjau.“
– Kotryna, kokios buvo aplinkybės, kai tau pasireiškė valgymo sutrikimai, kas tai lėmė?
– Kai man buvo dvylika, mirė mano mama. Ji buvo namų siela ir galva, tad man, tėčiui ir sesei ši netektis buvo labai sunki ir skaudi, tačiau tarpusavyje jausmais mes nesidalijome... Šeimoje mes nebuvome pratę kalbėtis apie tai, ką jaučiame. Kiekvienas su savo skausmu buvome atskirai ir kas kaip išmanė, taip su tuo ir tvarkėsi.
– O koks buvo tavo ryšys su mama?
– Santykiai su mama buvo keblūs – visos mūsų giminės moterys niekad nerodydavo silpnumo, nesidalindavome patiriamais sunkumais garsiai. Susipykusios su mama mes galėjome nekalbėti visą mėnesį. Jos pasakyti žodžiai manyje dar ilgai skambėdavo, labai blogai dėl to jausdavausi, nenorėdavau jos matyti. Kartais ir susimušdavom iki kraujų.
Kai sirgo, likus metams iki mirties, mama mums sakė: „Aš jau nebesulauksiu šių žiemos švenčių, pažiūrėsiu, kaip jūs be manęs gyvensit, kaip jums seksis.“ Ji labai dažnai mus gąsdino savo mirtimi.
Kartais mano sesuo paliūdi, kad ji nesukūrė savo santykio su mama, nes buvo dar labai maža, bet aš nežinau, ar geriau išvis neturėti, ar turėti tokį santykį, kuris tave traumavo, kaip buvo mano atveju. To santykio pasekmes gydausi iki šiol.
Kotryna, būdama šešiolikos, pirmąkart išgirdo dvi diagnozes – nervinė anoreksija ir depresija. Tačiau, negavusi jokio specialaus gydymo, ji nusprendė, baigusi vienuoliktą klasę, išvykti padirbėti į Norvegiją.
– Gydytojai mane išleido tik su sąlyga, kad ten mane labai kruopščiai prižiūrės. Norvegijoje man buvo labai gera, ten sutikau nuostabių žmonių. Su visu personalu, dirbančiu toje vietoje, buvome lyg viena šeima. Man ten labai pagerėjo, priaugau ir svorio.
– Ten būdama valgydavai?
Valgymo, maisto sritis visą gyvenimą man liks šiek tiek sudėtingesnė. Kartais galvoju, kad, jeigu žmonėms nebūtų poreikio valgyti, būtų žymiai lengviau gyventi.
– Taip, šiek tiek. Na, manau, kad valgymo, maisto sritis visą gyvenimą man liks šiek tiek sudėtingesnė. Kartais galvoju, kad, jeigu žmonėms nebūtų poreikio valgyti, būtų žymiai lengviau gyventi (juokiasi).
Kai grįžau į dvyliktą klasę po vasaros, praleistos Norvegijoje, tėtis su sese išsikraustė gyventi į Kauną, nes tėtis susirado draugę. Aš gyvenau viena, beveik išlaikiau save finansiškai, niekas neklausė, nei kur aš studijuosiu, nei ką planuoju veikti baigusi mokyklą. Taip tyloje ir vienatvėje leidau dienas. Viduje virė jausmai, daug neramumų, bet apie tai niekam nesakiau. Išlaikiau baigiamuosius egzaminus ir vėl išvažiavau į Norvegiją.
Grįžusi iš Norvegijos, Kotryna kibo į studijas Vilniaus universitete – pasirinko visuomenės sveikatą. Studijuodama pašnekovė rado draugų, su kuriais galėjo atvirai kalbėtis. „Pirmąkart gyvenime atradau, ką reiškia kalbėti apie jausmus.“
– Kaip klostėsi bendravimas su tėčiu ir sese, kai pradėjai studijuoti?
– Vis grįždavau namo, į Marijampolę. Tėtis su sese irgi ten buvo sugrįžę, nes jis išsiskyrė su savo drauge. Iš mano sesės tyčiojosi mokykloje, nes jos aprangos stilius buvo kitoks, negu įprasta Marijampolėje – plačios kelnės, platūs megztiniai, dėvėjo skrybėlę. O Marijampolėje visos merginos – šviesintais ilgais plaukais, balti konversai, rožinės „Nike“ kuprinės... Na, mano sesė iškart iškrito iš konteksto. Vis tiek, Kaune buvo daugiau laisvės, saviraiškos. Jai buvo sunku sugrįžti atgal.
Tėčiui po skyrybų irgi buvo sunku, o galbūt jo draugė buvo tik bandymas užpildyti tuštumą po mamos netekties. Jis susirgo sunkia depresija, dėl kurios turėjo išeiti iš darbo, uždaryti savo verslus, parduoti namą, persikelti į butą. Nuolatos būdavo užsidaręs savo kambaryje. Kai grįždavau, man atrodė, kad jam vis blogiau ir blogiau.
Mačiau, kad blogai ir sesei – patyčios mokykloje, o namuose tėtis, kurio realiai beveik nėra. Kažkada grįžusi pas juos, radau sesės drabužius, kurie buvo visiškai permirkę krauju. Nusivedusi ją į vonią, išrengiau, pamačiau, kad jos visos rankos, kojos, pilvas buvo padengti dar šviežiais piršto storio randais – ji buvo pradėjusi save žaloti. Jai buvo dvylika. Man buvo labai skaudu tai matyti. Juk aš pati ėjau panašiu keliu, kentėjau nuo valgymo sutrikimų, bet net neradau, ką jai pasakyti tą akimirką... Labai blogai jaučiausi, jaučiau atsakomybę prieš ją kaip motina.
Baigusi pirmą kursą Kotryna stipriai įsimylėjo. Tas vaikinas atrodė visiškai tobulas – gerai atrodantis, finansiškai stabilus, dirbo gerą darbą, propagavo sveiką gyvenimo būdą, sportavo, lankėsi kultūriniuose renginiuose, buvo išsilavinęs. „Man jis atrodė taip gerai susitvarkęs gyvenimą, kad galvojau, kad ir man jis padės visą mano chaosą sudėlioti į lentynas. Bet tie santykiai buvo labai toksiški. Tai, kas man iš pradžių pasirodė kaip tvarka, iš tikrųjų buvo didžiulė kontrolė. Jis kontroliavo ir mane – kada ir ką valgau, kiek kartų per savaitę sportuoju, kaip valau grindis, kaip džiaustau marškinius.“
– Kiek laiko jūs buvote kartu? Kaip sekėsi kurti santykius su tokiu žmogumi?
– Iš viso buvome kartu pusantrų metų. Jis nelabai suprato mano jausmų ir nenorėjo jų priimti. Toks dalykas kaip depresija jam buvo nesuvokiamas. Jam atrodė, kad viską galima išspręsti sportuojant (juokiasi). Kai mes jau buvome kartu, aš susirgau depresija, bandžiau ieškoti kvalifikuotos psichiatro pagalbos, nuėjau į polikliniką, bet po pokalbio su ten dirbusiu specialistu supratau, kad aš pati sau labiau padedu, nei jis man. Nustojau ten eiti ir užsiėmiau savigyda. Tiesiog gėriau vaistus.
Tai yra labai blogai, nes viduje viskas virė ir vartėsi, o aš save slopinau vaistais, kurie man net netiko – bet tai supratau vėliau. Aš nepakildavau iš lovos, man nuolatos svaigo galva, atsirado panikos priepuoliai. Mano antrai pusei visa tai buvo nesuvokiama ir sunkiai priimama.
Mūsų santykiai ėjo blogyn – buvo ir psichologinio, ir fizinio smurto, ir savęs žalojimo, ir aš bėgdavau iš namų, ir jis. Galiausiai, po pusantrų metų draugystės mes išsiskyrėm.
Iš viso buvome kartu pusantrų metų, bet tai buvo vienintelis laikas mano gyvenime, kai aš normaliai maitinausi (šypsosi).
– O koks tavo santykis su maistu buvo visą tą laiką – nuo dvyliktos klasės iki skyrybų?
Dažniausiai valgymo sutrikimų turintiems žmonėms būna arba juoda, arba balta. Tai ir man taip būdavo – arba persivalgau, arba beveik nieko nevalgau.
– Niekada nebuvo gerai. Dažniausiai valgymo sutrikimų turintiems žmonėms būna arba juoda, arba balta. Tai ir man taip būdavo – arba persivalgau, arba beveik nieko nevalgau.
– Kaip keitėsi tavo gyvenimas po išsiskyrimo?
– Prasidėjo labai įdomus etapas. Ėmiau gyventi su savo grupioke, kuri irgi buvo ką tik išgyvenusi skyrybas. Reikėjo iš naujo ieškoti draugų, nes senieji pasitraukė iš mano gyvenimo, atsiradus tam vaikinui. Prasidėjo mano dvigubas gyvenimas: dienomis buvau atsakinga studentė, gera dukra ir sesė, o naktimis prasidėjo klubai, tūsai, svaigalai, atsitiktiniai lytiniai santykiai. Ta vidinė tuštuma, kurią bandžiau užpildyti santykiais su buvusiu vaikinu, jam išėjus iš mano gyvenimo, staiga ir vėl prasivėrė ir aš norėjau ją vėl kažkuo užpildyti.
Aš paniškai bijojau artumo – žmogiško, tikrojo ryšio. Kūnas man nebuvo svarbu, jo artumas manęs negąsdino. Kai tik pajusdavau, kad žmogus šiek tiek priartėja prie tikros manęs, iškart dingdavau. Pasirinkdavau labai šlykščius būdus įskaudinti gerus žmones, nes man atrodė, kad, jeigu būsiu su jais, man labiau skaudės, nei bjauriai įskaudinus ir pabėgus.
Tai tęsėsi gal pusantrų metų. Po viso to chaoso, baigiau mokslus, apsigyniau savo darbą, kurį rašiau apie savižudybių situaciją Lietuvoje prieškriziniais metais ir dabar. Tai visiškai mano sritis, man šis darbas labai gerai sekėsi, skaičiau pranešimus, bendradarbiavau su įvairiomis organizacijomis.
Apsigynusi darbą vėl išvažiavau į Norvegiją užsidirbti pinigų. Turėjau svajonę vėliau keliauti į Indoneziją, ten ieškoti vidinės ramybės. Tiesiog norėjau atitrūkti nuo Lietuvos, susidėlioti savo mintis. Tačiau mano planas neišsipildė.
Šįkart Norvegijoje nebuvo jaukios aplinkos – dažniausiai, laiką leisdavau viena. Dirbau labai sunkų fizinį darbą ir nuolatos buvau tarp keturių sienų. Buvo labai sunku išbūti su savimi – mane graužė augantis kaltės jausmas. Ta kaltė kilo dėl visko – pradedant vaikyste, visais įskaudintais žmonėmis. Pažiūrėjusi į veidrodį supratau, kad ir vėl atkritau – numečiau labai daug svorio. Supratau, kad istorija kartojasi ir veidrodyje matau ne tai, kas iš tikrųjų esu, o savo emocijas. Tų visų emocijų buvo labai daug, dėl to man ir vėl veidrodyje atrodė, kad esu labai didelė. Mano protas man sakė, kad aš vėl sergu. Nuo to tapo dar sunkiau – supratau, kokia nevykusi esu, kad vėl susirgau.
Kotrynos tėtis ją skatino grįžti, labai nerimavo, tačiau mergina nutarė pabaigti savo darbą iki galo – ir dirbo iki pat vasaros pabaigos. Baigusi darbus, grįžo į Marijampolę.
– Ką veikei Marijampolėje?
– Gulėjau lovoje, beveik nemiegojau ir nevalgiau. Tuomet po ilgo nevalgymo prasidėjo siaubingi persivalgymai. Pamenu, vieną dieną buvo taip: pradėjau valgyti namuose viską, ką radau, viską kišau į save. Kai viską suvalgiau, pasiėmiau pinigų, bėgau per parką, nusipirkau maisto, bėgau atgal, suvalgiau viską, ką nusipirkau. Paskui vėl bėgau į parduotuvę. Nežinau, kiek ratų taip padariau. Prasidėjo siaubingi skrandžio skausmai, išsigandau, kad plyš skrandis, nes žinojau, kad didžiausias mirtingumas nuo persivalgymo yra tuomet, kai plyšta skrandis. Tada labai išsigandau, nes turiu visą medicininį suvokimą apie tai, kas tuo metu organizmui vyksta – kaip reaguoja širdis, kaip kyla cukraus kiekis. Labai išsigandau.
Vėliau prašydavau, kad tėtis nuo manęs slėptų maistą. Tokios tuomet ir buvo mano dienos Marijampolėje – labai kankinausi, kol tėtis mane nuvedė pas psichiatrę ir ji pasakė, kad kitos išeities nėra – man reikia gydytis. Nuvykau į Valgymo sutrikimų centrą, ten laukiau savo eilės, nes tai vienintelis toks centras Baltijos šalyse, o lovų jame vos 14. Galiausiai ten mane priėmė.
– Ar gydymas tau padėjo?
– Buvimas šiame centre pakeitė mano gyvenimą. Aš gydžiausi pas psichiatrę Daivą Pupšytę, kuriai liksiu amžinai dėkinga. Valgymo sutrikimų centre gulėjau pusantro mėnesio, o vėliau lankiausi stacionare. Viskas truko maždaug pusę metų.
Ten buvo labai įvairių žmonių – ir vyrų, ir moterų. Nustebau, kad ir vyrai serga šia liga. Jų buvo įvairaus amžiaus – ir visai jaunų, ir beveik šešiasdešimties. Ši liga tikrai nėra susijusi su grožio kultu, kaip dauguma galvoja.
Mes, sergantieji, tapome lyg viena šeima. Labai atvirai dalijomės savo jausmais, išgyvenimais. Ir verkdavome, ir juokdavomės kartu. Man ten buvo sunku valgyti – nepavykdavo įveikti įprastos košės porcijos, jaudindavausi dėl to, bet vis bandydavau. Daug emocijų aplankydavo, įvairių minčių.
Vienos grupinės terapijos metu psichiatrė mane paragino papasakoti apie savo gyvenimą. Papasakojusi galvojau, kaip dabar visi mane iškeiks, atstums, o jie ėmė dalintis gražiais žodžiais – kokia aš esu stipri, protinga, empatiška. Išsigandau tų gražių žodžių, negalėjau patikėti, kad taip apie mane kalbama. Priėjau prie vienos moters ir paklausiau, ar jie iš tikrųjų taip apie mane kalba, ar tik tam, kad paguostų? Ji atsakė, kad iš tikrųjų ir, kad neturėčiau jaustis kalta dėl to, kaip destruktyviai gyvenau ir sprendžiau savo problemas. Ji pasakė, kad taip įvyko dėl gyvenimiškų aplinkybių, juk aš nežinojau kitų būdų, kaip išspręsti keblias situacijas. Po to pokalbio man labai palengvėjo. Ėmiau geriau tvarkytis su maistu ir emocijomis.
Suvokiau, kad iškreiptas kūno atvaizdo matymas veidrodyje priklauso nuo jausmų – jei matau save labai didelę veidrodyje, galbūt tąkart jaučiu labai daug pykčio, kaltės ar užvaldę kiti jausmai.
Centre daug išmokau apie save ir ligą. Supratau, kad tai yra psichologinė liga. Suvokiau, kad iškreiptas kūno atvaizdo matymas veidrodyje priklauso nuo jausmų – jei matau save labai didelę veidrodyje, galbūt tąkart jaučiu labai daug pykčio, kaltės ar užvaldę kiti jausmai. Ir jie manyje tokie dideli, kad ir pati save matau labai didelę.
Mano psichiatrė parodė man kelią, ką reikės daryti su savimi ateity – kadangi vaikystėje nebuvau mylėta, išbučiuota, išglostyta ir kadangi visiškai nežinau, ką daryti su emocijomis – kad reikia leisti sau jas išjausti, išliūdėti, išpykti – mano užduotis yra tapti pačiai sau ta atrama ir palaikymu.
Šeimoje mes neišreikšdavome jausmų – jeigu jausdavau pyktį, tai užsidarydavau, užslopindavau jį, neišreikšdavau. Vėliau jis virsdavo liūdesiu, sielvartu. Taip pat elgdavausi ir santykiuose su kitais žmonėmis.
– Koks dabar metas tavo gyvenime?
– Dabar prasidėjo savęs pažinimas, gydymas, glostymas, leidimas sau daryti tai, ką noriu. Ir... žinoma, meilė. Aš buvau praradusi tikėjimą tuo, kad gyvenime gali įvykti kažkas gražaus, nebeturėjau noro to laukti. Nesijaučiau to verta. Bet sutikau žmogų, kuriam jau per antrą pasimatymą pasakiau, kad turiu problemų ir, jeigu jis turi blogų ketinimų, prašau jo manęs nekankinti, nes aš save saugau ir tikrai neturėčiau jėgų pakelti daugiau skausmo.
– Ką jis atsakė?
– Jis pasakė, kad visi žmonės turi silpnų vietų ir tai nereiškia, kad dėl to tu negali leistis į ryšį su kitu žmogumi. Tas žmogus yra įsitikinęs, kad nėra nieko nesutvarkomo ar nepagydomo. Tad mane iki šiol gydo meilė (šypsosi).
– Kaip jūs kuriate santykius? Ką tu pati dabar darai kitaip?
– Aš kiekvieną dieną dėkoju už šiuos santykius, nes jie tikrai gražūs ir sveiki. Šis žmogus mane privertė patikėti šviesiais dalykais. Į kiekvieną situaciją gyvenime, net į kliūtis ar nesėkmes, jis žvelgia pozityviai. Jis man sako: „Gerai, čia nepavyko, o dabar mes nesijaudinkim, pasijuokim iš to, pamatysi – bus dar geriau.“ Ir tikrai, viskas apsiverčia ir tampa dar geriau! Stebėdama jį aš to mokausi, bandau suprasti, kaip tai veikia.
Žinoma, man būna ir daug juodų dienų. Būna, kad suvalgiusi įprastą porciją pusryčiams, vėl imu save kaltinti ir graužti. Stebėdama save kartais panikuoju. Jis mane daug kartų tokią yra matęs – ir verkiančią, ir nenorinčią niekur eiti, ir palūžusią, bet išbuvo šalia. Tokiais atvejais mano draugas bando nukreipti mano mintis į tai, kas manyje yra gero. Jis man sako, kad mes viską įveiksim. Ir aš tuo tikiu. Mes daug kalbamės, dalinamės jausmais, nieko neslopiname ir neslepiame vienas nuo kito jokių nuoskaudų.
Mes jau labai daug kartu išgyvenome – ir kelionių, ir nelaimių, ir sveikatos problemų. Bet jis man sako: „Aš nematau tavyje nieko, kas mane gąsdintų.“
– Kokią įtaką valgymo sutrikimai turėjo tavo bendrai sveikatos būklei?
– Žinoma, labiausiai nukentėjo skrandis: opos ir visa kita. Taip pat ir psichologiniai dalykai... Fizinė veikla apribota, nes sąnariai jos nepakelia, iškart ištinsta taip, kad negaliu net prisiliesti. Visada buvau fiziškai labai aktyvi, dabar sunku priprasti. Silpniausia mano vieta yra gimda. Turėjau daug problemų, šiemet daug kartų dėl to gulėjau ligoninėje. Neaišku, ar galėsiu turėti vaikų. Ir man tai yra skaudžiausia – karjera niekada man nebuvo pirmoje vietoje, aš visada norėjau kurti šeimą. Visada žinojau, kad anksti sukursiu šeimą ir mano santykis su vaikais bus kitoks, negu tas, kuris buvo mano šeimoje. Tai yra mano didžiausia gyvenimo svajonė. Būtų labai skaudu, jeigu sveikatos sutrikimai neleistų man jos išpildyti. Jausčiau didelę kaltę. Dėl to dabar turiu labai save prižiūrėti, sekti miego režimą, gyventi kuo ramiau.
– Sakai, kad valgymo sutrikimai nėra susiję su grožio kultu, tai dėl ko jie tada yra?
– Tai nesusitvarkymas su savo emocijomis. Po įvairių išgyvenimų tu nesupranti, kas su tavimi vyksta. Tai nebūtinai turi būti kokia nors trauma, galbūt santykiai šeimoje sudėtingi: kontroliuojantis tėvas ar pan. Galbūt nėra nieko baisaus, bet trūksta artimo ryšio, šiltų emocijų. Tuomet tu ne viską išjauti, ne viską supranti, ką jauti. Tam tikrose stresinėse situacijose tiesiog pasimeti, nesupranti, kas su tavimi vyksta, negali kažko įvardinti, viduje – chaosas ir tu save nukreipi į tai, ką tau lengviausia kontroliuoti. Negali susitvarkyti su tuo, kas vyksta viduje, bet gali sutvarkyti tą skaičių, kurį rodo svarstyklės. Ir taip bent truputį jautiesi galinga.
Nemanau, kad valgymo sutrikimai visiškai išgydomi. Tiesiog reikia išmokti su tuo gyventi, atpažinti, kada ir vėl palinksi į sau kenksmingą elgesį. Turi išmokti pasakyti: „Stop, negerai“ ir sau padėti.
– Kaip dabar gyvena tavo tėtis?
– Dabar jam labai gerai – dirba, yra patenkintas, atrado save kulinarijos pasaulyje, jaudinasi dėl mano sesės, labai stengiasi, kad tik jai viskas būtų geriau. Mes su juo irgi labai gerai sutariame – kaip draugai.
– O kaip sesė?
– Dabar jai labai sunkus etapas. Šešiolika metų, paauglystė. Bėga iš namų. Ji yra neįtikėtinai protinga, turi platų interesų ratą, bet sunkiai tvarkosi su savo emocijomis. Aš matau, kaip jai nelengva, ji nuolatos kovoja su savimi. Bandau jai padėti, bet ir nuo manęs ji laikosi per atstumą. Tikiuosi, kad viskas bus gerai.
Išjungusios diktofoną, mes su Kotryna dar valandą kalbamės. Tiesiog apie viską – apie žmones, jausmus, emocijas, apie tai, kokį svarbų indėlį į gyvenimą įneša tinkamas psichoterapeutas. Kaip psichoterapija padeda pažinti save ir savo jausmus. Kalbamės ir apie knygas – Kotryna sako, kad, jeigu ne knygos vaikystėje ir paauglystėje, jai būtų dar sunkiau gyventi.
Vieną knygą ji net rekomenduoja – tai M.Hornbacker knyga „Iššvaistytas gyvenimas“, kurioje rašytoja pasakoja apie savo patirtį, susidūrus su valgymo sutrikimais. Kotryna pasakojo, kad po kiekvieno šios knygos skyriaus ji verkė, prisipažino, kad kito žmogaus patirtis jai padėjo sveikti. Mano pašnekovė ir pati turi svajonę vienądien parašyti knygą apie tai, ką ji patyrė. Ar pirksit Kotrynos knygą? Aš – taip.
