Beata Tiškevič: Lietuvėms tekėti už musulmono nedera?

„Niekaip nesuprantu, kodėl ji jo nepalieka“. „Aš tai taip negalėčiau gyventi kaip jis. Pažiūrėk, koks apsileidęs, storas...“. „Tu matei ją? Kokia baisi! Ir visąlaik skundžiasi. Negaliu, klaikiai nervina“. Kaip dažnai jūs girdite tokius ar panašius „pamąstymus“? Kaip dažnai mes patys sau leidžiame tokius žodžius skleisti?
Pora
Pora / Vida Press nuotr.

Aš nežinau, kodėl mums taip lengva smerkti ir teisti kitus. Tam, kad patys pasijustume geriau, aukščiau, smagiau? Bet tai labai lengvas atsakymas. Ieškau ir sunkesnių, sudėtingesnių. Kai buvau mažiau privilegijuotoje pozicijoje, nei esu dabar, man dažnai teko patirti, kaip mane kažkas „nurašo“, pasišaipo, teisia ne tik dėl veiksmų, bet ir dėl žodžių, balso, išvaizdos. Labai sunku būti toje pozicijoje. Bet kam.

Kartą, lankydamasi vienoje mokykloje, pristatydama projektą, pastebėjau devintokų vaikinų būrį. Man tuo metu buvo jau kokie 25-eri metai, buvau žinoma laidų vedėja ir aktorė Lietuvoje, man gerai sekėsi, mylėjau save ir savo gyvenimą, bet... išvydusi, kaip tie berniukai pusbalsiu aptarinėja mus ir kikena, aš nustėrau iš siaubo. Prisiminiau save devintoje klasėje prieš tokių berniukų būrį ir vėl pasijutau bejėgė.

Su drauge besijuokdamos viena kitai pasakėm: „Nesvarbu, kad ir kiek tūkstančių eurų uždirbsi per mėnesį, kad ir kokia didele mašina važinėsi ar kad ir kokias kietas pareigas užimsi, – išvydusi tuos, kurie iš tavęs šaipėsi paauglystėje, visada, atrodo, vėl grįši į penkioliktuosius metus.“

Taip, tai yra paaugliai. Jie atsineša tai, ko išmoko šeimose. Bet mes, suaugusieji? Gebantys save kurti, atkurti ir perkurti? Kodėl mes teisiame, spjaudomės pamokslais ar paniekinimais? Kas mums iš to?

Pastaruoju metu labai dažnai kalbinu žmones. Vienus labai suprantu, nes jie mąsto labai panašiai kaip aš. Kitų – niekaip nesuprantu, jų pasirinkimai man atrodo rizikingi, netgi keisti, nestandartiški. Aš taip niekad nedaryčiau. Tada ir užuodžiu savy kylančią teisimo bangą: „Ką ji čia sugalvojo? Juk čia nesąmonė. Ar pati suvokia, ką daro?“ Ir tada tariu sau: „Beata, stop stop stop. Tai – ne tavo darbas.“

Ne mano ir ne mūsų darbas yra nutarti, kam su kuo tuoktis, ką pirkti, kaip gyventi, kiek laiko gyventi su prastu sutuoktiniu, kokį darbą dirbti, kaip atrodyti.

Ne mano ir ne mūsų darbas yra nutarti, kam su kuo tuoktis, ką pirkti, kaip gyventi, kiek laiko gyventi su prastu sutuoktiniu, kokį darbą dirbti, kaip atrodyti. Tokie nereikalingi svarstymai reikalauja labai daug energijos. Pataupykime ją savo gyvenimams. O ką daryti su kitų gyvenimais? Stebėkime. Mokykimės iš jų. Įsikvėpkime. Mąstykime, ką galime iš to pasiimti.

Komentarai apie lietuves, ištekėjusias už musulmonų, yra panašūs vieni į kitus – žmonės žino, kad tekėti už musulmonų nedera. O aš nieko nežinau. Žinau, kad gerbiu kiekvieną su jo pasirinktu gyvenimo keliu. Ir esu labai dėkinga šiandien Šarūnei (vardas pakeistas), kad sutiko man papasakoti savo istoriją. Tai – jau antra istorija iš ciklo „Aš ištekėjau už musulmono“. Labai tikiuosi, kad vienądien mano pašnekovams nereikės slėpti savo vardų. Kodėl šiandien jie pasirenka slėpti?

„Pakeiskit vardą, nes Lietuvoje man dar reikės būti, gyventi, o žinot, kokie žmonių nusistatymai prieš viską būna. Juo labiau žinant mūsų valdžios nusistatymus prieš mišrias šeimas ir prieš patį žmogų“, – pokalbį pradeda Šarūnė.

Šarūnės vyras yra iš Afganistano, jie susituokę 1,5 metų. Jau 3 metus vyras dirba ir studijuoja Indijoje. Pora susipažino internetu. Būsimas Šarūnės vyras atrado jos paskyrą „Facebook“ tinkle ir nustebino savo netikėta žinute: „Ką tu pasakytum, jeigu vieną dieną pasibelsčiau į tavo duris?“. Šarūnė sako, kad jai tai buvo kažkas įdomaus: „Mes tada pajuokavome, atsakiau, kad pakviesčiau jį užeit. Ir pradėjome kalbėtis. Po kurio laiko pradėjome bendrauti per „Skype“. Vėliau, praėjus keliems mėnesiams, jis paklausė, ar gali supažindinti su savo šeima. Jeigu šeimai parodo, tai čia jau dalykas rimtas. Aš pasakiau: „Tu pagalvok.“ Tai jis iš pradžių supažindino mane su savo seserimi ir jos vyru. Ir mes vis bendravome. Tada, po metų internetinio bendravimo jis sumanė aplankyti mane čia, Lietuvoje.“

Bet tai nebuvo lengva. Šarūnė išsiuntė savo vyrui iškvietimą, tačiau viza jam nebuvo suteikta, paaiškinus, kad duomenys nėra patikimi. Moteris sumąstė, kad galbūt tai bus puiki proga apsilankyti Indijoje. „Mano sesers draugas taip pat tuo metu gyveno Indijoje, tad mes su ja sugalvojome pasidaryti ekskursiją į Indiją. Nuvykome į Indiją, susitikau su savo internetine simpatija, pabendravome. Jis man padarė labai gero, mielo, šilto žmogaus įspūdį. Dvi savaites ten buvau, ir tikriausiai gyvenime nesu patyrusi tiek dėmesio. Man pakako laiko, kad pamatyčiau, kaip žmogus yra išauklėtas, koks jo elgesys. Nutarėme bendrauti toliau, žinoma, dar kaip draugai, bet buvo abipusis susidomėjimas.“

Kadangi Šarūnė su savo draugu galėjo matytis tik tuomet, kai jam buvo atostogos nuo studijų, o skraidyti nuolatos į Indiją buvo labai brangu, pora, pabendravusi kurį laiką, nusprendė, kad jų jausmai yra stiprūs ir jie nori susieti savo ateitį. O susituokus vyrui bus lengviau gauti vizą į Lietuvą ir jie galės dažniau matytis.

„Po metų su sese vėl nuvažiavome į Indiją. Buvome sutarę, kad jeigu mūsų santykiai gerai klostysis, tai ir susituoksime ten. Vežiausi visus reikiamus dokumentus iš Lietuvos. Nuvažiavau, praleidau ten šiek tiek laiko ir po poros mėnesių susituokėme. Nunešiau dokumentus į Lietuvos ambasadą, kad įregistruotų santuoką. Jie pasakė, kad, kai vyras užregistruos santuoką Afganistane, galėsime vėl teikti prašymą vizai gauti.“

Grįžusi į Lietuvą, Šarūnė pateikė dokumentus vizai, tačiau ir vėl nesėkmingai. „Tada kreipiausi į tarnybą „Europe Direct“ ir paklausiau: „Kokiu atveju mano vyrui galėtų nesuteikti vizos?“ Gavau atsakymą, kad tik tokiu atveju, jeigu yra įrodymų, kad jis turi sąsajų su terorizmu arba yra pavojingas valstybei. Tai turi įrodyti dokumentai.“

Vida Press nuotr./Tradiciniai Afganistano vestuvių žiedai
Vida Press nuotr./Tradiciniai Afganistano vestuvių žiedai

Po kelių mėnesių pora ir vėl pabandė gauti vizą, tačiau... ir vėl gavo neigiamą atsakymą. „Prašėme vizos, kad vyras galėtų atvykti per mano gimtadienį. Jis prisegė netgi universiteto pažymą, kad išleidžia jį tik atostogoms, taip pat parašė asmeninį laišką, kad nori pasveikinti žmoną su gimtadieniu. Gavome atsakymą: „Nesupratome, koks yra jūsų atvykimo tikslas, ir nėra aišku, ar jūs grįšite atgal.“ Niekaip nesuprantu, kaip gali būti neaiškus parašymas, kad nori aplankyti savo žmoną. Nejaugi santuokos liudijimai nieko nereiškia? Nejaugi ambasada nesupranta, ką reiškia aplankyti šeimą? Nusiunčiau šiuos klausimus jiems ir jokio atsakymo negavau. Tai buvo paskutinis kartas, kai prašėme vizos.“

Ji man sakė: „Kaip tu gali voliotis vienoje lovoje su musulmonu? Kokia tu moteris? Ir panašiai.“

Paklausiu Šarūnės, kaip ji mano, kodėl jos vyrui taip sunku atvažiuoti į Lietuvą? Kas gali daryti įtaką neigiamam biurokratų nusistatymui? „Galbūt mūsų amžiaus skirtumas? Vyras yra 15 metų už mane jaunesnis. Antras dalykas, galbūt dėl to, kad jis yra musulmonas. Kai nueinu į ambasadą, į mane žiūri kaip į visiškai svetimą žmogų, lyg kažką labai nemalonaus norėtų pasakyti. Kai nuėjau savo mieste į migracijos tarnybą, migracijos tarnybos viršininkė labai negražiai pakalbėjo. Ji man sakė: „Kaip tu gali voliotis vienoje lovoje su musulmonu? Kokia tu moteris? Ir panašiai.“

Šarūnė sako, kad ir žiniasklaida labai prisideda prie neigiamo požiūrio apie musulmonus formavimo. „Kodėl jie niekada nieko neparašo gero? Jei tik kažkas atsitiko, kažką nuskriaudė, ar vaiką pagrobė – būtinai būna straipsnis, bet kodėl niekas nenori nieko gero apie laimingą šeimą parašyti? Kad kažkas laimingas, kažkam pasisekė? Kad ir su musulmonu pasisekė! Kodėl ne? Argi taip negali būti? Juk tai toks pat šios žemės gyventojas. Nematau skirtumų tarp žmonių. Aš manau, kad jeigu tu esi geras žmogus, tai koks skirtumas, kokia tavo religija, o jeigu tu esi blogas žmogus, tai ir religija tavęs neišgelbės.“

Paklausiu pašnekovės, kaip ji mano, kodėl mūsų visuomenė vis dar linkusi smerkti žmones už vienus ar kitus asmeninio gyvenimo pasirinkimus. „Man atrodo, kad tai pas mus yra likę nuo senų tarybinių laikų. Seniau buvo, jeigu tu iki 25 metų neištekėjai, su tavimi yra problemų, bet jei tu ištekėjai, nesvarbu, kad tau vyras kailį lupa, bet tu jau turi gyventi, kentėti dėl vaikų, kurie tam vyrui galbūt išvis net nerūpi. Buvo tokie stiprūs stereotipai ir ribos, kad taip turi būti, nežiūrint į tai, kaip tu gyvensi, kaip tu jausies. Nebuvo pasirinkimo, o dabar jis yra. Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi taip, kaip jis nori. Bet vyresnė karta prie to dar nepripranta. Jie dar nesupranta, kad žmogus gali kitaip gyventi. Juolab kad moteris gali pasirinkti savo gyvenimo kelią, o ne gyventi pagal sukurtą šabloną.“

Šarūnė savo buvusioje santuokoje pragyveno 22 metus. Užaugino vaikus, išlaikė vyrą. „Dirbau Vokietijoje. Parvažiuoju, namuose randu tik skolas, grąžinu jas, nuperku maisto, sumoku mokesčius, vos ištempiu tuos du mėnesius, vėl turiu važiuoti dirbti, kad uždirbčiau pinigų. Mano buvęs vyras buvo priklausomas nuo alkoholio.“

„Ir kuo toliau, tuo sudėtingiau buvo. Vieną dieną mūsų keliai tiesiog išsiskyrė ir jau šešeri metai kaip nebesame kartu. Dabar kartais susitinkame, pašnekame. Jis gyvena savo gyvenimą, aš – savo.

Draugės man sakė: ką, tu dabar išeisi, paliksi viską? Tavo tiek užgyventa! Kas ten užgyventa? Kiekvienas daiktas turi blogą prisiminimą. Aš galiu pradėti nuo nulio. Geriau savo gyvenimą kitaip nugyvensiu. Pamatysiu pasaulio, pakeliausiu ir dar vaikams finansiškai padėsiu. Taip, pavargstu užsienyje, nėra lengvas mano darbas su ligonių slauga, bet grįžtu ir galiu leisti sau pailsėti. Su dabartiniu vyru nuvažiuojam į Mumbajų, į Goa, pailsim. Jis man sako: „Šarūne, važiuojam, kur tu nori.“ Tai yra žmogus, kuris manimi rūpinasi. Žinoma, gal gyvenant kartu, kaip ir kiekvienoje šeimoje, sunkumų iškils, betgi visur galima rasti kompromisą.“

„Žinot, man atrodo, kad mūsų krašte moterys yra pripratusios viską pačios daryt. Mes pripratusios už save kovot: aš viską pati galiu padaryt, aš moku, aš geriau žinau... Mes, lietuvės, tokios. Pradžioje man buvo labai keista. Kartojau: aš atnešiu, paduosiu, nupirksiu! Sako jis man: palauk, taigi aš galiu nueiti ir nupirkti, ko tu čia dabar lakstai. Paskui galvoju: o, gerai, reikia man pristabdyti.“

Vida Press nuotr./Pora
Vida Press nuotr.

Šarūnę palaiko jos artimiausi žmonės. Mama šiai santuokai neprieštarauja, sako, kad, jeigu reikalai nesusiklostys gera linkme, visada galima sukrauti lagaminus ir atsisveikinti. Apie herojės antrą pusę žino viena draugė, ji palaiko, o daugiau per daug niekam ir nepasakoja.

„Prieš ištekėdama, aš kalbėjau su jo sese ir sakiau: „Jūs pagalvokit apie mūsų amžiaus skirtumą. O sesė sako: jūs, europiečiai, visada į amžių kreipiate dėmesį. Juk svarbiausia, kad yra jausmai. Pas mus gali būti visaip: ir vyresnis vyras su jauna moterimi ir atvirkščiai. Jūs tuoj pat rūpinatės: tai amžius jums netinka, tai ūgis, tai plaukai, tai svoris, tai dar kas nors...“

Šarūnė su savo vyru planuoja bendrą gyvenimą kartu po to, kai vyras baigs mokslus, tačiau ne Lietuvoje. Ji sako, kad labai sunku gyventi per atstumą, nors pora laikosi labai kantriai: kas vakarą susiskambina, siunčia vienas kitam nuotraukas, dalijasi dienos įspūdžiais. Vyras šiuos nesklandumus priima kaip Dievo išbandymą sutuoktinių meilei ir kantriai laukia, kada galės pamatyti savo mylimąją.

Dabar Šarūnė samdo advokatą, kad padėtų jos vyrui gauti vizą į Lietuvą šeimos susijungimo pagrindu.

Organizacijos „Mišri šeima“ komentaras​

Organizacija „Mišri šeima“ buria į bendruomenę lietuvius, sukūrusius šeimas su kitataučiais. Dauguma žmonių į šią organizaciją kreipiasi per puslapį „Facebook“. Daugiausia tai yra moterys, bet vis dažniau susisiekia ir mišrias šeimas sukūrę vyrai bei emigrantai. Į organizaciją kreipiamasi dėl imigracinių, vaikų dvikalbystės klausimų bei ieškant bendruomenių. Galima susisiekti čia: Misriseima.lt arba www.facebook.com/misriseimalt.

„Šarūnės situacija mums yra labai gerai žinoma. Įvertinus situacijos sudėtingumą, jai buvo patarta kreiptis į teisininkus dėl kvalifikuotos teisinės pagalbos. Galima tik apgailestauti, kad tokių situacijų vis daugėja, kada sutuoktiniams viza yra atmetama, nurodžius neaiškų vizito motyvą kaip atmetimo priežastį. Nesuvokiama, kad šeimos lankymas gali būti nepakankama vizito priežastis atvykti į Lietuvą.

Pagal galiojančius įstatymus pareigūnai privalo nurodyti tikslią vizos atmetimo priežastį, kad ir kokia ji būtų (dokumentų trūkumas, imigracinių kriterijų neatitikimas, įtarimai fiktyvumu, grėsmė saugumui ir t. t.). Tačiau šiuo atveju nurodoma labai dviprasmiška priežastis. Gavus tokį atsakymą, žmonėms lieka neaišku, kaip tokį sprendimą būtų galima apskųsti įstatymų nustatyta tvarka ir dar svarbiau, kokiais dokumentais skundą pagrįsti, kai santuokos liudijimo, ryšio su kilmės šalimi nepakako.

Atskiro dėmesio nusipelno ir incidentas, kada migracijos tarnybos darbuotoja Šarūnei moralizuodama replikavo apie jos asmeninį gyvenimą. Valstybės tarnautojai turėtų nepainioti savo asmeninių įsitikinimų su profesine veikla ir susilaikyti nuo panašių replikų. Mums taip pat žinomi atvejai, kada ambasadų darbuotojai, viršydami įgaliojimus, tikrina pareiškėjų socialinius tinklus ir rastą informaciją naudoja priimdami imigracinius sprendimus. Deja, pareigūnų elgesio jokie įstatymai nereglamentuoja, pokalbiai nėra įrašomi, taigi net ir šeimai pateikus skundą, orumo ir garbės įžeidimą yra sunku įrodyti.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs