Pasirodo, ji vakar manęs laukė lygiai taip pat ilgai, kaip ir aš jos – tik lūkuriavome skirtingose vietose. O nesulaukus manęs laiku ir į parką pro pagrindinius vartus pradėjus plūsti paskutinį skambutį švenčiantiems išsipusčiusiems moksleiviams – jai ten tapo nejauku ir ji išvažiavo namo. Šiandien susitariame tikslią vietą, apkalbame savo aprangos detales ir spalvas bei atsisveikiname.
Aš džiūgauju – gavau antrą progą pasikalbėti. Liudmila išėjo į laisvę iš įkalinimo įstaigos prieš aštuonis mėnesius. Per šį trumpą laiką ji sugebėjo daug nuveikti: rasti darbą, gyvenamąją vietą, pasiimti sūnų iš globėjų, atkurti ryšį su juo. Tai – didelė pažanga, žinant, kad nelaisvėje ji praleido 10 metų.
Ateinu į susitikimo vietą prieš pusvalandį. Dėl viso ko. Lūkuriuoju, nematau į aprašytą moterį panašaus žmogaus. Penktadienio pavakarę Bernardinų sode šėlsta tėveliai su vaikais, krizena draugės ir laižosi poros – jokios vienišos brandaus amžiaus moters nematau. Dėl viso ko vis sėdu ant dviračio ir aplekiu parką, sustodama prie kelių moterų ir paklausdama: „Ar jūs ne Liudmila?“ Po praėjusio karto man jau nebe taip nejauku tai daryti. „Ne“, – nusišypso jos.
Nuvažiuoju toliau. Grįžtu. Vėl važiuoju. Mindama dviratį vis dairausi, nes galvoju, o kas, jei tuo metu, kai aš čia lakstau, ji ateina į tą vietą, kurią ką tik palikau. Mane apima panika. Nejau ir vėl ją praleisiu? Juk naujos galimybės gali ir nebebūti.
Jau praėjo 45 minutės nuo to laiko, kai atvažiavau į parką. 15 minučių po 5-tos valandos. Jeigu ji ir atėjo su manimi susitikti, tikrai nelauks penkiolikos minučių. Pamažu nusiviliu, pasiduodu. Nutariu ramiai pasivažinėti ir pasidairyti. Kodėl neskambinau telefonu? – paklausite. Skambinau. Bet jis tuo metu buvo pas jos sūnų.
Sukdama savo paskutinį ratą, iš labai toli pamačiau moters siluetą, nežinau, iš ko supratau, kad tai – ji. Bet taip nudžiugau! Taip atlėgo širdis, prilėkiau. Nepažinodamos viena kitos, pokalbį pradėjome nuo garsaus juoko, kuri čia durnesnė, kad nesugebam vis susitikti. Supratome, kad abi esame vienodai žioplos ir pradėjome kalbėti.
Liudmilai šiandien 57 metai. Apie jos padarytą nusikaltimą nieko nežinojau, pokalbio metu šią temą paliesdavau irgi labai atsargiai – supratau, kad tema jai dar labai skaudi. Į klausimus apie nusikaltimą Liudmila atsakydavo trumpai ir tyliai, o aš jos ir nespaudžiau.
– Liudmila, laisvėje esate 8 mėnesius. Kaip jūs gyvenate dabar?
– Šiuo metu dirbu viename prekybos centre salės darbuotoja. Deja, šis darbas yra labai prastai apmokamas, tačiau neturiu kitos išeities, nes man šį darbą pasiūlė „Darbo birža“, dėl to bent pusę metų būtinai turiu atidirbti. Prabūsiu čia paskirtą laiką, o vėliau bandysiu ieškoti kitos vietos – matau, kad galimybių yra. Kol kas tenkinuosi tuo, kas yra.
– Jūs visai neseniai esate laisvėje. Ilgą laiką buvote kitoje aplinkoje – įkalinimo įstaigoje. Dabar esate čia, manau, kad turėtų būti toks adaptacijos periodas.
– Na, kaip kas jį supranta. Man inspektorė iš probacijos sakė: „Liudmila, tu pasiekei labai daug, nes labai sunku per tokį trumpą laiką, esant 57-erių, susirasti darbą, susigrąžinti vaiką, surasti, kur gyventi, ne kiekvienas sugeba.“
Aš tuos visus metus tik fiziškai gyvenau įkalinimo įstaigoje, bet mintimis gyvenau laisvėje. Kurpiau planus, ką padarysiu išėjusi. Žinojau, kad laisvėje viskas pasikeitę ir kad man bus labai sunku, nes niekas man nepadės, aš neturiu artimųjų. Bet, kadangi atgal aš nenoriu, kabinsiuosi į gyvenimą ragais ir nagais, kad tik atgal negrįžčiau, nes uodegą ten dar turiu.
– Kaip suprasti „uodegą“?
– Turiu kelerius metus lygtinumo. Išėjau anksčiau numatyto termino už gerą elgesį. Dabar kiekvieną mėnesį turiu važinėti į probacijos tarnybą, negaliu niekur išvažiuoti iš Vilniaus be leidimo ir privalau namuose būti nuo 22 val. iki 6 val. Jeigu keisčiau gyvenamąją vietą, turiu pranešti apie tai inspekcijai.
– Kokie buvo jūsų santykiai su sūnumi, kuriam dabar 17-a, per visą tą laiką – tuos dešimt metų?
– Iš pat pradžių jį man atveždavo, o vėliau aš jo nemačiau. Kokius 4 metus man jo negalėjo atvežti, nes jo globėjai, vyro giminės, gėrė. Sūnų pamačiau prieš metus, man jį atvežė „Caritas“. Kai aš atėjau, jis sėdėjo, atrodė gana aukštas, o kai atsistojo – pamačiau, kaip labai jis užaugo! Jis man sako: „Mama, nesitikėjai?“
Dabar sūnus jau beveik suaugęs. Nesitikėjau, kad mes tapsime draugais, taip gražiai sutarsime.
Mes palaikėme ryšį telefonu ar laiškais, bet juk tai nėra gyvas bendravimas, o dabar mes gyvename kartu. Kai mane pasodino į kalėjimą, jam buvo septyneri. Dabar jis jau beveik suaugęs. Nesitikėjau, kad mes tapsime draugais, taip gražiai sutarsime. Jis man viską papasakoja – ir apie draugus, ir apie santykius su merginomis. Jo draugai manęs truputį prisibijo, nes žino, kad aš išėjau iš kalėjimo.
(Liudmila pasakoja, kad kartais, kai pasidaro sunku, ji pagalvoja: „Dieve, gal būtų geriau, jeigu būčiau iki galo atsėdėjusi“, bet tas mintis pertraukia jos pagrindinė motyvacija – iš įkalinimo įstaigos ji norėjo kuo skubiau išeiti dėl savo sūnaus. „Dėl jo aš turiu viską iškęsti“, – sako ji.)
Žinokit, ten irgi ne pyragai. Ten gera gyventi tiems, kurie čia nieko neturi ir nemoka gyventi. Jiems ten tikrai geriau. Aš teismų vietoje žmonių nesodinčiau. Kai gavau savo 14 metų, pasidalinau su vienu žmogumi tokia mintimi: „Ne mane jie nuskriaudė, o nuskriaudė mano sūnų – juk aš gausiu maistą, patalynę, stogą virš galvos, darbą, jeigu norėsiu, biblioteką, įvairius mokymus – ir niekur nereikės eiti, apie nieką nereikės galvoti. O jeigu man būtų davę tuos 14 metų laisvėje – įvykdyti visas šias užduotis ir nuolat atsiskaityti? Štai tuomet, jeigu ko nors neįvykdyčiau, mane galėtų siųsti į įkalinimo įstaigą visam terminui.“
Tas žmogus pagalvojo ir pasakė: „Žinai, tu teisingai sakai. Bet turbūt iš tūkstančio tu būtum vienintelė, kuri tai galėtų įgyvendinti.“ Bet bent jau vienas žmogus būtų visuomenei naudingas. O dabar aš gyvenau iš mokesčių mokėtojų pinigų. Žinoma, šiek tiek dirbau, mokėdavau antstoliams.
– Ar jums buvo lengva atrasti ryšį su sūnumi, susigrąžinti jo pasitikėjimą?
– Nebuvo sunku atrasti ryšį su juo. Jis manimi pasitikėjo, nes žinojo, kad to nusikaltimo aš nedariau ir niekuomet taip nepadaryčiau. Tokio sūnaus kaip mano dar reikia paieškoti – po dešimties metų taip priimti mamą... Tai tikrai auksinis vaikas. Grįžusi galėjau jį rasti kalėjime, nes jis visus tuos metus, galima sakyti, gatvėje augo.
– Kur yra sūnaus tėvas?
– Jis įkalintas iki gyvos galvos.
– Galbūt jus įkalino vienu metu?
– Taip. Per jį aš ir sėdau. Dabar mes nebendraujame. Jis kaip buvo savanaudis, taip ir liko toks. Sūnui jis irgi nebeskambina.
– Ar jis jus įtraukė į savo padarytą nusikaltimą?
– Taip.
– Nusikaltimas įvyko jums esant šalia?
– Man būnant mašinoje. Aš sėdėjau mašinoje, o jis nuėjo nusikaltimo daryti.
– Jūs žinojote apie tai?
– Taip.
– Tai jus nuteisė kaip bendrininkę?
– Taip. Aš stebėjau aplinką.
– Ar jums vis dar sunku tai prisiminti?
– Iš tikrųjų vis dar labai sunku.
– Jeigu jūsų vyras yra nuteistas iki gyvos galvos, o jūs irgi gavote nemažą laisvės atėmimo bausmę, tikriausiai nusikaltimas buvo labai sunkus – ar tai gyvybės atėmimas?
– Taip.
– Ar jis nužudė ne vieną žmogų?
– Ne vieną.
– Ir jūs žinojote, kad tai įvyks?
– Aš jo planų niekada nežinodavau. Bet, kai važiuojant automobiliu, jis pradėjo sakyti... Ir viskas. Anksčiau jis tik vogdavo, o vėliau, pradėjęs vartoti narkotikus, tapo labai agresyvus – tad jis ėmėsi ir kitų nusikaltimų.
– Kodėl jūs tame dalyvavote?
– Aš gyvenau baimėje. Jis galėdavo mane ir mašinoje sumušti, visur. Jis visada buvo labai agresyvus, o ypač kai pradėjo vartoti.
– Ar negalvojote palikti vyro?
– Jei sąžiningai, aš neturėjau kur eiti su vaiku ant rankų. Mes visuomet nuomojome butą, aš tiesiog neturėjau kur eiti. Kai pagalvoju dabar, tai nėra priežastis, bet... Vis tiek galvojau, vaikui yra reikalingas tėvas ir jo niekas nepakeis. Tas tėvas to nesuprato.
– Daug moterų gyvena su vyrais, kurie smurtauja prieš jas ir jų vaikus, bet jos vis tiek su jais gyvena. Galbūt jos skaitys šį straipsnį, ką jūs galėtumėte joms pasakyti? Ką jūs darytumėte jų vietoje?
– Aš nesvarstyčiau, kad vaikui reikalingas tėvas. Negailėčiau nieko – išsiskirčiau be jokių skrupulų. Yra dabar visokių centrų, kurie padeda (moterų krizių centrai – aut.). Tikrai negailėčiau. Žinokite, nuolat kęsti smurtą, bijoti būti namuose, su išgąsčiu spėlioti, kokios būsenos šiandien tavo vyras grįš namo... Tikrai ne. Dabar jau tikrai ne.
– Ar jūs kada bandėte kalbėtis su savo vyru apie tai, ką jis daro?
– Neįmanoma. Gal galima su pijoku, bet ne su narkomanu.
– Ar tebejaučiate jam nuoskaudą?
– Nežinau, turbūt jau viskas praėjo. Kiek skaudėjo, tiek atskaudėjo, man svarbiausia, kad mane vaikas priima. Visa kita nesvarbu.
– Dešimt metų, toks ilgas laiko tarpas... Ką jūs veikdavote, ką kitaip pradėjote suvokti apie gyvenimą, būdama ten?
– Aš visuomet kitaip supratau gyvenimą – nuolatos dirbau, stengiausi. Kadangi mano vyras buvo narkomanas, jam būdavo vis maža pinigų. Dėl to jis darydavo nusikaltimus ir viskas išėjo taip, kaip išėjo. Įkalinimo įstaigoje aš nerdavau – staltieses, drabužius, servetėles, viską.
– Kuo skiriasi kalėjimas ir laisvė?
Kalėjimas žmogaus neperauklės. Ten labai daug išmokstama... Aš išmokau to, ko laisvėje nežinojau. Pavyzdžiui, kaip įlipti į namus pro plastikinį langą.
– To niekad nesupras tie žmonės, kurie nėra ten buvę ir kurių aplinkoje nėra žmogaus, kuris buvo įkalintas. Kalėjimas žmogaus neperauklės. Ten labai daug išmokstama... Aš išmokau to, ko laisvėje nežinojau. Pavyzdžiui, kaip įlipti į namus pro plastikinį langą. Per žinias pasakojo apie nusikaltimą, kuris buvo atliktas išimant plastikinį langą. Galvojau, kaip tai įmanoma? Man viena nuteistoji sako: „Labai paprastai.“ Kai man parodė – aš net išsižiojau. Ėmė viens du ir išėmė jį.
Įkalinimo įstaigoje jokios draugystės nėra įmanomos. Kiekvienas turi savo problemų. Kažkam atsiversi, o paskui jau, žiūrėk, eina kalbos apie tave per visą įstaigą. Ten niekas nenori atverti dūšios. Niekada nežinai, ką tas žmogus mąsto. O laisvėje kitaip – žmonės labiau atsiveria.
Depresija kalėjime susirgti neįmanoma. Man kartą sesutė sako: „Gal tau depresija?“ Klausiu: „O kas čia per liga? Su kuo ją valgo?“ Suprantat, aš nepripažįstu jokių depresijų. Kaip žmogus save nuteiks, taip ir bus. Jeigu jis norės, kad jam greičiau eitų laikas, jis ras bet kokį užsiėmimą – knygas skaitys ar kažką kito veiks. Pas mus buvo tokia moteris, visos juokėsi, kad ji durnelė – tai ji, žinokit, tiek rasdavo sau užsiėmimų, kad kartais net nepastebėdavai, kad ji yra kambary – tai ji kojines mezga, tai kažką narplioja. Tai jeigu žmogus nieko nedarys, jis bet kur ta depresija susirgs – net ir čia taip gali nutikti. Jeigu sėdi rankas sudėjęs – taigi žinot, kiek galvoje minčių atsiranda! Oooo! O tokių nereikalingų...
Man inspektorė sakė, kad aš stipri. Kur jau aš stipri! Bet tokių ligų aš nepripažįstu. Reikia darbą dirbti. Reikia nustatyti sau tikslus ir žingsnis po žingsnio jų siekti. Už tave jų niekas nepasieks.
– Koks jūsų didžiausias tikslas?
– Pradžiai, norėčiau rasti kitą būstą. Ten, kur su sūnumi gyvename dabar, yra geriama. Nemanau, kad tokia aplinka jaunam žmogui yra naudinga. Atėjau čia gyventi, nes neturėjau kur.
O kita, gal utopinė, svajonė – noriu atsidaryti savo dirbinių parduotuvę (ištraukia iš plastikinio maišelio savo nunertą servetėlę – servetėlė gana didelė, balta, su didelėm gražiom spalvotom gėlėm). Čia pats mažiausias mano nunertas dalykas. Namuose turiu ir staltiesių, ir drabužių, visko turiu.
Tądien atsisveikiname su Liudmila ir susitariame susitikti po savaitės – ateisiu jau parengusi straipsnį, kurį ji galės perskaityti ir suprasti, ar verta manimi pasitikėti, ar ne.
Po savaitės vėl lūkuriuoju jos, bet jau mūsų susitartoj slaptoj vietelėj Bernardinų sode. Ta vieta suteikia malonų prieglobstį visiems, kurie nori pabūti šiek tiek savimi ar su savimi. Kol laukiu Liudmilos, matau, kaip į mūsų atokų kampelį įbėga du keturiolikmečiai, apsidairo, nuskanuoja mane, ar esu įtartina, ar „nieko tokio“. Matyt, jie nusprendžia, kad aš visai „nieko tokio“, išsidrebia ant suoliuko, prisidega cigaretes ir pasikosėdami rūko. Po kelių minučių lyg į didžiausią paslapties vietą atlekia jaunos panelės – tūpteli kiekvienam vaikinui ant kelių, puola aistringai bučiuotis.
Pro žalumą ima ryškėti artėjančios Liudmilos siluetas – šįkart ji su rankine ir dideliu maišu. Pagalvoju, gal iš parduotuvės ar darbo. Prisėdam ant suoliuko, duodu jai šį tekstą. Kol Liudmila skaito, oras pasikeičia kokius penkis kartus – debesys užsiteršia tamsa, piktai apšaukia mus vėju, tuomet ant kompiuterio ekrano ima lašnoti lietaus užuominos, Liudmila jas nušluosto, skaito toliau. Netrukus į akis ima šviesti erzinanti saulė, o į mūsų ramų kampelį įžengia 3 paauglės vienodais rudais ilgais plaukais ir vienodom odinėm striukėm, jos sustoja, visos išsitraukia telefonus ir ima fotografuoti tą patį fontanėlį. Šalia manęs šiukšliadėžėj varna taršo kartoninę dėžę. O aš jaudinuosi. Labai bijau, kad kažkuri teksto dalis Liudmilai netiks, ji prašys ją išimti, o gal išvis straipsnis jai nepatiks. O man bus sunku jo atsisakyti.
Liudmila prunkšteli, kai skaito apie tai, kaip mes nesugebėjome susitikti. Surimtėja, kai skaito tą dalį, kai klausinėju jos apie nusikaltimą. Pabaigia skaityti ir sako: „Gerai.“ Aš iškvepiu orą. Ji pakyla ir ima kapstyti savo atsineštą maišą, o ten – dar daugiau nertų dalykų. Ir skarelės, užuolaidos, staltiesės ir staltiesėlės. Parodo netgi išsiuvinėtą kryželiu piešinį. „Matot, kokia dar depresija man gali būti?“ – klausia ji, tiesdama ant metalinio staliuko nunertą staltiesę.
Mes susitariam, kad ji nuners man suknelę. Kitą savaitę susitiksime pasitarimui. Atsisveikindama su ja paklausiu: „Na, kaip? Ar šiek tiek labiau manim pasitikit?“ Ji įtariai ir griežtokai žvilgteli į mane ir sako: „Na, kažkaip. Juk visi žmonės svolačiai negali būti. Galiausiai, kažkuo turėsiu čia pasitikėti.“ Suprantu, kad ne tik aš turėjau nusipelnyti jos pasitikėjimą, dabar ir jai atėjo metas pelnyti manąjį. Pasirodysiu jums su suknele, jeigu viskas bus gerai.