Iki tol, kol sukako trylika metų, Oskaras savyje nepastebėjo nieko keisto. Tiesa, aplinkiniai stebėjosi Oskaro elgesiu, tačiau jam pačiam viskas atrodė įprasta: dar darželyje labiausiai mėgdavo žaisti mašinėlėmis, o kartu su vaikais žaisdamas „šeimą“ jis visuomet būdavo „tėtis“. Jo kompiuteryje taip pat vien žaidimai, kur reikia šaudyti ar lakstyti mašinomis. „Atsimenu, kad antroje klasėje įsimylėjau klasiokę. Mano geriausia draugė jai apie tai pasakė, o aš nesupratau, kuo tai buvo blogai, bet, pasirodo, tai buvo blogai,“ – prisimena Oskaras.
Vaikinas pasakoja, kaip nemėgo suknelių, kaspinėlių ir batelių su kaspinėliais: „Iki šiol, kai pamatau vaiką tokiais drabužiais, mane nukrato: aš galvoju – o jei jam nepatinka, bet jį taip per prievartą rengia?“ – nusišypso jis.
– Kiek tau buvo metų, kai pradėjai dvejoti dėl to, kas esi?
– Penkiolika. Tuo metu, kai pradėjau apie tai galvoti, išmokau anglų kalbą ir pradėjau ieškoti informacijos internete. Išnaršiau visą „Youtube“, ir „Google“, nes lietuvių kalba, deja, tuo metu buvo kokie trys tinklalapiai, kuriuose galėjau rasti tik medicininius išrašus – tuo visa informacija ir baigėsi (juokiasi). Domėdamasis šia tema internete, susipažinau su labai daug žmonių, kurie jautėsi panašiai kaip aš. Jie su manimi pasidalijo savo patirtimi ir jausmais. Buvo gera juos atrasti, nes nesijaučiau vienas, turėjau su kuo susitapatinti.
Per šešioliktąjį gimtadienį išvažiavau į Kauno klinikas. Ten praleidau mėnesį, atlikau visus tyrimus – tikrino ir mano chromosomas, ir testosterono kiekį kraujyje. Mane nuolatos stebėjo, sekė, ar tai, kaip jaučiuosi, nėra psichinė liga. Jie nustatė, kad su mano psichika viskas gerai, tai nėra asmenybės susidvejinimas.
– Kaip tavo tėvai reagavo į šią situaciją?
– Aš gyvenu su močiute. Mano mama gyvena atskirai, o tėtis yra miręs. Mano mama, kai sužinojo, kaip aš jaučiuosi, sakė, jog man mašina galvą pervažiuos (juokiasi). Čia jos žodžiai!
– Ką ji sužinojo? Kaip tu jai tai pasakei?
– Iš pradžių nesakiau nieko, apie tai žinojo tik mano močiutė ir buvusi mergina. Močiutė pradžioje paverkė, o vėliau susitaikė su esama situacija. O mano visi kiti giminės sužinojo, kai aš nusifilmavau Lietuvos gėjų lygos inicijuotame vaizdo klipe, kurį kūrė režisierius Romas Zabarauskas. Šis vaizdo įrašas įgarsino 3 transžmonių, tarp jų ir mano, patirtis. Šis filmukas buvo skirtas tam, kad paragintų žmones pasirašyti peticiją, reikalaujančią įteisinti lengvą, skaidrią ir greitą lyties keitimo procedūrą Lietuvoje.
Šiuo metu situacija tokia, kad net jeigu pasidarai lyties keitimo operaciją svetur, čia turi ilgai vargti tam, kad pasikeistum dokumentus – turi kreiptis į teismą, samdytis advokatus ir įrodinėti, kad esi vyras ar moteris.
Tai absurdiška, ypač kai Lietuvoje lyties keitimo operacija nėra prieinama, o hormonai taip pat dar ne (dėl didelės kritikos iš žmogaus teisių gynėjų pusės, taip pat mūsų valstybei sulaukus baudų už žmogaus teisių pažeidimą, diskriminuojant translyčius asmenis, šiuo metu Vyriausybė rengia teisės aktą, turintį išspręsti translyčių žmonių problemas – aut. past.). Taigi, nusifilmavęs tame klipe, sulaukiau dėmesio...
– Buvo blogai?
Aplinkiniai klausė, ar čia rimtai, ar man sumokėjo, kaip čia taip atsitiko, kad esu trans, klausdavo, kodėl jie prieš tai nieko nežinojo.
– Nebuvo taip baisiai, bet kaime, kuriame gyvenu, į mane visi įkyriai stebeilijo. Aplinkiniai klausė, ar čia rimtai, ar man sumokėjo, kaip čia taip atsitiko, kad esu trans, klausdavo, kodėl jie prieš tai nieko nežinojo. Aš sau galvojau: norėjau gyventi, dėl to nieko jums apie tai nesakiau! Bet po to viskas praėjo ir dabar viskas gerai.
– O kokia situacija yra dabar? Išoriškai aš matau vyrą, tačiau kokia situacija, pavyzdžiui, su tavo asmens dokumentais?
– Dar niekas nėra pakeista. Iš pradžių, net nebuvo galimybės viso to padaryti. Dabar ketinu darytis krūtinės šalinimo operaciją.
– Ar šios operacijos daromos nemokamai?
– Ne, ne nemokamai. Tai kainuos apie 2000 eurų. O toliau... Hormonus galėsiu pradėti vartoti po poros mėnesių, nes endokrinologai privalės išrašyti hormonus tiems žmonėms, kurie turi mano diagnozę (Sveikatos apsaugos ministerija yra pažadėjusi pagaliau leisti gydytojams išrašyti hormonus translyčiams žmonėms – aut. past.). Anksčiau jie to galėjo nedaryti. Pamenu, kai atlikau visus tyrimus, susirinkau visus įrodymus, tačiau endokrinologas man neskyrė tų hormonų.
– Tai prieš tai tu nevartojai hormonų?
– Vartojau hormonus, kuriuos gaudavau nelegaliai, bet tokiu būdu vos nepražudžiau savo kepenų. Tuomet nusprendžiau palaukti, kai tai bus legalu.
– Kaip tu jauteisi, kai pirmą kartą išėjai į viešumą kaip Oskaras?
– Buvau pilnas įtarumo. Atsimenu, išlipau iš autobuso Vilniuje ir man tartum kojos į asfalto plyteles įaugo – prireikė kokių penkių minučių, kad atsigaučiau.
– Ar jaudinaisi, jog tave kas nors demaskuos? Pasakys, kad jis – ne Oskaras, ne vyras?
– Taip, panašiai. Dabar nebeturiu tokios baimės. Jei mane kas nors dabar „misdženderina“ (misgender (angl.) – kreiptis į žmogų ne pagal jo lytį. Pavyzdžiui, į moterį kreiptis „berniuk“, vyrui sakyti „mergaite“ ar pan. – aut. past.), tai aš dar ir įsižeidžiu (šypsosi). Man taip dažniausiai nutinka, kai turiu parodyti savo asmens dokumentą. Būna, kad tas žmogus užmeta akį į dokumento nuotrauką, tuomet žvilgteli į mane, tuomet vėl į nuotrauką ir sutrinka.
– Koks buvo tavo ankstesnysis vardas?
– Didelė paslaptis.
– Negalima to sakyti?
Daugiau to žmogaus nėra – tokia yra mano filosofija. O iš tikrųjų man nesinori to vardo sakyti.
– Tiesiog... Daugiau to žmogaus nėra – tokia yra mano filosofija. O iš tikrųjų man nesinori to vardo sakyti. Yra žmonių, kurie žino, bet būna, kad netinkamiausiu metu jie man tą vardą prikiša. Kai kurie žmonės mano gyvenime yra pasinaudoję šia situacija tam, kad mane įskaudintų.
– Kaip atsirado vardas Oskaras?
– Atsimenu, kai priėmiau pirmąją komuniją, bažnyčioje pamačiau vaikiną, kuris buvo labai gražus ir jo vardas buvo Oskaras. Aš taip svajingai žiūrėjau į jį ir galvojau: „Geras, aš irgi tokio vardo norėčiau“ (šypsosi).
– O kaip į tave kreipiasi močiutė?
– Ji į mane kreipiasi: „Vaikas“. Iš pradžių, ji vartojo tik mano gimimo vardą, bet paskui pradėjo sakyti „vaikas“. Kartais pagalvoju, kad, jei visąlaik tik su ja gyvenčiau, tai ir savo vardą pamirščiau (juokiasi).
– Kaip tavo bendramoksliai reagavo į tave, kai tu tapai, pataisyk mane, jeigu neteisingai sakau, – Oskaru?
– Taip, neteisingai. Tai vadinama atsiskleidimu. Aš ne tapau, o atsiskleidžiau.
– Gerai. Kaip jie reagavo, kai tu atsiskleidei kaip Oskaras?
– Niekas nepasikeitė. Kas buvo mano draugai, tie liko mano draugais. Po „Trans LT“ video keli bendraklasiai sukūrė atskirą pokalbių grupę feisbuke ir ten mane aptarinėjo. Manęs, žinoma, tame pokalbyje nebuvo.
– Ar ten buvo patyčių?
– Ne, nemanau. Man tiesiog pačiam buvo labai sunku po to įrašo pasirodymo. Man niekas nieko blogo nedarė, tik aš visko labai bijojau. Galvojau, kad man bus šakės, bet viskas buvo gerai.
Jaunimas apskritai daug lengviau priima tai, kad esu transvyras. Na, tie jauni žmonės, kurie nėra degradavę. Kai jiems atsiskleidžiu, blogiausiu atveju, jie užduoda kokių nors kvailų klausimų.
Jaunimas apskritai daug lengviau priima tai, kad esu transvyras. Na, tie jauni žmonės, kurie nėra degradavę. Kai jiems atsiskleidžiu, blogiausiu atveju, jie užduoda kokių nors kvailų klausimų, bet išsiaiškinę jie visiškai nusiramina ir priima mane. Bet vyresni... jiems daug sunkiau. Mano draugo patėvis kartais kabinėjimuisi prie manęs skiria ištisas valandas – jis prieina prie mano namų tvoros, aš jau žinau, kas laukia, prisėdu ant laiptų, prisidegu cigaretę ir kokį pusvalandį su juo diskutuoju. Pasitelkiu mokslinius faktus, o jis niekaip negali to priimti, puola, bando mane perrėkti. Tai su juo visuomet vyksta kova. Bet, kad kažkas imtųsi fizinių veiksmų, nukreiptų prieš mane... to niekada nebuvo.
– Tu paminėjai kvailus klausimus, kuriuos užduoda žmonės. Kokie tie klausimai?
– Na, jie šiaip nėra kvaili. Tiesiog taip pasakiau, nes man tokie klausimai yra labai pabodę. Jie klausia: ar tu jau pasidarei operaciją? Kas pas tave kelnėse? O tai pala, tu čia iš vaikino į merginą nori virsti ar iš merginos į vaikiną? Man tokie klausimai jau sukelia absurdišką juoką.
– Ar tu lengvai atsiskleidi žmonėms kaip trans?
– Man sunku žmonėms tai pasakyti į akis. Kad aš esu transvyras... Lengviau pasidalinti to video nuoroda (šypsosi). Aš bijau reakcijos, vis dar jaučiu barjerą. Galiu tai pasakyti telefonu arba prisipažinti žinute, bet tiesiai, žvelgiant į akis... liežuvis neapsiverčia.
– Ar tau svarbu, kad tavo kūnas atitiktų lytį, su kuria tapatiniesi?
– Yra žmonių, kurie yra trans – jiems vien pasikeitus vardą jau ramu būna. O yra ir kitokių žmonių, kurie nusižudo, nes neištveria šios situacijos. O aš per viduriuką – mane trikdo mano viršutinė kūno dalis, krūtinė, bet visur kitur man nėra taip svarbu. Nes į mano kelnes niekas nelenda. Tai man nėra svarbu. Bet kitiems, pavyzdžiui, tai labai svarbu.
Daugeliui transžmonių, kuriuos aš pažinojau Lietuvoje, buvo labai blogai su psichine sveikata. Tai nėra lengva. Daug iš jų į mane kreipdavosi pagalbos, aš stengiausi palaikyti ir padėti. Jie labiausiai kankindavosi dėl to, kad jų nepriims šeima. Bijodavo, kad, jiems atsiskleidus, artimieji juos nužudys.
Čia yra kur kas kebliau, negu atsiskleisti artimiesiems, kad esi homoseksualus. Atsiskleidęs, kad esi trans, artimiesiems atrodai kaip kitas žmogus. Bet tu nesi kitas žmogus! Tu būni tu, tik truputį pasikeitęs.
– O kaip sekasi sutikti antrą pusę, ar tai sukelia kokių nors keblumų?
– Didžiausias keblumas būna tas, kad susipykus antra pusė sugalvoja smeigti į skaudžiausią vietą – primena, kad esi trans, kad niekada nebūsi tikras vyras. Man tik vienas žmogus iš tų, su kuriais buvau, to neprikišo.
– Ar esi kada nusprendęs nutylėti savo istoriją – vien tam, kad išvengtum nemalonių situacijų? Be to, jeigu su žmogumi jūsų nesieja intymus ryšys, – tai žmogus gali išvis ir nesužinot, kad esi trans.
– Tai labai nesąžiningas reikalas. Aš galiu nesakyti, kad esu trans, bet tokiu atveju jausčiausi labai blogai. Mane tai griaužtų, jausčiau, kad meluoju. O kas, jeigu aš į tą žmogų žiūrėsiu kaip į draugą, o jis man pajus stipresnius jausmus? Manau, kad labai svarbu atsiskleisti.
– Kas yra sunkiausia transžmonėms?
Tu iš pradžių negali suprasti, kas tau yra: žiūri į veidrodį ir nesijauti savimi. Lyg ir viskas taip, bet kartu kažkas ne taip.
– Susitaikyti su savimi. Tu iš pradžių negali suprasti, kas tau yra: žiūri į veidrodį ir nesijauti savimi. Lyg ir viskas taip, bet kartu kažkas ne taip. Bandai save įtikinti tuo, kad čia galbūt užėjo keistas etapas, kuris praeis. Visi galvoja, kad tau asmenybės susidvejinimas – imi ir pats taip galvoti. Labai sunku save priimti pačiam.
– Ir tuomet... šalia turėtų būti suaugę žmonės, kurie padėtų tokiu sunkiu gyvenimo periodu?
– Taip, bet jų nėra. Dabar jau po truputį atsiranda. Daugėja žmonių, kurie dalinasi savo istorijomis apie tai, atvirai kalba. O anksčiau, prieš penkerius metus, dauguma žmonių net tokio žodžio nežinojo. Man būtų daug lengviau, jei penkiolika man būtų dabar. Tuo metu manęs gydytojai klausdavo: „O ką aš dabar turiu daryti su tavimi?“
– Ko transžmonėms labiausiai reikia iš artimos aplinkos?
– Tiesiog palaikymo. Bandyti suprasti, nekvestionuoti to, kaip jaučiasi jūsų artimas žmogus. Aš praėjau visus etapus, man sakydavo: „Oi, prisižiūrėjai internete čia visokių nesąmonių ir prisigalvojai dabar...“. Močiutė 3 metus galvojo, kad man tai praeis. Nepraėjo.
Ji buvo labai homofobinių ir transfobinių pažiūrų, bet aš su ja pradėjau daugiau apie tai kalbėtis. Manau, kad jeigu labai reikėtų, tai ir LGBT eitynėse ji sudalyvautų! (šypsosi).
Pažįstu transžmonių, kurie turėjo palikti savo namus vos sulaukę aštuoniolikos. Jų tėvai griežtai nepriėmė jų tapatybės, kai kuriuos ir patys išmetė iš namų. Tie žmonės išvyksta iš Lietuvos ir nusprendžia kurti savo gyvenimą užsienyje.
Vienas mano draugas, kurio nepriėmė šeima, išvažiavo mokytis į Angliją, ten pradėjo ir hormonų kursą. Jis labai bijojo grįžti namo po metų. Draugo balsas dabar yra žemas, sodrus, bet, grįžęs į namus, jis turėjo ploninti savo balsą ir kalbėti aukštu moterišku balsu. Jo tėvas pastebėjo skirtumą ir įtariai paklausė: „Bet, klausyk, tavo balsas kažkoks pasikeitęs...“ Mano draugas labai bijojo, kad jo išsižadės šeima, tad atsakė, kad balsas atrodo kitoks turbūt dėl to, kad tėtis seniai jį girdėjo. Šį kartą jis sugebėjo viską nuslėpti, bet kai kitą kartą jis grįš, aš nežinau, ką jis darys, nes jau nebebus įmanoma to nuslėpti.
– Ar mūsų visuomenėje tampa lengviau gyventi transžmonėms? Ar tam įtakos turi transžmonių atsiskleidimai ir atviri pokalbiai?
– Nors dauguma žmonių sako „nesireklamuok“, bet jie nesupranta to „reklamavimosi“ esmės. Daugumai žmonių tokios viešos istorijos yra didelė pagalba. Manau, kad, kai žmogus žino, kad jis ne vienas, kad yra daugiau tokių kaip jis ten, kur jis gyvena, jam tampa daug lengviau. Aš, būdamas penkiolikos, radau tik vieną tokį lietuvį internete. Labai baisus jausmas žinoti, kad esi tik vienas toks.
Nacionalinės LGBT teisių asociacijos LGL vertinimu, šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 200 translyčių asmenų.
