„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Beata Tiškevič. Pirmoji kurčia psichologė

Įsivaizduokite, kad jūs esate aktyvus ir labai smalsus paauglys. Kaip ir visi kiti paaugliai, kasdien einate į mokyklą, jums yra įdomios klasėje vykstančios diskusijos, mielu noru jose dalyvautumėte dar dažniau. Jums labai patinka išreikšti savo nuomonę ir išgirsti kitų poziciją. Kartais taip ir padarote, bet... dažniausiai nepataikote. Tam, kad mokykloje jums sektųsi, jūs turite plušėti penkiagubai stipriau nei visi kiti vaikai, o kiekviena klaida vis iš naujo įskaudina. Nes jūs negirdite.
Indrė Mikalauskaitė
Indrė Mikalauskaitė / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Galbūt jums akimirkai pavyko įsijausti į 24 metų Indrės Mikalauskaitės kailį, kuri gimė ir užaugo girdinčių asmenų šeimoje. Mergina, nors yra kurčia, lankė ir baigė bendrojo lavinimo mokyklą, nuolatos sėdėdama pirmame suole ir skaitydama mokytojų žodžius iš lūpų, taip pat pasitelkdama į pagalbą klausos aparatą ir FM sistemą.

Tokiu būdu ir vyko šis interviu. Kai Indrė man parašė, kad yra kurčia, aš nė nesudvejojusi supratau, kad interviu vyks raštu. Tiesiog nusiųsiu jai klausimus ir ji į juos atsakys, bet ji man pasiūlė susitikti!

Man tai buvo pirma tokia patirtis, bet Indrė situaciją suvaldė meistriškai – prieš susitikimą ji man pasakė, kad gana aiškiai kalba, todėl tikriausiai bėdų ją suprasti aš neturėsiu, bet dėl visa ko ji gali pasikviesti žmogų, kuris padės, jeigu ko nors nesuprasiu. Aš atsisakiau – pagalvojau, jeigu nesuprasiu ko nors, tai paklausiu dar sykį.

Mums susitikus Indrė pasakė, kad, kai kalbu, geriausia man nenusisukti, nes kalbą ji skaito iš lūpų. Per interviu ant kaklo pasikabinau FM sistemą, kuri Indrei padeda sugaudyti garsus.

Asmeninio archyvo nuotr./Indrė ir Beata, kurios rankoje – FM sistema
Asmeninio archyvo nuotr./Indrė ir Beata, kurios rankoje – FM sistema

Pradžia

„Pamačiau tavo įrašą feisbuke, bet labai ilgai svarsčiau, ar man to reikia. Bet jaučiu poreikį apie tai kalbėti dėl to, kad dabar yra labai išpūsta ir sureikšminta integracija. Vyrauja įsitikinimas, kad neįgalūs žmonės dabar turi būti tik tarp visų ir tik ten jie jaučiasi geriausiai.

Psichologijos studentės bakalauro darbas tyrė tai, kaip jaučiasi kurtieji paaugliai, augantys girdinčių tėvų šeimose.

Aišku, nenoriu kalbėti už visus, kalbu tik už save, bet noriu pasakyti, kad nereikia per prievartą neįgaliųjų kišti ten, kur jie jaučiasi blogai. Pavyzdžiui, ten kur aš dabar esu, tai man tikrai yra didelė laisvė, nes pagaliau galiu būti savimi, daryti tai, ką aš noriu,“ – pradeda savo pasakojimą Indrė.

Paklausiu Indrės, tai kur ji dabar yra. Po ilgo laiko, praleisto tarp girdinčių žmonių, bandymo pritapti prie jų, netgi apsimesti, kad yra girdinti, ji pagaliau priėmė save tokią, kokia yra, šiuo metu rašo magistro darbą, aktyviai dalyvauja Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijos veikloje, bet apie viską – nuo pradžių.

Vaikystė

Indrės tėvams buvo didelis šokas, kai jie sužinojo, kad jų dvimetė vienturtė dukra negirdi. Tėvai turi įtarimą, kad kurtumas buvo vaistų šalutinis poveikis.

„Buvo etapas, kai tėvai darė viską, kad sugrąžintų man klausą. Prisimenu važinėjimus net pas tokią bobutę Latvijoje, kuri mane bandė pagydyti žolelėmis, – Indrė nusijuokia, – bet po to tėvai susitaikė su esama padėtimi.“

Vaikystėje mergina nesuprato, kad kuo nors skiriasi nuo kitų vaikų. Tik pamena, kad dažniausiai laiką leisdavo viena, tačiau taip galėjo būti nebūtinai dėl kurtumo – vienturčiai vaikai pratę daug laiko praleisti su suaugusiaisiais, tad galbūt ir darželyje ji mieliau rinkosi suaugusių žmonių draugiją.

Jeigu jūs susipažintumėte su Indre, tikriausiai nesuprastumėte, kad ji yra kurčia. Jos kalba niekuo nesiskiria nuo girdinčių žmonių, o permatomas klausos aparatas tik kartais švysteli pro tankių plaukų sruogas. Esu girdėjusi, kad klausa ir kalbėjimas yra tarpusavy susiję dalykai, dėl to pasidomiu, kaip Indrė išmoko taip taisyklingai kalbėti.

„Taip, dažniausiai žmonės netiki, kad aš taip prastai girdžiu, nes mano kalba yra gera“, – sako Indrė, bet netrukus priduria, kad tuo tikrai nesididžiuoja ir nesigiria.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Indrė Mikalauskaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Indrė Mikalauskaitė

Yra daug kurčiųjų, kurių šnekamoji kalba yra prastesnė nei jos, o Indrei tiesiog pasisekė, nes jos tėvai tam skyrė labai daug dėmesio. „Tai nebuvo taip, kad iškart tai buvo mano natūrali kalba. Aš lankiausi ir pas pedagogus, logopedus. Tas darbas su kalba buvo nuolatinis. Man tiesiog labai pasisekė.“

Nepaisant šnekamosios kalbos, Indrė pabrėžia, kad už ją kur kas svarbesnė yra gestų. Geras gestų kalbos mokėjimas jai yra kur kas didesnis prioritetas. Jos mergina pradėjo mokytis tik paauglystėje.

Paauglystė

Darželyje Indrė nesuprato, kad ji yra šiek tiek kitokia nei kiti vaikai, tačiau šie skirtumai mokykloje tapo akivaizdūs – ypač paauglystėje. Kadangi Indrė gyveno mieste, kur nebuvo specializuotos kurčiųjų mokyklos, taip pat ji ir pati buvo labai gabi bei smalsi, tėvai nė nesvarstė kitos galimybės, kaip tik palydėti dukrą į bendrojo lavinimo mokyklą. Šis sprendimas turėjo ir labai didelių privalumų, ir iššūkių.

Geras gestų kalbos mokėjimas jai yra kur kas didesnis prioritetas. Jos mergina pradėjo mokytis tik paauglystėje.

„Aš buvau labai aktyvi, norėjau pasireikšti, būti dėmesio centre, bet man tai sekėsi sunkiai. Visiems diskutuojant pasidalydavau savo nuomone, bet netrukus suprasdavau, kad pasisakiau ne į temą, nes jie kalbėjo visai apie ką kita, o aš nenugirdau“, – dalijasi savo patirtimi Indrė.

Dažniausiai Indrė sėdėdavo pirmame suole ir iš lūpų skaitydavo tai, ką sakė mokytojai. Nesupratusi kokio nors žodžio, užsirašydavo jo nuotrupą ir grįžusi namo ieškodavo to žodžio internete.

„Mokytojai darė viską, ką galėjo, kad padėtų man įsitraukti į mokyklos gyvenimą, bet, kai būdavau tarp vaikų, kurie girdi, tapdavo sunkiau. Visa klasė juk negalėjo prie manęs prisitaikyti. Ir aš tikrai jų nekaltinu dėl to – tai visiškai natūralus dalykas.“

Nuo mokyklos Indrei nepatinka pertraukos, nes per pertraukas vyrauja šurmulys ir neišeina susikalbėti. Visi stovi būreliais ir kalbasi, o Indrė nieko nesupranta. Tuomet labai lėtai eina laikas, sako pašnekovė. „Dabar aš suprantu, ką tu kalbi, nes tu esi vienas žmogus, o jeigu būtų dešimt žmonių, jie kalbėtų vienas per kitą, aš nesuprasčiau.“

Kurčiųjų mokyklose suolai yra sustatyti ratu tam, kad mokiniai matytų vienas kitą. O bendrojo lavinimo mokyklose suolai stovi eilėmis. Dėl to žmogui, sėdinčiam pirmame suole, neįmanoma matyti sėdinčių už jo. „Net ir universitete atsisuku, ieškau, kuris žmogus čia kalbėjo, kol susirandu jį, tai jis jau ir baigia kalbėti“, – sako Indrė.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Indrė Mikalauskaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Indrė Mikalauskaitė

Nors savo patirtį bendrojo lavinimo mokykloje Indrė apibūdina kaip tam tikrą izoliaciją, šiame sprendime mato ir labai daug pliusų: „Manęs žmonės vis klausia, ar geriau būtų buvę, jeigu būčiau devintoje klasėje, kaip ir norėjau, išėjusi į kurčiųjų mokyklą. Sunku pasakyti, nes kurčiųjų mokyklose programa yra šiek tiek palengvinta. Ir tai yra didelė problema, nes Lietuvoje dar nėra stiprios kurčiųjų mokymo sistemos.

Matyt, jeigu nebūčiau lankiusi bendrojo lavinimo mokyklos, tikriausiai dabar taip gerai nerašyčiau. Mokykla mane išmokė labai daug, suteikė man žinių, tačiau psichologiškai tai buvo didelis išbandymas.“

Ir priduria, kad dar kartą viso to patirti nenorėtų.

TAIP PAT SKAITYKITE: Beata Tiškevič. Gražina: „Mano depresija atėjo iš vaikystės“

Dabar

Šiuo metu Indrė rašo magistro darbą – pabaigusi studijas ji taps kvalifikuota psichologe. Indrė bus pirmoji ir vienintelė Lietuvoje kurčioji psichologė. Mintys apie psichologiją ją aplankė jau mokykloje, tačiau vis pasivydavo dvejonės, kad galbūt nebus kur realizuoti įgytų žinių. Tuomet Indrė pradėjo klausinėti kurčiųjų, ar jie norėtų turėti savo psichologę, kuri yra taip pat kurčia. Mergina sulaukė labai daug palaikymo: „Aš labai nudžiugau, nes supratau, kad einu ten, kur manęs labai reikia.“

Žinau vieną atvejį, kai mergina su savo tėčiu per „Skype“ susirašinėja! Sėdi vienas prieš kitą ir susirašinėja.

Psichologijos studentės bakalauro darbas tyrė tai, kaip jaučiasi kurtieji paaugliai, augantys girdinčių tėvų šeimose. „Man buvo įdomu sužinoti, kaip jie jaučiasi, kaip bendrauja su namiškiais“, – sako Indrė ir prideda, kad šio tyrimo rezultatai šokiravo net Indrės dėstytojus – didžioji dauguma paauglių pasakė, kad jų tėvai nemoka gestų kalbos. Pašnekovės tyrime dalyvavo tik tie paaugliai, kurie nekalbėjo šnekamąja kalba, tik gestų.

Tai kaip tie paaugliai bendrauja su tėvais? „Jie bendrauja su tėvais susirašinėdami. Žinau vieną atvejį, kai mergina su savo tėčiu per „Skype“ susirašinėja! Sėdi vienas prieš kitą ir susirašinėja. Kiti gestikuliuoja... Tai yra paprasti gestai, bet kokiom temom tu gestikuliuodamas pakalbėsi? Paaugliai jaučia, kad negali su tėvais kalbėtis gilesnėmis temomis ir tas bendravimas yra labai paviršutiniškas. Tikiuosi, kad tokia situacija keisis. Manau, kad tėvai turėtų priimti vaiką tokį, koks jis yra, ir išmokti jo kalbą – gestų kalbą.“

Tyrime dalyvavę paaugliai Indrei pasakojo, kad jų tėvai pasiteisina, jog jiems trūksta motyvacijos arba laiko išmokti gestų kalbą. Pašnekovė stebisi tokiu požiūriu.

Kurčiojo „remontavimas“

Indrė pasakoja, kad jos tyrimas jai darsyk parodė, kad dauguma tėvų bando savo kurčiuosius vaikus pakeisti – išmokyti kalbėti šnekamąja kalba, užuot patys išmokę gestų kalbą (juolab, Indrė pabrėžia, kad kiekvienais metais yra organizuojami nemokami gestų kalbos kursai, prieinami visiems žmonėms).

„Visuomenėje yra labai paplitęs kurčio žmogaus „remontavimas“, bandymas paversti girdinčiu. Ir tai mane veikė visą gyvenimą. Paauglystėje labai kompleksuodavau, kad negirdžiu, vaikščiojau palaidais plaukais, nes norėdavau nuslėpti klausos aparatą. Bandydavau apsimesti, kad girdžiu, susitikdavau su žmonėmis ir bandydavau apsimesti, kad viską suprantu. Tačiau dažnai nepataikydavau.“

Sąvoka „kurčnebylys“ yra nevartotina, nes ji yra įžeidžianti. Nebylus reiškia „tylus, nekalbantis“. Tad tai tiesiog logiškai klaidinga sąvoka, nes kurtieji turi savo kalbą – gestų.

Indrė pasidalija, kad šiuo metu kurčiųjų bendruomenėje, „Facebook“ grupėse vyksta arši diskusija apie kochlearinius implantus. Kochlearinė implantacija paprastai yra taikoma žmonėms, kuriems visiškai nepadeda klausos aparatai, tad jiems atliekama tokia operacija, per kurią įstatomas tas vidinis implantas.

Pašnekovė sako, kad šis dalykas dabar yra labai paplitęs, dažnai tokį implantą įstato gimusiems kurtiems vaikams. Ši situacija kurtiesiems kelia pasipiktinimą: „Gaila, kad net nepasiūloma kita galimybė: pavyzdžiui, išmokti gestų kalbą, nešioti klausos aparatą. Kurtieji labai priešinasi šiam dalykui, nes tai yra ėjimas prieš save, bandymas „remontuoti“ žmogų, pakeisti – galbūt jis to net nenori!“

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Indrė Mikalauskaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Indrė Mikalauskaitė

Indrė į kurtumą žvelgia kaip į savo identitetą, kuris turi savo kalbą, kultūrą, istoriją ir bendruomenę.

„Neseniai pasirodė straipsnis, kuriame buvo parašyta, kad kurčias žmogus niekada neišmoks kalbėti. Kurtieji labai įsižeidė dėl to. Kaip mes neišmoksime?! Mes juk kalbame! Yra didelė dalis kurčiųjų, kurie kalba šnekamąja, o didžioji dalis – gestų kalba. Ir ši kalba yra lygiai tokia pat kaip visos kitos kalbos, bet visi dar jos bijo.“

Kurtieji tokius dalykus labai jautriai priima. Taip pat sąvoka „kurčnebylys“ yra nevartotina, nes ji yra įžeidžianti. Antroji šio žodžio šaknis yra kilusi nuo žodžio „nebylus“. Nebylus reiškia „tylus, nekalbantis“. Tad tai tiesiog logiškai klaidinga sąvoka, nes kurtieji turi savo kalbą – gestų.

TAIP PAT SKAITYKITE: Beata Tiškevič. Dukrą su Dauno sindromu auginanti mama: „Prireikė laiko, kad ją pamilčiau“

Kurčiųjų bendruomenė

Pirmą kartą Indrė su kurčiųjų bendruomene susidūrė paauglystėje – ji nuvyko į kurčiųjų stovyklą. Tačiau ten pašnekovę aplankė keistas jausmas – ji susitiko su žmonėmis, kurie buvo tokie kaip ji, tačiau negalėjo su jais susikalbėti. Tuo metu Indrė visiškai nemokėjo gestų kalbos.

Stovykla Indrę įkvėpė mokytis gestų kalbos – mergina stengėsi tai daryti internetu. „Sunku mokytis savarankiškai, nes, jeigu netaikai kalbos praktiškai, negali tobulėti. O aš nelabai turėjau su kuo bendrauti savo miestelyje. Kai atvažiavau į Vilnių, įvyko didelis lūžis, nes čia jau turėjau dvi drauges, kurios padėjo man įsilieti į nepažįstamo miesto gyvenimą. Iš pradžių jos mane mokė kalbos, o vėliau jau ir pati labai sparčiai tobulėjau.“

Mes būsime neįgalūs tol, kol visuomenė nepasistengs, kad bendri dalykai taptų ir mums prieinami. Pavyzdžiui, mes negalime žiūrėti filmų, jeigu nėra titrų.

Indrė jau ketverius metus yra Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijos tarybos narė – ši asociacija rūpinasi kurčiųjų jaunimo teisėmis – siekia, kad kurtiesiems studijos būtų labiau prieinamos, bendradarbiauja su užsienio kurčiųjų asociacijomis.

„Mes laikomės tokio požiūrio, kad kurtumas nėra negalia, tai yra identitetas. Mes laikome save kalbine mažuma. Mus nuo kitų skiria tik tai, kad kalbame kita kalba, daugiau nieko. Mes būsime neįgalūs tol, kol visuomenė nepasistengs, kad bendri dalykai taptų ir mums prieinami. Pavyzdžiui, mes negalime žiūrėti filmų, jeigu nėra titrų – tokiu atveju mes ir tampame neįgalūs, nes nesuprantame, apie ką ten yra kalbama. Bet kai būname savo bendruomenėje – mes visiškai įgalūs.“

Bendravimas

Indrė sako, kad mūsų visuomenė vis dar nėra atvira kurtiesiems, tvyro baimė ir nežinojimas. Darbdaviai dažnai vengia priimti į darbą kurčiąjį, net jeigu tas darbas yra fizinis ir bendravimas ten nėra pagrindinė dalis. Žmonės bijo, kad nepavyks susikalbėti.

„Juk galima paklausti žmogaus, koks bendravimo būdas jam yra patogiausias. Dažniausiai pats kurčiasis pasiūlo jam patogų bendravimo būdą. Galima susirašinėti ant lapelio arba per kompiuterį, galima ir gestikuliuoti, ką nors parodyti. Yra tiesiog du žmonės, kurie, jeigu norės, atras tą būdą. Žmonės ir su gyvūnais kalbasi, tai negi tarpusavy nesusikalbės?“ – šypteli Indrė.

Keli dalykai, kuriuos verta žinoti:

  • Beveik kiekviename mieste yra gestų kalbos vertėjų centras, kuris teikia nemokamas paslaugas. „Ir tuo vertėju nebūtinai turi pasirūpinti kurčiasis, juo gali pasirūpinti ir girdintis žmogus – juk vertėjo reikia ne tik kurčiajam, bet jo reikia ir girdinčiajam“, – sako Indrė.
  • „Kurtiesiems truputį trūksta, kad girdintys parodytų iniciatyvą.“
  • Žmones, kurie negirdi, įvardijame kaip kurčiuosius, o žodį „kurčnebylys“ išmetame iš galvos jau šiandien.
  • Kai bendraujate su kurčiuoju, kuris gerai skaito iš lūpų, nekalbėkite nusisukę, bet ir perdėtai nekraipykite lūpų – tiesiog pasistenkite, kad jis jas visada matytų.
  • Ko nežinote, klauskite, siūlykite. Tik nebijokite – kurčiasis viską jums paaiškins.
  • Kiekvienais metais Vilniaus kolegija kviečia žmones į nemokamus gestų kalbos kursus. Taip pat Surdologijos centras siūlo gestų kalbos pamokas.

„Pagaliau esu laisva“

Taigi šiandien prieš mane sėdi be penkių minučių, kaip pati sako, kurčiųjų vaikų psichologė Indrė, kuri džiaugiasi pagaliau atėjusiu išsilaisvinimo jausmu.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Indrė Mikalauskaitė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Indrė Mikalauskaitė

„Paauglystėje man buvo toks visiškas savęs nepriėmimas. Niekaip nepriėmiau to, kad esu kurčia, bandydavau būti girdinti. O dabar atėjo toks išsilaisvinimas, kad man nebereikia apsimetinėti. Aš visiškai dėl to nekompleksuoju. Dabar aš tavęs paprašiau užsidėti tą FM sistemą, o mokykloje būdavo taip sunku mokytojų paprašyti padaryti tą patį... Dabar man visiškai nesunku tai padaryti.

Žinau, kad man nebereikia stengtis būti girdinčia ir tai yra geriausia. Aš priėmiau save tokią, kokia esu, ir to nebesigailiu“, – sako Indrė.

Tai buvo pirmas pokalbis mano gyvenime su kurčiu žmogumi. Pirmas pokalbis mano gyvenime su būsima vienintele Lietuvoje kurčia psichologe. Ir manau, jog tai, kad šis pirmas pokalbis yra užrašytas ir kad jūs dabar jį skaitote, įkvėps daug žmonių jų pirmiems kartams – pirmiems pokalbiams. Kaip Indrė sakė, žmonės net su gyvūnais susikalba, tai negi tarpusavy bendros kalbos neras? Juk rasim, ar ne?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs