Tuo įsitikinau dar kartą, kalbindama labai skirtingas herojes – tiesa, jas vienija vienintelis dalykas – jos visos yra patenkintos savo pasirinkimais. O mano šiandienos herojė Gitana interviu ir pradeda tokiais žodžiais: „Aš laiminga. Galiu tvirtai pasakyti, kad esu labai laiminga. Turiu tris nuostabius vaikus ir puikų vyrą.“
Gitanos sutuoktinis į Lietuvą atvyko iš Libano. Baigęs mokslus, jis svarstė apie šalį, kurioje norėtų gyventi. Kurį laiką praleidęs Maskvoje, kur lankė savo brolį, nutarė pamatyti Lietuvą. Iš pasakojimų jis buvo susidaręs įspūdį, kad ten gyvena žmonės, kurie, apsirengę kailiniais, kiauras dienas sėdi ant ledo ir gaudo žuvį. Tačiau jis išvydo Lietuvą visai kitokią – saulėtą, kupiną galimybių ir draugiškų žmonių. Kaip mat pamilo mūsų šalį. „Jo tėvas jam kartą pasakė, kad, jeigu nori pažinti tautą, turi išmokti tos šalies kalbą. Tad, kai manęs paklausia, kiek laiko reikėjo, kad mano vyras išmoktų kalbą – juokiuosi, nes man atrodo, kad jis nuo pat pirmos dienos jau pradėjo kalbėti lietuviškai“, – sako Gitana. Šeima ir namuose bendrauja lietuvių kalba.
Siekiu, kad kiekvienas mano veiksmas būtų iš širdies. Kada pajausiu širdimi, kad noriu rengtis ir viską daryti kaip musulmonė, tada aš tai ir padarysiu.
Jie kartu jau 23 metai. Jos vyras yra praktikuojantis musulmonas, ji taip pat priėmė islamo tikėjimą. „Nepaisant to, kad turėjau visišką laisvę šiam sprendimui, šį tikėjimą priėmiau. Tikiu, kad Dievas yra vienas, o kaip tu jį išpažįsti ar jį tiki, tu pats ir pasirenki. Aš vis mokausi. Siekiu, kad kiekvienas mano veiksmas būtų iš širdies. Kada pajausiu širdimi, kad noriu rengtis ir viską daryti kaip musulmonė, tada aš tai ir padarysiu. Gyventi tvarkingai, darniai su visais, nemeluoti, – juk kiekvienas tikėjimas to prašo. Galvoju, kad nebūtinai žmogus, kuris aukština save kaip labai religingą, bet negyvena tuo, yra arčiau Dievo nei tas, kuris netiki, bet elgiasi gerai.“
Žmonės savo skeptišką požiūrį į mišrias šeimas neretai paremia argumentais, kad tokia sąjunga yra sudėtinga dėl kultūrinių bei religinių skirtumų. Mes su Gitana irgi pradedame kalbėti apie skyrybas. „Ne tik, musulmonai skiriasi, bet ir krikščionys skiriasi. Nemanau, kad mišrios šeimos yra kažkuo kitokios. Aš niekada nesakau, kad musulmonai patys geriausi, o lietuviai – negeri. Ir Libane daug skyrybų, ir šeimose problemų būna, lygiai taip pat kaip ir Lietuvoje.“
Paklausiu Gitanos, kas jų porai padėjo išlaikyti darną šeimoje. „Manau, kad labai svarbu, kad, prieš tuokiantis, žmonės pasirodytų vienas kitam tokie, kokie yra iš tikrųjų, nemeluotų. Žinau istorijų, kur vyrai prikurdavo apie save nebūtų istorijų. Aš savo vyrą labai vertinu už tai, kad jis visada buvo sąžiningas. Su kokiu susipažinau, toks jis yra ir dabar. Visada žinojau, kad tai tas žmogus, kuris staiga radikaliai nepasikeis po penkių metų.“
Vienintelis dalykas, dėl kurio Gitana su savo vyru turėjo smulkių nesutarimų, buvo milžiniškas sutuoktinio atsidavimas savo šeimai. „Jis iš 12 vaikų šeimos. Tai – broliai, sesės, mama, tėtis – didžiulis dėmesys. Aš vis atsargiai pasakydavau: „Gal tu gali per daug nelįsti, gal jie kaip nors patys?“ Ne, jis negali, nes šeima yra viskas. Anksčiau, kai dar nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei, juolabiau, „Skype“, eidavome į paštą tam tikromis valandomis paskambinti į Libaną. Nors Lietuvą jis myli lygiai taip pat kaip savo tėvynę, turi ir Lietuvos pilietybę, bet didelis ilgesys tėvynei vis tiek visada išliko.
Mano anyta buvo fantastiškas žmogus. Ji mane taip girdavo, tiek meilės man skyrė, kad, manau, dėl to mane taip ir pamilo bei priėmė visi. Kai aš atvažiuodavau, visos kaimynės sulėkdavo pasižiūrėti, kurgi ta Gitana, kaip ji atrodo? Jie mane buvo taip išaukštinę, kad aš negalėjau jų nuvilti. O kai pirmąkart atvykau pasisvečiuoti į Libaną 1996 metais, mano uošvis vyrui pasakė: „Jeigu tu ją skriausi, žinok, kad skriaudi mane.“
Mes tiesiog radome vienas kitą. Kai susipažinome, jis man dainas dainuodavo, o aš galvoju: viešpatie, kada gi tu jau baigsi tą dainą dainuoti, nieko nesuprantu! Jis stengėsi iš visos širdies.
„Aš manau, kad mes buvome skirti vienas kitam. Mes tiesiog radome vienas kitą. Kai susipažinome, jis man dainas dainuodavo, o aš galvoju: viešpatie, kada gi tu jau baigsi tą dainą dainuoti, nieko nesuprantu! Jis stengėsi iš visos širdies. Pamenu, nupirko parduotuvėje sausainukų ir atnešė, sudėjęs juos į batų dėžę, nes tais laikais net nebuvo galimybių gražiai įpakuoti. Atnešė keturias rožes. Klausiu: Kodėl keturios? Pas mus keturias į laidotuves neša, sakau. O jis man atsako: „O koks skirtumas kiek? Man gražūs skaičiai: 2, 4, 6.“ Taip jis manęs ir siekė, kol įsimylėjau.
Jis atleidžia tuoj pat. Aš tai mėgstu pasipykti, prieštarauti. Palaikau feminizmo idėjas. Man patinka turėti savo pinigų, už save atsiskaityti. Nepatiktų, jeigu mane vien vyras išlaikytų. Jis man vis siūlo nupirkti geresnį automobilį, bet man svarbu važinėti tokiu automobiliu, kurį galėčiau iš savo atlyginimo išlaikyti. Neįsivaizduoju, kaip už mane kažką galėtų daryti vyras. Man pačiai patinka visur dalyvauti, imtis iniciatyvos. Ir visais darbais dalinamės polygiai.“
Paklausiu Gitanos, ar jos vaikams yra tekę patirti kokių nemalonių situacijų mokykloje dėl to, kad yra musulmonai. „Ne, ir, manau, kad taip yra dėl to, kad mano vaikai yra labai stiprūs. Jie jaučia tą stiprybę iš tėvo, jiems negėda pasakyti apie tai, kas jie yra. Jie niekada to nenuslėptų. Kažkada pasakiau dukrai: „Gal tu mažiau kalbėk apie islamą?“ O ji man atsakė: „Mama, o kodėl turėčiau? Visiems kaip tik labai įdomu!“ Manau, kad mes esame labai laimingi žmonės. Mano vyras niekada neturėjo jokios konfliktinės situacijos. Jam kaip tik durys atsidarydavo! „Tu moki lietuvių? Ir dar taip gražiai! Na, ko tau reikia? Ateik, ateik!“ – sakydavo jam.“
Šiandien Gitana su šypsena ir meile prisimena, kaip jos vyras savo verslą pradėjo nuo vienos bananų dėžės Kalvarijų turguje. Vėliau perėjo prie kelių dėžių, o po kurio laiko jų verslas išaugo taip, kad per dieną parduodavo visą mašiną, prikrautą bananų. „Dar atsimenu, kaip mes pirmą mūsų nusipirktą lovą vežėme troleibusu. Abu pradėjome viską statyti nuo nulio. Labai stengėmės.“
Po interviu Gitana atsisveikindama man sako: „Paskambinkit, kai gimdysit“, nes ji yra akušerė, kasdien liudijanti naujų gyvybių atėjimą į šį pasaulį. Gitana man pasakė, kad į darbą ji eina kaip į šventę ir niekada nenorėtų jo atsisakyti. Iš dalies, dėl to šeima ir liko Lietuvoje. Tarp arbatos puodelių kalbant herojė man prasitarė, kad ji mano, jog ir su kitu vyru jai būtų pasisekę sukurti laimingą šeimą. Kodėl? „Nes aš esu dovana“. Šiandien labai linkiu kiekvienai moteriai atsisukti į save su tokiu meilės kupinu žvilgsniu. Galbūt tada ir darbas, ir šeima pavirs šventėmis.
