Vilmai – 44 metai, prieš interviu ji man sakė, kad labai jaudinsis, tačiau viso pokalbio metu nuo jos veido nedingo šypsena, nors ne visi dalykai, kuriuos pasakojo, buvo tikrai šviesūs. Kai paklausiau, koks yra jos išsilaisvinimas, pašnekovė atsakė, kad tai laisvė nuo įtampos, alkoholizmo, depresijos.
Vilma sako, kad šiuos sunkius dalykus jai padėjo įveikti bendravimas su žmonėmis, skaitymas, domėjimasis. Per interviu ji kelis kartus pasidžiaugė – kaip gerai, kad dabar yra tiek daug informacijos apie viską, kad gali paskaityti bei turėti galimybę geriau pažinti save bei kitus.
Pastebėjau, kad, nors kalbuosi su suaugusiais žmonėmis, mūsų pokalbiai visada prasideda ir didžiąją interviu dalį užima vaikystės tema. Visada tikėjau, kad vaikystė daro milžinišką įtaką mūsų gyvenimui. Mūsų visos priklausomybės, nepriklausomybės, baimės – tikiu, ateina iš ten. Vaikystėje egzistuoja visi atsakymai. Taip galvojau aš, bet nemaniau, jog taip yra ir kitiems žmonėms.
Tačiau mūsų su Vilma pokalbis irgi prasideda nuo vaikystės.
„Mano tėvai buvo normalūs, ne alkoholikai, – pradeda pašnekovė, tačiau, kurį laiką pasvarsčiusi, prideda: – Bet tėvas labai gėrė, tačiau niekada gyvenime nebūtų pripažinęs, kad jis yra alkoholikas. Auksines rankas turėjo, visuomet dirbo, buvo energingas. Tik visiškai mumis nesidomėjo. Mes, vaikai, augome atskirai.“
Tėvas Vilmos gyvenime yra labai svarbi figūra. Kažkur skaičiau, kad mergaičių santykis su tėčiu vėliau formuoja jų pasąmoningą partnerio pasirinkimą. Mes pasirenkame partnerį pagal tai, kokius jausmus mums sukeldavo tėtis – taip rašė vienoje knygoje.
Vilma šeimoje jautėsi nereikalinga. Atrodė, kad tėvai gyvena atskirai nuo vaikų ir vaikai jiems nelabai rūpi. „Visada laukiau, kad tėtis bent gerą žodį pasakytų, bet nieko nesulaukiau.“ Pašnekovė apgailestauja, kad jos tėvai tuo metu negalėjo pasiekti tokio kiekio informacijos ir knygų, kiek jų pasiekiama šiuo metu. „Patys mano tėvai buvo nelaimingi, visiškai neišprusę.“
Tiesa, šeimoje vaikų niekas nemušė: „Tėvai tik tarpusavy mušdavosi. Kai tėvas mušdavo mamą, visada rėkdama juos išskirdavau. Kai užaugau, gindama mamą, jau su tėvu apsistumdydavau. Kaimynai linguodavo galvomis, kokia bjauri duktė užaugo, prieš tėvą kelia ranką. Aš tokiais jų žodžiais tikėjau...“. Nors fizinio smurto vaikai ir nepatyrė, tačiau psichologinis smurtas buvo labai sunkus. Kartą tėtis, ieškodamas, kuo čia užimti vaikus, paprašė iš statinės išrinkti mirusias žiurkes. Mane net nukrato šiurpas, apie tai pagalvojus!
Lyg tarp kitko Vilma pamini, kad turi klausos negalią. Aš labai nustembu, nes to nepastebėjau. „Turiu klausos negalią, nešioju klausos aparatą. Tik nuo 22 metų jį gavau. Jūs neseniai rašėte istoriją apie mergaitę, kuri irgi turi klausos negalią, labai panašiai buvo ir man – irgi lankiau bendrojo lavinimo mokyklą, tik jos tėvai buvo labai protingi, ją palaikė. O man trūko tėvų meilės.“
Kai Vilma baigė mokyklą, jos tėvai svarstė, kur dabar ją padėti. Minčių apie specialybę, profesiją, ateities svajones nebuvo. Ji net nežinojo, kad yra tokia galimybė. Kadaise, prisimena ji, užsiminė tėvams, kad norėtų tapti psichologe, tačiau buvo tik išjuokta. Tėvai ją „pristatė“ į technikumą. Po technikumo vėl iškilo klausimas, ką Vilmai veikti toliau. Tėvai norėjo ją ištekinti.
„Ištekėjau 21-erių, ne iš meilės. Tiesiog man reikėjo kažkur save padėti. Net išgirdau kartą, kaip tėvai kalbėjo apie tai, kad mane bus sunku ištekinti, nes turiu klausos negalią.
Ištekėjau 21-erių, ne iš meilės. Tiesiog man reikėjo kažkur save padėti.
Aš bijojau žmonių, bijojau vyrų. Tiesiog niekad nejutau meilės iš tėvų, tai ir mylėti bijojau. Ištekėjau už to, kuris mane mylėjo. Ištvėriau su juo septynerius metus ir išsiskyrėme. Manau, kad natūralu, jog santuoka be meilės pasibaigė. Be to, vyras buvo taip pat priklausomas nuo alkoholio. Susilaukėme sūnaus.“
Ir, kai buvo susituokusi, ir kai išsiskyrė, Vilma gyveno su tėvu. Kai mirė mama, pašnekovė nugrimzdo į depresiją. Netektis visai šeimai buvo labai sunki, dėl to jie ieškojo emocinės užuovėjos pas Vilmą.
„Man teko didžioji atsakomybė už visų jausmus. Reikėjo pasirūpinti tėvu, seserimi, vyru, darbu... Labai išsigandau ir psichologiškai sugriuvau. Nesuprasdavau, kas man yra, aš vis norėdavau miego, buvau apatiška viskam. Buvo labai sunku rytais keltis iš lovos, nenoromis eidavau į darbą, grįždavau į namus, o ten tėvas vėl girtas... Ir taip kasdien. Gyvenau taip kokius metus.“
Galiausiai, Vilma nusprendė kreiptis pagalbos – nuėjo pas psichoterapeutę, dirbančią šalia esančiame miestelyje. Papasakojo, kad nuolatos yra mieguista, jaučia vangumą, yra labai dirgli – lengvai susigraudina. „Niekad gyvenime nepamiršiu to buko žvilgsnio, nukreipto į mane. Ji tokiom akim į mane žiūrėjo, lyg sakytų: „Nu ir kas...“.“ Psichoterapeutė išrašė Vilmai antidepresantų ir parekomendavo apsilankyti pas psichologą.
Pas psichologą Vilma ėjo kupina entuziazmo – labai norėjo su kažkuo pasikalbėti apie tai, kaip jaučiasi, tikėjosi atrasti sprendimą, išeitį. Tačiau šis vizitas irgi nebuvo labai naudingas. Psichologė, išklausiusi Vilmos rūpesčius ir nuogąstavimus, tarė: „Na, ką, Vilma, kuo aš tau galiu padėti? Tu pati viską taip gerai supranti.“ Pašnekovė nustebo: „Kas iš to, kad suprantu? Juk man labai bloga!“, tačiau psichologė niekuo daugiau padėti negalėjo.
Vilma pradėjo kaupti išrašytus vaistus ir svarstydavo apie galimybę vieną dieną tiesiog išgerti didesnį, nei leistiną jų kiekį – ji galvojo apie savižudybę. „Mane kamavo didžiulė neapykanta ir pasišlykštėjimas savimi. Žinot, būna, kai žmonės nori nusižudyti, jie kartais duoda kažkokius ženklus, prašo pagalbos, o aš svajojau tiesiog kažkur giliai giliai į mišką įlįsti, kad tik manęs niekas nerastų, nes net ir to nesijaučiau verta. Aš tiesiog norėjau tyliai išnykti.“
Nepaisant to, kaip jai buvo sunku, Vilma atrado savy stiprybės atsitiesti ir ieškojo pagalbos kitur. „Tikiu, kad psichologų yra puikių ir jie tikrai, skaičiau, padeda, bet mano psichologais tapo paprasti žmonės iš gyvenimo. Mūsų kaime buvo viena tokia nuostabi moteris – vietiniai iš jos juokdavosi, dėl to, kad buvo išskirtinė. Ji buvo karininko našlė, labai puošniai rengdavosi. Mes su ja pradėjome bendrauti. Kartą ji manęs paklausė: „Na, Vilma, pasakyk, kas tu esi?“ Niekas! Aš esu niekas! – atsakiau.“
Pašnekovė taip pat prisimena, kad tuo metu turėjo problemų su alkoholiu – tai įvardija kaip priklausomybę. Paklausiu, kada tai prasidėjo ir kaip?
„Iš vaikystės viskas. Tiesiog jaučiausi nereikalinga, neverta. Suprantat, alkoholizmas nėra tai, kaip mes įsivaizduojam, kad žmogus šlaistosi pakampėmis ir griuvinėja. Man taip nebuvo. Išgerdavau su draugais, kompanijoje, kur smagu, linksma. Savaitgaliais tiesiog. Bet man norėjosi gerti tam, kad užsimirščiau. Pamesdavau saiko pojūtį. Kartais gerdavau jau ir viena. Ypač, kai sirgau depresija.“
Šiandien Vilma beveik nebevartoja alkoholio ir nejaučia jam tokio didelio poreikio. Bet kokią priklausomybę nėra lengva įveikti, ypač vien pasikliaujant savimi, dėl to paklausiu, galbūt Vilmai padėjo anoniminių alkoholikų susirinkimai? „Norėjau eiti ir ten, bet niekuomet nenuėjau. Nustojau gerti pati. Man labai padėjo knygos, straipsniai, kuriuos skaitau – tiesiog, matyt, atradau daug atsakymų ir supratau, kad man to nebereikia.“
Žmonės sako, kad jiems reikia atsipalaiduoti, o aš tiesiog taip nebeįsitempiu, man nėra nuo ko atsipalaiduoti.
Pašnekovė kelis kartus pokalbio metu minėjo Janeto Geringerio Woititzo knygą „Suaugę alkoholikų vaikai“ – ji sakė, kad ši knyga jai padėjo suprasti labai daug dalykų: „Supratau, kad aš gėriau tam, jog nuslopinčiau savo jausmus. Dabar, kai mano gyvenimas pasikeitė, esu kur kas laimingesnė, man nebeliko ko slopinti – ir alkoholis iš gyvenimo pasitraukė. Žmonės sako, kad jiems reikia atsipalaiduoti, o aš tiesiog taip nebeįsitempiu, man nėra nuo ko atsipalaiduoti.“
Su tėvu Vilma gyveno iki 35-erių. Kiekvieną kartą, kai bandė išeiti, palikti tėvo namus, jis ją šantažuodavo ir sakydavo, jeigu dukra jį paliks, jis nusižudys. „Gyvenau jo gyvenimą – jausdavausi kalta dėl to, kad jam nesisekdavo, dėl to, kad jis jautėsi nelaimingas. Tūpinėdavau aplink jį, tikėjausi sulaukti bent dėkingumo, įvertinimo, bet to nebuvo. Viskuo pasirūpindavau: juo, namais. Jis pensiją gaudavo, ją pragerdavo, tai aš jį ir išlaikydavau. Sakydavo jis man: „Aš tave užauginau, tu mane dabar išlaikyk.“
Pašnekovė prisimena vieną baisų nutikimą: „Kartą aš kažkur užtrukau vakare po darbo ir grįžau vėliau nei įprasta. Tėtis pradėjo burbėti: „Kokia gėda“, vadinti mane nešvankiais žodžiais. Jis vis sakė: „Kokia k... , kokia k...“ Pamenu, po kurio laiko atsibundu ir matau, kad pasiguldžiusi tėvą draskau nagais. Galvoju, kas čia dedasi? Tėvas išsigandęs žiūri. Susivokiau, pašiurpau pati nuo savęs, nubėgau atgal į kambarį, – pašnekovė susigraudina, – Kitą dieną jis manęs atsiprašė... Atsimenat tą istoriją apie vaikiną, kuris nušovė savo tėvus?... Aš pagalvojau: o Dieve...“.
Vilma patikslina, kad šis įvykis nutiko jai esant visiškai nesąmoningai – ji pati nė nežino, kaip parvertė už ją daug sunkesnį vyrą, kaip ji taip aršiai jį užpuolė – tai įvyko jai visiškai nesuvokiant savo veiksmų. Su Vilma pakalbame, kad taip gali įvykti, kai ilgą laiką savy laikai pyktį, apmaudą ir slopini jausmus – vieną dieną jie sprogsta ir tampa daug stipresni už mus.
Į priklausomybę nuo alkoholio Vilma taip ir žiūri – kaip į nepatogių savo jausmų užgesinimą. „Mano tėvas verkdavo vienas užsidaręs. Paskutiniu metu labai stipriai gėrė. Pagalvodavau, kas ten viduje turėjo virti, kad jam tiek alkoholio reikėtų tuos jausmus užpilti...“
Vieną kartą pašnekovė, kai jau nebegyveno su tėvu, sulaukė netikėto jo skambučio. „Pakėliau ragelį, jis man sako: „Labas, dukryte.“ Buvo blaivus! Vienintelį kartą man paskambino būdamas blaivus. Paklausė, kaip man sekasi, kaip gyvena mano šeima. Kalbėjome gal 10 minučių. Buvau labai laiminga, tai man buvo lyg didelis gyvenimo įvykis. Ir po mėnesio jis mirė. Tai, galima sakyti, to gero žodžio laukiau laukiau ir sulaukiau“, – šypsosi pašnekovė.
Iš tėvo namų Vilmai teko persikraustyti dėl darbo – su sūnumi ji persikėlė į šalia esantį miestelį. Dirbo ir gyveno ten metus. „Pas mane gyvenime ir siaubo, ir stebuklų labai daug. Po metų sutikau savo dabartinį vyrą, kuris mane ir išsivežė į Vilnių. Mes su juo draugavome prieš 20 metų, kai man buvo 15, tik pusmetį. Išsiskyrėm, to nesureikšminau. O jis manęs negalėjo pamiršti visą gyvenimą! Jis mane surado. Jau septynerius metus esame kartu, turime dukrą. Žinoma, viskas nebuvo labai lengva. Daug traumų ir man, ir jam. Jam teko savo šeimą palikti, nes nebuvo jis laimingas joje. Per daug skausmo kartu perėjome.“
Vilma dabar yra labai laiminga, džiaugiasi, kad gavo antrą galimybę sukurti tokią šeimą, kokios visuomet norėjo. „Aš į savo vyrą vis pažiūriu, ir galvoju: kaip taip galima mylėti? Esu pripratusi, kad meilę reikia nusipelnyti, o čia taip tiesiog... Ar aš bjauri, ar esu negeros nuotaikos, o jis vis atsisuka ir apkabina.“
Ar aš galėjau būti gera mama, jei pati klaidžiojau po gyvenimą kaip miegodama?
Pašnekovė prisipažįsta, jog kai dar gyveno su tėvu, labai jaudinosi dėl savo sūnaus. „Pasižiūrėdavau, koks jis vienišas ir nelaimingas auga, skaudėdavo širdį. Turėjau motyvaciją keistis dėl jo. Jis labai geras vaikas. Dar kai buvo mažas, namuose virdavo visiškas pragaras, juk jis galėjo bet kur laukais eiti, bet jis vis glaudėsi prie manęs. Dabar mūsų santykiai geri, bet jaučiu daug kaltės, kad nesuteikiau jam daugelio dalykų, jis mane matė visokią... Ar aš galėjau būti gera mama, jei pati klaidžiojau po gyvenimą kaip miegodama? Dabar, dukrą augindama, jau esu sąmoningesnė, stengiuosi nebekartoti klaidų.“
Vilmos dukrai – šešeri metai. Pašnekovė juokiasi prisimindama, kad kasdien savo mažajai kartoja, kokia ji graži, o ši atkerta: „Žinau, tu man juk kasdien tai sakai!“. Vilma sako, kad dabar jau žino, jog auginant vaiką nieko daryti nereikia – tiesiog reikia mylėti, stebėti jį, klausytis jo, tik netrukdyti jam augti. O pašnekovės mažoji dukra auga tokia šauni ir protinga, kad jau net ir tėvus paauklėja, kaip reikėtų gyventi. „Vienintelis vaiko troškimas, o gal tiesiog teisė: kad tave mylėtų ir girdėtų. Todėl man taip gera, kai matau dukros piešinius – ji visada piešia šeimą – būtinai visi susikabinę, ir pilnas lapas širdučių.“
Vilmos santykiai su sūnumi taip pat šilti. Vaikinas šiuo metu gyvena užsienyje. „Vieną kartą gavau iš jo tokią žinutę: „Einu iš darbo ir prisimenu, kaip sunkiai mes gyvenome, bet tu visuomet mane lepinai, mylėjai, tikėjai manimi ir aš dabar taip didžiuojuosi, nes galiu sakyti savo draugams, kokią nuostabią mamą turiu.“ Žinokit, aš pagalvojau: nei mamos diena, nei gimtadienis – paprasta diena, aš to nesitikėjau! Visada bijojau jo priekaištų. Džiaugiuosi, kad jis neturi pykčio nei man, nei savo tėvui.“
Vilma labai džiaugiasi, kad dabar jos namai yra tokie, kur jai gera ir ramu. „Visą vaikystę patyriau labai didelę įtampą. Neturėjau galimybės būti vaiku – gyvenau suaugusių žmonių gyvenimą.“
Atvykusi į Vilnių, Vilma kurį laiką dar dirbo savo senoje darbovietėje, bet netrukus ryžtingai nusprendė iš to darbo išeiti – dirbdama jausdavo įtampą, nesijautė gerbiama. O išeiti ją paskatino knyga! Nuostabu, kokį galingą poveikį turi knygos. Tai buvo Ilzės Butkutės knyga „Atleisk savo šefą“: „Įsivaizduokite, kokia ji yra galinga, kad mane, tokią bailę, išjudino iš vietos. Išėjau iš darbo, 4 mėnesius pailsėjau. Vyras mane labai palaikė. O vėliau susiradau kitą darbą.“ Dabar Vilma dirba labai geroje įmonėje, apsupta kūrybingų ir pozityvių žmonių. Ji negali atsidžiaugti nauja savo darbo vieta.
Tuo metu, kai su Vilma kalbamės, šalia mūsų nuolatos burzgia elektrinė žoliapjovė, pro mus pravažiuoja mamos ir tėčiai su vaikais vežimėliuose, man į akis taip spigina saulė, kad sėdžiu jau beveik užsimerkusi, bet žiūriu į Vilmą šį saulėtą saulėtą rytą, matau jos šypseną, tai, kaip kiekvieną dalyką ji priima su dideliu dėkingumu ir džiaugsmu, klausau apie tai, kaip tamsu kadaise buvo, ir vėl pradedu tikėti stebuklais.
