Ir visa tai vos per kelerius metus, po to, kai priėmė lemtingą sprendimą – išeiti iš samdomo darbo. Apie tokią sėkmę pasvajoja daugelis, tačiau Benui tai – vieta, kurioje nesijaučia savas. Apie tai jis atvirai dalijosi Aurimo Mikalausko vedamoje laidoje „Pradėk iš naujo“.
Aurimas Mikalauskas: Benai, dalis žmonių susiduria problema – jiems nepatinka jų veikla. Čia ta vieta, kur labiausiai norisi pradėti iš naujo. Tavo veikoje – pradžių tikrai buvo, ir ne viena. Tad noriu paklausti, kuo tu gyveni šiuo metu? Kokia tavo darbinė kasdienybė?
Benas Lastauskas: Sunkus klausimas, nes yra nemažai skirtingų veiklų. Aišku, jei atsiremi į skaičius, tai praėjusius pusantrų metų, kalbant apie pajamas, tai pagrindas buvo „Contribee“ tekstai-serialai. Be abejo, dabar – knygos projektas. Tai čia šių metų dalykas. Taip pat dar yra „YouTube“ reikalas su kolega Marku – turim kanalą „Hiparikai“. Plėtojame jį, darome gyvus renginius, tinklalaidėje darom reklamines integracijas. Čia pagrindiniai dalykai, o yra dar ir visokių vienkartinių projekčiukų – dirbu kaip scenaristas, redaktorius ir pan.
A. M.: Svarbu, ne tik iš ko tu gyveni, bet ar ir tave toks gyvenimas džiugina?
B. L.: Būsiu atviras. Pas tave į laidą dažniausiai, ko gero, ateina tie, kurie jau jaučiasi gerai. O aš nemanau, kad čia yra ta veikla, kurią norėčiau tęsti ilgai. Išskyrus tam tikrus jos momentus, nes, pavyzdžiui, rašymas yra mano dalis. Aš su savo vidiniais demonais kovojau būtent per rašymą, jį daug metų naudojau kaip terapiją, net neturėdamas jokios auditorijos. Tiesiog rašydamas. Manau, kad tai yra mano dalis, kuri man padeda išgyventi šiame pasaulyje, ir turiu įtarimą, kad vienokia ar kitokia forma rašysiu visą gyvenimą.
Kas susiję su "YouTube", komedija, kur esu dabar, čia aš jaučiuosi svetimas. Man smagu, man įdomu pažinti skirtingus žmones ir tą aš darau, tą dovaną priimu. Viskas, kas vyksta dabar, yra lyg dovana, kurią nedaug žmonių gali patirti. Daug kas to siekia ir jiems nepasiseka, o man taip susiklostė, kad net to per daug nenorėdamas ją gavau.
Aš tą vertinu, bet kaip ir sakiau, man tai svetima ir galbūt matomumas, viešumas ir atpažįstamumas niekada mano aplinkoje nebuvo kaip vertybės. Man tai sudėtingi dalykai. Aš prie jų adaptuojuosi, prisitaikau ir, man atrodo, randu tuos viduriukus, kaip išlaviruoti, bet suprantu, kad visą gyvenimą to negalėsiu daryti ir aš ieškosiu kitos nišos, kur atrasčiau savo vietą labiau. Tiksliau, aš vis dar jos ieškau.
A. M. Hipotetiškai: jeigu tu galėtum visiškai oriai gyventi tik iš rašymo. Kaip būtų?
B. L.: Tiesą pasakius, aš gyvenu taip. Manau, kad galėčiau tą daryti ir tam tikra prasme tą darau. Mano pagrindinės pajamos yra iš rašymo. Tik atsiranda kitas momentas. Kai tai yra pareiga ir darbas, kai tu jau supranti, kad iš to gyveni, nutinka kitoks rašymas. Tu supranti, kad žmonės turi teisę tikėtis.
Kai rašai laisvai, mano atveju, "Facebook'e", gali atiduodi kažkokią savo emociją, galbūt į kokią nors emociją įsijausti dirbtinai, ką aš irgi kartais padarau. Tiesiog pažiūrėjęs filmą, kuris mane įkvėpė, galvoju, kad noriu parašyti jo personažo gyvybe. Parašau ir atiduodu žmonėms, ir toks būna bam, nukrenta netikėtai iš dangaus, naujienų sraute atsiranda tekstas, kuris užkabina, sudomina tiek, kad būtų perskaitytas iki galo.
Jei dar pabaigoje pavyksta kokią nors žinią perduoti, iš viso tobula. Manyčiau, kad kiekvieno teksto, koks jis bebūtų, yra toks tikslas. Ir šis jausmas labai geras, malonus, tik kai tai tampa darbu ir reikia, tarkim, parašyti kas savaitę "Contribee" tekstą, turi kaip įsipareigojimą. Ir čia yra amžini dalykai.
Aš tikrai nesu dar tiek patyręs gyvenime, kad galėčiau mokyti ir pamokslauti, bet grįžtant prie pirmo klausimo, kurį uždavei apie žmones, kuriems nepatinka jų dabartinė veikla, galėčiau pasakyti, kad kartais jaučiu, kad man viskas, ką bedaryčiau, nepatinka.
Ir dabar aš esu čia, kur, manau, jei padarytume šeštokų klasės apklausas, kokia 80 proc. pasakytų, kad jie norėtų daryti tai, ką aš darau. Būti "YouTube", kurti savo kažkokias nesąmones. O aš čia nesijaučiu gerai, nes matau lygiai tas pačias problemas kaip ir visur. Man atrodo, pagal mano asmenybę ir pagal tai, kaip visur jaučiausi, kad man visada viskas atsibosta. Ir atrodo, kad visur taip bus, visada atsiras šie momentai.
Visą laiką yra išeitis iš to – nebijoti naujovių, bandyti ką nors naujo, nepaisant to, kiek tau metų, kokios tavo patirtys ar koks išsilavinimas. Tiesiog viską daryti drąsiai ir tada, manau, išlaikysi smalsumą. Kai tu pradedi kažką daryti iš naujo, turi nugalėti tam tikras savo savybes.
Netenki arogancijos, turi klausytis, mokytis nuleisti galvą ir čia kiekvienam žmogui yra labai vertinga, net jei ir esi galios pozicijoje. Aš tą labai vertinu ir man tai atrodo lyg didžiausias malonumas, kai ateini kažkur, kur esi žalias, nieko nemokėdamas ir tada pradedi daryti ir pamatai, kad tau sekasi. Man atrodo, kad kiekvienas darbas, koks jis bebūtų, atsimuša į sieną, kai kažkas ima erzinti.
Benas laidoje „Pradėk Iš naujo“ dalijosi ne tik apie savęs paieškas ir dabartinį gyvenimo etapą, bet ir apie sunkaus darbo kultą, gyvenimo mokytojus, patyčias, psichologinį atsparumą, visuomenės susipriešinimą, alkoholį, vakarėlius, blaivybę ir kitas svarbias temas. Visa tai išgirsite laidoje čia. O jei norite sužinoti daugiau apie Beno požiūrį į kantrybės pastabumo ugdymą, savęs negailėjimą, kitų supratimą, sėkmę soc. tinkluose, kūrybiškumo lavinimą ir nesėkmių filosofiją – spauskite čia, kur rasite pokalbio tęsinį, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.
