„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Betono suviliota juvelyrė Gerda: „Vieną dieną supratau: geriau būsiu be cento kišenėje, bet laiminga“

Kai po interviu juvelyrę Gerda Liudvinavičiūtę palydžiu iš kabineto iki lifto ir ten atsisveikiname, po kelių minučių sulaukiu jos skambučio telefonu. „Negaliu išeiti, čia su kortele“, – sako. Eidama ieškoti savo pašnekovės niekaip negaliu suprasti, kur ji sugebėjo įstrigti, nes nusileidus liftu iš karto – durys, kur nereikia išėjimo kortelės. Nei pirmame, nei ketvirtame aukšte neradusi Gerdos skambinu jai. „Aš laiptinėje“, – sako ji, ir tik tada tampa aišku, jog Gerda leidosi laiptais, o ne liftu. „Laiptinėje norėjau pažiūrėti betoną“, – paaiškina.
Juvelyrė Gerda Liudvinavičiūtė
Juvelyrė Gerda Liudvinavičiūtė / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Juvelyrė Gerda Liudvinavičiūtė kuria papuošalus iš betono. Parodos Paryžiuje, Kopenhagoje, Japonijoje, sukurta jau penktoji papuošalų kolekcija, o pati Gerda vos per kelerius metus tapo žinoma ne tik kultūros ir meno lauke. Jos darbus renkasi išskirtinumą vertinančios moterys. Gerdos papuošalų neįsigysi bet kur, o, pavyzdžiui, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejaus arba MO muziejaus parduotuvėse.

15min GYVENIMO pokalbis su menininke – ne tik apie kūrybą, tačiau ir apie kelią iki jos, apie svajonių gaudykles ir ribą tarp „aš“ ir „kiti“.

– Gerda, paklausiu to, ko niekas, žinoma, jūsų dar neklausė. Kaip jūs pradėjome kurti?

– Tai buvo 2016 metais, baigiau studijas Kaune, Sveikatos mokslų universitete. Jos man nelabai patiko.

Tada sugalvojau, kad reikia sugalvoti, ką gyvenime noriu daryti. Visą laiką svarsčiau, kad norėčiau kažką su menais, kurti, tik tas noras neturėjo aiškios formos.

Kurdavau papuošalus, bet juos dėdavau pati. Nebuvo aiškios vizijos.

Dar turėjau seną svajonę: aptraznuoti Europą. Netrukus dviese su draugu iškeliavome autostopu po Europą. Banaliai skamba, bet ta kelionė kažką pakeitė.

Grįžusi po savaitės aš pradėjau daryti betoninius papuošalus.

– Kiek laiko tęsėsi jūsų kelionė?

– Maždaug tris savaitės. Daugiausiai keliavome po Italiją, tačiau kai tranzuoji, tenka pravažiuoti ir Lenkiją, Austriją, kitas šalis.

Gal tada tiesiog supratau, kad nesvarbu? Gal kažko bijojau anksčiau? O po kelionės suvokiau, kad jei aš galiu stovėti, būdama už kelių tūkstančių kilometrų nuo namų su 50 eurų kišenėje ir jaustis laiminga, tai nieko blogiau mano gyvenime neatsitiks.

Visi buvo laimingi, tik ne aš.

– O kodėl apskritai pasirinkote studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete? Norėjote būti medike?

– Aš visą laiką norėjau menų, bet man pakankamai gerai sekėsi mokytis mokykloje. Todėl visi sakė: rinkis specialybę, iš kurios tu galėsi gerai gyventi, būsi laiminga, tave visada sups kažkokia žmonių bendruomenė, kuri padės tau.

Tai buvo visuomenės sveikatos studijos, į mediciną aš nebūčiau įstojusi, nes niekada neturėjau pakankamai motyvacijos. Medicinos studijoms reikalingi patys aukščiausi balai. Todėl pasirinkau visuomenės sveiktos studijas, įstojau į nemokamą vietą, ir tai atrodė geras sprendimas.

Visi buvo laimingi, tik ne aš. Kažkodėl mokykloje tarsi formuojama: jei tu gerai mokaisi, privalai rinktis sveikatos, teisės mokslus, ekonomiką, finansus. Tai yra tam tikros sritys, kurias tu renkiesi, jei mokaisi gerai.

Bet problema ta, kad aš negalėjau sakyti, kad to nedarysiu, nes nežinojau, kur kitur galiu mokytis. Buvo įvairių pamąstymų, pavyzdžiui, režisūra, dailė, bet tiksliai nežinojau, ko noriu.

Mokykloje niekas nesupažindina vaikų su tokiomis labiau nišinėmis specialybėmis. Ir esame palikti tarp penkių pasirinkimų, ir patys turime atrasti, ko norime.

– O kas pasikeitė grįžus po kelionės?

– Kai grįžau, turėjau maždaug vieną laisvą mėnesį. Kaip tik tuo metu su draugu įsirenginėjome butą. Kai remontas, būna įvairių statybinių medžiagų. Mane visą laiką traukė statybos, ir pagalvojau, kad reikia kažką iš tų medžiagų pasigaminti, pasidaryti. Ten visko buvo daug, kol galiausiai mane papirko betonas. Jo tekstūra, spalva, pati materija, kuri įdomi. Tu negausi tokio paties daikto, kuris keičiasi, su laiku tamsėja. Man tai pasirodė labai įdomu.

Žinoma, pradžioje niekas neišėjo, kalbant apie papuošalus. Gal metus ar pusmetį aš maišydavau skirtingą betoną, pradėjau siųstis iš užsienio įvairiausių betono mišinių, kol galiausiai atradau savo technologiją ir pradėjau kurti. Tai buvo mano laisvalaikis ir net neįsivaizdavau, kad galėčiau kažkaip rimčiau pardavinėti.

Tik kai pradėjau savo papuošalus nešioti pati, žmonės ėmė klausti, iš kur tu čia gavai ir kaip įdomu. Taip prasidėjo.

Juvelyrės Gerdos Liudvinavičiūtės kurti papuošalai iš betono.
Juvelyrės Gerdos Liudvinavičiūtės kurti papuošalai iš betono.

– Kokie papuošalai tai buvo?

– Pradžioje buvo kaklo papuošalai, bet jie buvo paprastesni. Pati medžiaga nebuvo tiek išdirbta, jie man ir duždavo, ir skildavo.

Praėjo maždaug metai, ir pajutau, kad galima gal rimčiau. Bet negalvojau, kad tiek rimtai. Maniau, kad susikursiu feisbuko puslapį, o galiausiai atsirado elektroninė parduotuvė, svetainė, prasidėjo parodos. Užaugo vadinamasis mano gyvenimas.

– Kaip į jūsų profesijos, gyvenimo pokyčius reagavo artimieji?

– Visi jautė ir taip, kad aš nedirbsiu pagal specialybę. Bandžiau ir man labai nepatiko. Juk negali sakyti, kad tau nepatinka, kol tu nepabandai.

Artimieji matė, kad kuriu iš betono. Visi labai juokėsi ir sakė: o, Dieve, kokią dar nesąmonę buvo galima sugalvoti?

Gal čia ir yra kvailelio sėkmė, kai nežinai, kur eini, ir tau pasiseka?

– Gerda, papuošalų gamintojų Lietuvoje yra apsčiai, netrūksta jų ir socialiniuose tinkluose, besireklamuojančių, kad veria akmenukus, gamina kitus papuošalus. Kaip visame tame rasti savo išėjimą, savo duris? Kaip pavyko jums? Nuo remontuojame bute rasto betono iki parodų Japonijoje, Paryžiuje?

– Realiai aš apskritai negalvojau, kad tapsiu juvelyre, kad pradėsiu keliauti su savo papuošalais, kad jie atsidurs kažkur, kažkas juos vertins.

Tarkim, Japonijoje buvau „Art Tokio“ parodoje ir atstovavau Lietuvai su keliais menininkais iš Lietuvos – Tadu Černiausku, Jolita Vaitkute. Toliau buvo Paryžiaus dizaino savaitė.

Bet aš juk apie tai nesvajojau. Gal čia ir yra kvailelio sėkmė, kai nežinai, kur eini, ir tau pasiseka?

Nes anksčiau aš turėjau tokį keistą stereotipą ir manau, kad daug žmonių jį turi. Mes to mokomi esam.

Tu turi pasirinkti saugiai todėl, kad kitu atveju tau bus sunku. Tu pražūsi. Pamenu, kai grieždavau smuiku ir buvau kaip smuikininkė, o tada man sako: tu pražūsi, tu grosi orkestre ir niekada negrosi solo.

Tada aš labai norėjau būti rašytoja, bet tada man irgi sakė, kad tu pražūsi, dirbsi kur nors kaime ir nieko neuždirbsi. Taip sako aplinkos žmonės.

Man atrodo, kad pagrindinė problema: žmonės savimi netiki ir nueina ten, kur nenori.

Tad man ir atrodė, kad aš nieko nesugebu, nes visi gali geriau. Bet kai prasidėjo reikalai su betonu, supratau, kad jei galiu čia, tai rašyt aš dar geriau galiu. Dabar dar dirbu ir reklamos agentūroje.

Man atrodo, kad pagrindinė problema: žmonės savimi netiki ir nueina ten, kur nenori. Tada visą gyvenimą dirba darbus, kurių nemėgsta, ir pyksta ant savęs bei viso pasaulio.

Taip galėjo nutikti ir man, tik aš vieną dieną supratau, kad jau geriau būsiu be cento kišenėje, bet būsiu laiminga.

Aš išdrįsau būti tuo, kuo noriu.

– Įdomus buvo ir jūsų startas, kai sukūrėte kolekciją apie Kauno modernizmą. Architektūra ir papuošalai, atrodo, sunkus derinys.

– Kai ją sugalvojau, buvo modernizmo bumo pradžia. Kaip tik Kauno miesto savivaldybė skelbė konkursą įvairioms idėjoms, ir aš per vieną naktį parašiau projektą. Maniau, kad tikrai negausiu finansavimo, kad jis nėra tas projektas, kuriam galima skirti.

Praėjau kažkaip, paskui buvo finalas, bet irgi galvojau, kad tikrai negausiu, nes žmonės ten atėję su rimtais projektais, startuoliais, inovacijom.

Ir jie man skyrė tą finansavimą. Sako, labai smagu, tu tik padaryk. Taip atsirado įsipareigojimas per metus laiko sukurti kolekciją. Viskas neblogai gavosi. Tada pamaniau, kad reikia padaryti pristatymą. Taip ir prasidėjo. Gal žmonės pamatė?

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Juvelyrė Gerda Liudvinavičiūtė
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Juvelyrė Gerda Liudvinavičiūtė

– Papasakokit apie pačią kolekciją. Ji nebuvo tik iš betono?

– Betonas ir sidabras. Tai buvo Kauno tarpukario modernizmo septyni objektai. Šeši pastatai ir pelėda iš Pelėdų kalno. Tuos septynis objektus aš perkėliau į betonines detales.

Buvo labai smagus ir ilgas darbas: vaikščioti po miestą, ieškoti detalių, skaityti. Kiekvienas pastatas gali būti garsus, gali turėti paveldo ženklą. Bet yra kažkokios detalės, kurios yra esminės, kodėl jis toks yra. Tai aš atsirinkau tuos dalykus, kas man priimtiniausia, nes pastatų yra kur kas daugiau. Ir sukūriau kolekciją apie Kauno tarpukarį.

– Neseniai išleidote ir naują kolekciją. Kokia ji?

– Daug žmonių klausia, kaip atsitiko, kad naujausia kolekcija yra ne apie architektūrą, nes po Kauno sekė Tokijo architektūra, o apie vasarą.

Ji apie vasarą todėl, kad mano pastarieji metai buvo su daug įvairios savirefleksijos. Ir iš to gimė jausmas. Žmonės dažnai taip daro: skaičiuoja laiką vasaromis, pragyvena ją ir laukia kitos. Tai yra laikas vasaromis.

Kai suskaičiuoji vasaras, tai jų visai nedaug mes gyvenime ir teturime. Ši kolekcija sukurta iš mano asmeninės refleksijos, ji apie vasaros jausmą ir kad vasara nėra tik saulė, jūra, smėlis. Ji yra apie kažkokią sūrią karamelę, saldų liūdesį. Nes mes vasaros laukiame, o ji praeina. Tai tarsi laimė detalėse, ir man pasirodė, kad kalbant apie laimę, vasara vaidina svarbų vaidmenį.

– Kada pakviesite į savo salono atidarymą?

– Lietuvos rinka yra per maža tam, kad turėčiau savo betoninių papuošalų saloną. Pasveri, kad gal geriau turėti kelias vietas – kaip M.K.Čiurlionio muziejus, kaip modernaus meno muziejus MO Vilniuje. Tai yra kur geriau, ir tokios vietos kuria vertę pačiam papuošalui. Tai geriau, nei turėčiau savo parduotuvėlę kur nors Eigulių mikrorajone.

Aš nieko neturiu prieš Eigulius, man labai patinka sovietinė architektūra, bet tiesiog... Mano produktas nėra tas, kuriam reikia parduotuvės. Kam įdomu – tas ieško ir randa.

Juvelyrės Gerdos Liudvinavičiūtės kurti papuošalai iš betono.
Juvelyrės Gerdos Liudvinavičiūtės kurti papuošalai iš betono.

– Kas yra jūsų papuošalų pirkėja? Sakoma, kad moterų draugai yra perlai, o ne betonas.

– Beje, pastaroji mano kolekcija yra perlų ir betono sintezė, nes dalis papuošalų yra su perlais, dalis – su betonu. Ji yra apie jausmų amplitudes, kurios išreikštos. Betonas yra mūsų stiprybė, perlai – trapumas. Žmogus trapumas ir stiprybė yra tas pats jausmas, ta pati emocija, tik skirtingos amplitudės pusės.

Ir jei vieną dieną esame beprotiškai stiprūs, tai grįžę namo galime būti beprotiškai silpni. Arba atvirkščiai. Tai jausmas, kuris nuolat kinta.

Gaminti papuošalą iš betono visų pirma reiškia beprotiškai daug dulkių.

Man atrodė, kad vienoje kolekcijoje kalbėti apie stiprybę ir silpnumą yra visai gerai, nes mes kalbame apie laiką, apie žmogaus gyvenimą, kuris prabėga vasaromis, ir per tą laiką mes būname labai įvairūs.

Visi jausmai yra geri ir mes, būdami silpni, pripažindami sau, kad esame silpni, esame stiprūs.

Jei turiu progą, aš paklausiu žmogaus, kuris perka papuošalą, istorijos ir ką jis veikia?

Pastebėjau, kad labai įdomūs žmonės renkasi papuošalus. Iš meno, kultūros srities, nebūtinai tos srities atstovai, bet žmonės, kurie domisi. Pati suprantu, kad mokėti už betono gabalėlį 40 eurų...

– Arba 100 ir net daugiau.

– Arba šimtą. Tad žmogui, kuris visai nesidomi šiuolaikiniu menu, kam jį pirkti, jei jis gali nusipirkti auksinį daiktą arba sidabrinį.

Puikiai suprantu žmones, kurie neperka. Mes visi turime atsirinkti, kas mums tinka. Tad stengiuosi nekišti savo daiktų per prievartą.

Apskritai – arba tau betonas yra priimtinas, arba ne. Ir jei ne, tai nesvarbu, kokia forma aš sukursiu. Tai reiškia „ne“.

– Jūsų prekės ženklas yra CELSIUS 273. Tai žemiausia temperatūra Žemėje, tačiau ką jis reiškia jums?

– Kaip sako mokslininkai, pasiekus šią temperatūrą bet kur Visatoje nebegali išsivystyti jokia gyvybės forma. Nebelieka vandens, nebelieka nieko.

Man atrodo, kad betonas be žmogaus yra toks pats – jame irgi nieko nėra. Mūsų betoniniuose miestuose, kai nebelieka žmogaus, lieka tik griuvėsiai. Tad koncepcija yra apie šaltį. Bet žmogus sušildo papuošalą, suteikia jam gyvybės. Ir tada jis gyvena savo antrą gyvenimą kartu su žmogumi.

– Kaip ateina papuošalai, kaip jie gimsta? Jūs juos pamatot, susapnuojat, išjaučiate?

– Įvairiai. Darai, kuri, kažkas nesigauna, ir tada šalia mėtosi koks nors daiktas, kurį pamatęs pagalvoji, kad čia tai vau.

Kabant apie architektūrą, tai skaičiau įvairius straipsnius, kuo daugiau susirinkau informacijos.

Pradžioje reikia išspręsti techniškai, kūrybiškai. Būna, kad sukuri gerai, bet matai, bet padaryti bus nelabai įmanoma. Betonas tokia medžiaga, iš kurios ne viską galima padaryti dėl jos medžiagiškumo.

Juk sidabrą tu gali sulituoti ten, kur nori. O su betonu taip nepadarysi.

Pati medžiaga diktuoja formas. Jei aš kurčiau tik parodom, būtų galima daryti ką tik nori. Bet visą laiką reikia pagalvoti, kad žmogus nešios ir jam turi būti patogu, kad, numetus papuošalą, jis nedužtų.

Pas tėvus name įsirengiau savo dirbtuves. Gaminti papuošalą iš betono visų pirma reiškia beprotiškai daug dulkių. Kol nušlifuoji penkis karoliukus, viskas padengta dulkėm.

– Kuo panašūs Gerda ir betonas?

– Aš pasakysiu apie jausmą. Gal kiekvienam žmogui taip būna. Žinot tą jausmą, kai užklumpa didžiulė laimė? Tai akimirka, kai atrodo, kad tau daugiau nieko gyvenime nereikia. Tad mane tokios akimirkos užklumpa, kai aš pamatau kažkokį betoninį pastatą, brutalizmo architektūrą. Man architektūra yra laimė.

Patinka betonas, jo pilkumas, labai jį mėgstu. Gal ir mano apranga atspindi, kad turiu nelabai daug spalvų? Gal taip ir yra? Ir betonas toks šaltas. Aš galvoju, kad irgi nesu labai miela.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“