Jolanta pasakoja, kad yra kilusi iš Mikalaukos kaimo ir augo ūkininkų šeimoje. „Baigusi mokyklą įstojau mokytis kosmetologijos. Tai buvo didžiausia mano svajonė, nors tėvai norėjo, kad pasirinkčiau mediciną. Stengiausi išpildyti jų norą, bet pildydama dokumentus kaip prioritetą įrašiau kosmetologiją“, – pasakoja Jolanta. Ji priduria, kad įgijusi šią specialybę su būsimu vyru trumpam išvyko į Švediją, kur, besilaukdama dukrytės, pajautė, kad į jos gyvenimą mažais žingsneliais atkeliauja fotografija.
Iš pradžių moteris fotografavo juostiniu fotoaparatu, o jos modeliais, kaip sako, buvo bet kas – gamta, gyvūnai, taip pat ji užfiksuodavo ir šeimos akimirkas. „Tai buvo mano pomėgis ir laisvalaikis. Ryškindavau juosteles ir stebėdavau, kokios nuotraukos gimsta“, – pasakoja Jolanta. Tačiau nuo fotografijos kuriam laikui dėmesį nukreipė... biologija ir mokytojo profesija. Šiandien moteris save realizuoja ir mokykloje, ir fotografijoje, o visą likusį laiką dalija šeimai ir savanorystei.
Po kosmetologijos – į biologiją
Kol Jolanta pamažėle jaukinosi fotografiją, nusprendė dar įstoti ir į biologiją – tai paskatino ir mamos noras. „Mokiausi penkerius metus – neėmiau net akademinių atostogų, nors vienas po kito gimė vaikai, todėl dėstytojai juokėsi, kad mane prisimena arba besilaukiančią, arba maitinančią. Tie penkeri metai turbiniai – itin intensyvus laikotarpis“, – pasakoja pašnekovė ir priduria, kad į mokslus kasdien tekdavo važinėti iš Marijampolės į Vilnių ir atgalios.
Pašnekovė priduria, kad mokytoja pradėjo dirbti dar besimokydama biologijos. „Nors tuo metu dar neturėjau pedagoginio išsilavinimo, bet mokytojų itin trūko. Žinoma, jaudinausi, kaip man seksis, kaip mane priims vaikai? Bet viskas klostėsi gerai, o vėliau įgijau ir pedagogo kvalifikaciją. Jungėnų mokykloje pradirbau penkiolika metų, o dabar dirbu Akmenynų mokykloje ir Sangrūdos gimnazijoje“, – pasakoja Jolanta.
Fotografija taip pat visad buvo šalia – pašnekovė sako, kad norėjo apie fotografiją išmokti kuo daugiau. „Atrodė, kad matymą turiu, tačiau techninių žinių, kaip viską susidėlioti, trūko – tarkime, kaip laikyti fotoaparatą, ką žinoti apie apšvietimą ir panašiai. Aš nelankiau kursų ar seminarų, o iškart nusprendžiau kreiptis į tuos fotografus, kurių fotografija man buvo prie širdies“, – kalbėjo moteris. Ji prideda, kad pradėjusi fotografuoti portretus, makiažus, kol galiausiai gavo pirmąjį užsakymą fotografuoti vestuves.
„Tai nebuvo lengva – darbas reikalauja daug ištvermės, psichologinių žinių, prisitaikymo prie įvairių žmonių ir sąlygų. Tai darbas – čia ir dabar, tad tenka išmokti laviruoti. Kaip man sekasi suderinti mokytojos darbą ir fotografiją? Čia būtų galima kalbėti valandų valandas, kadangi tai nėra lengva, bet šiuo atveju yra svarbiausia planas – mano savaitė yra perskelta pusiau, pusę jos praleidžiu mokydama biologijos, o kitą pusę – fotografuoju. Nuolat girdžiu klausimus, kaip aš viską suspėju? Bet aš stengiuosi daryti tiek, kiek išeina, nemanau, kad labai save perkraunu, nors kitiems gali atrodyti priešingai“, – aiškina Jolanta.
Fotografija jai – ir darbas, ir poilsis. Moteris pasakoja, kad fotografija yra išties sunki, daug ištvermės ir laiko reikalaujanti profesija, bet viską nugali meilė darbui.
Nemanau, kad žmonės, kurie nemyli savo darbo, gali jį atlikti gerai.
„Nemanau, kad žmonės, kurie nemyli savo darbo, gali jį atlikti gerai. Man patinka ne tik fotografuoti, bet ir retušuoti, tvarkyti, redaguoti nuotraukas. Visa tai dirbdama aš ir pailsiu. Kitiems poilsis yra ant sofos, o aš ilsiuosi kitaip – aktyviai. Net ir blogą nuotaiką aš išvaikau keliaudama kažkur su fotoaparatu. Ne visada, kad gautum gerą kadrą, turi būti geros nuotaikos, kartais tam reikia melancholijos ir liūdesio“, – sako ji.
Moteris priduria, kad ją pačią labiausiai žavi gilūs portretai, kuriuose atsispindi tikras gyvenimas, pavyzdžiui, senjorų fotografijos. „Kai matai ašaras, rūpestį, nesuvaidintas gyvas emocijas – tai vienintelis ir nepakartojamas momentas, mano arkliukas, kuris mane veda į priekį. Tokias akimirkas stengiuosi užfiksuoti, nes žinau, kad tai auksiniai kadrai, kurių daugiau nepakartosi“, – kalba moteris.
Ji pasakoja, kad kiekvienas žmogus, kurį tenka fotografuoti – ypatingas, tačiau labiausiai prie širdies – senjorai. „Pernai per Kalėdas net dovanojau savo sukurtus portretus senelių namams, – tai jiems suteikė tikrai daug džiaugsmo. Man labai patinka vyresnių žmonių tikrumas, jų patirtis, jausmai, išgyvenimai – esu tam jautri. Viena šeima, kurią fotografavau, man paliko didelį įspūdį – poetei Danutei mano fotosesiją padovanojo bendruomenė, nes žinojo, kad jeigu dovanos daiktus, juos moteris nuneš į bažnyčią.
Ta fotosesija buvo tikrai ypatinga, o nuotraukos sulaukė daug dėmesio. Kai pamatai ilgametę meilę, rūpestį, brandą – tai sukuria tokią aurą ir tokią energiją! Iš to reikia visiems pasimokyti. Žmonės paprasčiausiai yra pasiilgę tikrumo ir kratosi dirbtinio pasaulio socialiniuose tinkluose. Juose žmogui lengva pasimesti – jaunimui tai ypač pavojinga, kadangi jie tą gražų, bet netikrą pasaulį priima kaip tiesą“, – pasakoja Jolanta.
Kiekvienas vaikas mokykloje – ypatingas
Kalbėdama apie darbą mokykloje Jolanta akcentuoja, kad šiuolaikiniai vaikai yra ne tik judrūs, bet ir labai gerai žinantys, ko nori ir ko ne, tiesa, ir neretai pritrūkstantys motyvacijos.
„Vaikus reikia mokėti sudominti. Taip pat svarbu suvokti, kad jie visi asmenybės, o žengiantys paauglystę dar ir labai jautrūs. Kiekvienas vaikas ateina iš skirtingos šeimos ir ne kiekvienas jų gavęs pakankamai meilės. Stengiuosi įsigilinti į vaiko psichologiją, jo būseną ir jeigu matau, kad mokinys yra liūdnas, kad jį kas nors kamuoja, stengiuosi kuo mažiau dirginti, nes žinau, kad jis kažką išgyvena.
Šeima labai svarbu – nuo to priklauso ir santykis su mokytoju, ir požiūris į mokyklą. Manau, tik mokytojai gali suprasti vienas kitą ir kiek kainuoja pastangų ir energijos vaikų mokymas. Siūlyčiau kiekvienam pabandyti išmėginti save kaip mokytoją, nes vis dar pritrūksta pagarbos pedagogo profesijai ir suvokimui, kokį darbą daro mokytojai, kokį indėlį sukuria valstybei ir šeimai. Išmokti būti mokytoju nelabai išeis – tokiam reikia gimti, turėti prigimtinių savybių, turėti pašaukimą. Per prievartą su vaikais tikrai būtų sudėtinga dirbti“, – sako J.Rutkauskienė.
Išmokti būti mokytoju nelabai išeis – tokiam reikia gimti, turėti prigimtinių savybių, turėti pašaukimą.
Mokytoja prideda, kad jos pamokos yra kitokios ir ji daugiau dirba per gyvą pažinimą, o dalį pamokų veda netipinėje klasės aplinkoje, o išvykose, edukacijose ar lauke. „Tos gyvos pamokos gali būti nuo vienaląsčių auginimo, kiaulės širdies preparavimo, varlių ir vabalų gaudymo ir apžiūrėjimo ar pelėsio auginimo. Pavyzdžiui, dabar mano mokiniai augina pelėsį ant duonos, kad paskui apžiūrėtų per mikroskopą. Jie gauna kitokias užduotis – jos nėra sausa medžiaga, bet motyvuoja mokslui“, – aiškina Jolanta.
Šalia įvairių veiklų – ir savanorystė
Įtemptoje veikloje yra vietos net savanorystei. Jolanta priklauso Šaulių sąjungai ir sako, kad karantino ir COVID-19 laikotarpis buvęs tikras iššūkis. „Įstojau į Šaulių sąjungą prieš pat pandemiją – priesaiką daviau kovo 11-ąją, o jau kovo 16-ąją prasidėjo pats intensyviausias laikas. Padarėme tikrai daug – koordinavome savanorius, padėjome dirbti 1808 linijai – ir pati dirbau ten. Savanoriauju ir fotografuodama šaulių sąjungai, prisidedu prie veiklos viešinimo ir džiaugiuosi, kad galiu savo laiką skirti Tėvynės labui“, – sako J.Rutkauskienė.
Ji pasakoja, kad Šaulių sąjunga stengėsi padėti ir dėl Ukrainoje vykstančio karo mūsų šalį užplūdusiems pabėgėliams – savanoriai rūpinosi ir maistu, ir apgyvendinimu, ir darbu. „Apskritai savanorysčių mano gyvenime buvo labai daug, pavyzdžiui, senelių namuose, taip pat teko padėti jaunai šeimai, kuri laukėsi kūdikio, labai dažnai į mane kreipiasi žmonės, kurie yra pasiruošę padėti kitiems arba jiems patiems reikalinga kokia nors parama“, – kalba pašnekovė, nepamirštanti kas metus ir paaukoti kraujo.
Ji prideda, kad savanorystė yra tobulas būdas išreikšti save, dalintis tuo, ką turi, be to, tai augina savivertę, pasitikėjimą savimi, teikia ilgalaikės laimės pojūtį, o ir sulaukti grįžtamojo ryšio yra nuostabu – tai padeda tobulėti.
Savanorystė yra tobulas būdas išreikšti save, dalintis tuo, ką turi, be to, tai augina savivertę, pasitikėjimą savimi, teikia ilgalaikės laimės pojūtį.
„Kai tau žmogus dėkoja už tai, kad suteikei jam laiko ir pagalbos, tai yra nuostabu. Gaila, kad atsiranda savanorystėje tokių, kurie ateina tik pasirodyti, nusifotografuoti socialiniams tinklams ar pasididinti sekėjų skaičių. Man tai yra visiškai nepriimtina. Savanorystė turi būti nuoširdi, jeigu ji bus tokia, vadinasi, bus tikra. Aš skatinu savanoriauti ir savo vaikus – manau, kad tai labai svarbu. Jie mato mano pavyzdį ir iš to mokosi, todėl juose aš matau jautrumą ir atjautą kitam“, – sako moteris.
Ar lieka laiko sau? Jolanta sako, kad daug dėmesio skiria namams, šeimai, vaikams, aplinkai puoselėti: „Džiaugiuosi, kad turiu artimų žmonių, draugų, į kuriuos galiu bet kada kreiptis. Tai man didelė vertybė, kaip ir laikas, praleistas su šeima. Stengiuosi gyventi čia ir dabar ir suteikti savo vaikams viską, galiu. Žinoma, svajoju apie asmeninį tobulėjimą, pagalvoju ir apie grįžimą prie kosmetologijos – gal pavyks tai įgyvendinti? Ateityje labai norėčiau daug keliauti, pamatyti pasaulį, sukaupti neįkainojamos patirties. Materialiniai dalykai ateina ir išeina, o tai, ką pamatai kelionėse, ką pažįsti, tampa didele dovana ir vertybe.“
