Imtynėmis susidomėjo dar vaikystėje
L.Krasuckaitės meilė profesionaliosioms imtynėms užgimė ankstyvoje vaikystėje. Akistatą su šiuo sportu mergina prilygina meilei iš pirmo žvilgsnio.
„Pirmą kartą imtynes man parodė pusseserė, kai buvau 8-erių. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio – pasirodė, kad imtynės yra nesuvokiamas magijos pripildytas pasaulis. Pradėjau reguliariai žiūrėti per televizorių rodomas WWE – JAV pramoginio sporto kompanijos organizuojamas profesionaliąsias pramogines imtynes, kol jos dingo iš lietuviškų ekranų.
Paauglystėje per televizorių visiškai netikėtai pamačiau WWE ringe stovinčius Johną Cena ir The Rock. Iškart viduje pajutau kažin kokį sprogimą. Supratau, kaip imtynių buvau pasiilgusi. Tuo metu jau turėjau internetą, tad nusprendžiau peržiūrėti visas WWE laidas. Kuo daugiau žiūrėjau, tuo labiau jaučiau, kad profesionalios imtynės yra skirtos man.
Neapleido jausmas, kad gimiau, jog tapčiau profesionalia imtynininke. Galbūt imtynes taip pamėgau dėl ryškių personažų, įdomių istorijų ir neįtikėtinų veiksmų. Kartais labai sunku paaiškinti, kodėl kažkas patinka. Juk sunku apibūdinti, kodėl įsimyli tam tikrą žmogų. Pajauti, ir tiek. Taip ir su imtynėmis – aš tiesiog pajaučiau“, – pasakoja mergina.
Profesionalios imtynės – labiau teatras nei sportas
Pasak L.Krasuckaitės, profesionalias imtynes galima prilyginti menui – čia svarbios ne tik žmonių fizinės savybės, bet ir gebėjimas vaidinti.
„Imtynės skirstomos į mėgėjiškas ir profesionalias. Ironiška, bet mėgėjiškos imtynės yra realus olimpinis sportas – sportininkai iš tiesų varžosi vienas su kitu, kovoja dėl čempionų titulų, olimpinių medalių ir kitų prizų. Profesionalios imtynės labiau laikomos teatru, nei sportu. Jų esmė yra istorijų pasakojimas. Kai kurie žmonės teigia, kad WWE yra nesąmonė, nes ten viskas suvaidinta. Aišku, kad suvaidinta, juk kitaip neįmanoma papasakoti istorijos.
Profesionalūs imtynininkai vaizduoja tam tikrą personažą. Pagal iš anksto parašytą scenarijų personažai inscenizuoja imtynių mačą, taip papasakodami istoriją. Tai lyg niekada nesibaigianti muilo opera, kuri vyksta gyvai ringe su sportininkais, kurie atlieka itin sudėtingus ir skausmingus veiksmus“, – kalba imtynių entuziastė.
Mergina primena, kad profesionaliosios pramoginės imtynės vyksta ne tik JAV. Į WWE panašių įstaigų esama ir Europoje.
„WWE yra pati didžiausia profesionalių imtynių kompanija pasaulyje. Kartais gali pasirodyti, kad tai yra vienintelė tokia vieta, nes ji yra garsiausia. Visgi pasaulyje yra daugybė mažesnių, tačiau jų turinio kokybė daug aukštesnė. Netgi WWE Anglijoje turi savo treniruočių centrą ir dukterinę kompaniją pavadinimu NXT UK. Didžiausia tokių kompanijų koncentracija yra Anglijoje, bet jų galima rasti ir Airijoje, Vokietijoje, Norvegijoje.
Arčiausiai Lietuvos esanti imtynių kompanija yra Lenkijoje. Labai norėčiau, kad Lietuva kada nors tam pribręstų. Deja, kol kas mūsų šalies susidomėjimas profesionaliomis imtynėmis yra labai mažas. Kas ten žino, gal man pačiai kada nors pavyks jas čia atvežti ir išpopuliarinti“, – teigia L.Krasuckaitė.
Bipolinis sutrikimas privedė prie depresijos ir bandymo nusižudyti
Anksčiau Laurai niekas nebuvo taip svarbu, kaip imtynės. Pasak merginos, ji gyveno vien svajonėmis ir atitrūko nuo realybės, o tai privedė prie depresijos.
„Būdama 13-os, nusprendžiau tapti profesionalia imtynininke. Tais pačiais metais pradėjau jausti psichikos sveikatos pokyčius – užeidavo perdėtos motyvacijos pliūpsniai, norėdavau mesti mokyklą ir skristi į Angliją ar Ameriką mokytis imtynių. Tačiau mama to neleido padaryti, ačiū jai.
Motyvacijos pliūpsniai po kurio laiko virsdavo depresijos epizodais – nieko nebenorėdavau daryti, mažai kur mačiau prasmę, vos užtekdavo energijos nusiprausti, apsirengti, eiti į mokyklą. Tiesiog gulėdavau, valgydavau saldumynus ir žiūrėdavau imtynes. Tai buvo vienintelis dalykas, kuris man teikdavo džiaugsmo ir prasmės.
Dažnai galvodavau apie savižudybę, bet prisimindavau svajonę ir galvodavau, kad negaliu mirti, kol jos nepasiekiau. Tai mane kartu ir traukė, ir skandino. Visiškai praradau santykį su realybe, gyvenau svajonių pasaulyje. Atsiribojau nuo artimųjų, draugų, nes man tai atrodė laiko švaistymas, trukdantis siekti tikslo.
Dažnai galvodavau apie savižudybę, bet prisimindavau svajonę ir galvodavau, kad negaliu mirti, kol jos nepasiekiau
Iš tiesų aš nieko nesiekiau – spoksojau į kompiuterio ekraną ir nuoširdžiai tikėjau, kad kažkada ten stebuklingai atsidursiu. Kai toks gyvenimas privedė prie giliausios depresijos, kokią iki tol buvau patyrusi, mama mane nuvedė pas psichiatrą. Man buvo 17 metų ir vienintelės temos, apie kurias galvojau ir kalbėjau, buvo imtynės ir savižudybė.
Psichiatrė jau pirmo vizito metu man nustatė bipolinį sutrikimą. Supratau, kodėl man kartais užeina intensyvūs motyvacijos, kūrybos ir geros nuotaikos protrūkiai, po kurių seka gili depresija. Po diagnozės pasidarė daug aiškiau, bet tikrai nebuvo lengva išlipti iš duobės, kurioje buvau“, – dalinasi L.Krasuckaitė.
Netrukus Laura pradėjo jaustis geriau, bet depresija sugrįžo. Bipolinio sutrikimo epizodai ėmė stiprėti, mergina nebetikėjo gražia ateitimi, o tai privedė prie bandymo nusižudyti.
„Po mokyklos nusprendžiau atidėti imtynes dar 4-eriems metams ir įstoti į universitetą. Pasirinkau profesionalioms imtynėms artimiausią specialybę – kūrybos komunikaciją ir išsikrausčiau į Vilnių. Iš mažo kaimelio vienai persikrausčius į didmiestį, vyko tiek daug naujų dalykų, kad buvau priversta trumpam užmiršti svajonę ir gyventi dabartimi.
Suskaldžius savo iliuzijų pasaulį ir pradėjus gyventi tikrą gyvenimą, jaučiausi kur kas geriau. Įsidarbinau, pradėjau lankyti „Crossfit“ treniruotes. Tapau pakankamai savarankiška, daug tvirčiau stovėjau ant žemės. Visgi po kurio laiko prisiminiau svajonę ir vėl panirau į iliuzijų pasaulį. Laikiausi itin griežtų dietų, vis intensyviau sportuodavau ir teisdavau save dėl kiekvienos mažos klaidelės.
Suskaldžius savo iliuzijų pasaulį ir pradėjus gyventi tikrą gyvenimą, jaučiausi kur kas geriau
Nekęsdavau savęs kaskart suvalgius netinkamo maisto, nenuėjus į treniruotę, per vėlai užmigusi... Bipolinio sutrikimo epizodai pradėjo stiprėti ir dažnėti, kol pasiekiau visišką dugną. Įnikau į tokią gilią depresiją, kad pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai nebetikėjau, kad pasieksiu tikslą.
Tuomet padariau išvadą, kad jei niekada nepasieksiu svajonės, mano gyvenimas yra nieko vertas ir aš turiu mirti – bandžiau nusižudyti. Nepavykęs bandymas man pagaliau atvėrė akis. Supratau, kad nebegaliu gyventi iliuzijų pasaulyje. Turiu gyventi čia ir dabar“, – pasakoja L.Krasuckaitė.
Apie psichikos sveikatą kalbėti būtina
Dabar vienas iš L.Krasuckaitės tikslų – kuo daugiau kalbėti apie psichikos sveikatos sutrikimus ir tai daryti skatinti kitus. Mergina mano, kad sunkumus būtų išgyvenusi lengviau, jei visuomenė šių sutrikimų nestigmatizuotų.
„Pasiryžau daryti viską, kad man pagerėtų, pradėjau atvirai kalbėti apie psichikos sutrikimus socialiniuose tinkluose, universitete, artimųjų rate. Manau, kad kalbėti labai svarbu, ypatingai Lietuvos visuomenėje, kuri vis dar pirmauja savižudybių skaičiumi pasaulyje. Visą gyvenimą jaučiausi visiškai viena, lyg niekas nesuprastų mano skausmo.
Jei visuomenė daugiau kalbėtų apie psichikos sutrikimus, manau, kad pagalbos būčiau pradėjusi ieškoti daug anksčiau. Kai ėmiau pasakoti apie savo išgyvenimus socialiniuose tinkluose, nustebau, kiek daug žmonių atsiliepė ir palaikė. Pasirodo, aplink yra labai daug tokių, kurie patiria panašius išgyvenimus, bet bijo apie juos kalbėti, nes mano, kad niekam nerūpės. O, pasirodo, rūpi. Man rūpi.
Ketinu apie tai kalbėti garsiai ir drąsiai, nes tik taip galime pagaliau sumažinti psichinių sutrikimų stigmą visuomenėje ir padėti kenčiantiems žmonėms rasti pagalbą. Pastaruosius pusantrų metų jaučiuosi geriau, nei bet kada. Tikiuosi, viskas ir toliau tik gerės“, – teigia L.Krasuckaitė.
Svarbiausia gyventi čia ir dabar
Nors siekis tapti profesionalia imtynininke nedingo, mergina atrado ne ką mažiau džiuginančių veiklų. Šiuo metu pagrindinis Lauros tikslas – gyventi dabartimi.
„Vis dar noriu tapti profesionalia imtynininke, bet nebėra taip, jog gyvenčiau vien tik šia svajone ar jos iliuzija. Labai pamėgau „Crossfit“ ir Mišrųjį kovos meną (MMA). Vis dėlto neseniai buvau gavusi traumą – išsinarinau petį, todėl turėjau nešioti įtvarą. Iš pradžių atrodė, kad gyvenimas vėl išslys iš po kojų, tačiau dabar esu dėkinga, jog taip nutiko.
Trys nuo sporto laisvos savaitės mane privertė į viską pažvelgti kitaip. Supratau, kad gyvenime egzistuoja daug nuostabių veiklų, ne tik imtynės. Dabar tiesiog leidžiu sau gyventi ir daryti, ką tik noriu.
Supratau, kad gyvenime egzistuoja daug nuostabių veiklų, ne tik imtynės
Šiuo metu mano gyvenime daugiau klausimų, nei atsakymų, bet labai džiaugiuosi, kad pagaliau gyvenu čia ir dabar, leidžiu sau daryti viską, kas domina, be jokių išankstinių nusistatymų. Nuoširdžiai tikiu, kad niekas nevyksta be priežasties ir viskas gyvenime yra įmanoma. Žinau, jog atsirasiu būtent ten, kur man reikia, ir viskas bet kuriuo atveju bus gerai“, – pasakoja L.Krasuckaitė.
L.Krasuckaitės teigimu, svarbiausia savęs neteisti ir leisti gyvenimui plaukti sava vaga. Pasak jos, reikia gyventi ne svajonėmis, o džiaugtis realybe, bet tai nereiškia, kad svajonių pasiekti nepavyks.
„Mano klaida turbūt buvo tai, jog aš per daug stengiausi, o kažkam nepavykus, smerkiau save ir per rimtai į viską žiūrėjau. Kai tik nustojau save teisti ir leidau gyvenimui pačiam mane nešti tinkama linkme, pagaliau pavyko numesti svorio, ženkliai pakilo sportiniai rezultatai, tapau kur kas laimingesnė.
Viską paleidau ir dariau tai, kas mane džiugina – to visiems palinkėčiau
Viską paleidau ir dariau tai, kas mane džiugina – to visiems palinkėčiau. Paleiskite visas baimes, išankstines nuostatas, savęs bei kitų teisimą ir klausykite širdies. Kuo daugiau žmonių drąsiai darys, ką nori, tuo laimingesnis pasaulis bus. Tikiuosi, mano istorija bent vienam žmogui padės suprasti, jog vilties visada yra.
Pakeitus mąstymą, keičiasi realybė. Kuo greičiau nuspręsite tapti laimingais ir daryti, ką norite, net nepastebėsite kaip greitai pradės pildytis svajonės, kurios anksčiau atrodė neįmanomos. Jeigu aš sugebėjau nuo savižudybės pereiti prie visiškos pilnatvės, tai padaryti gali kiekvienas“, – teigia L.Krasuckaitė.
