Pasak jų, pažinę bites, jie visai kitaip pradėjo žiūrėti į gyvenimą. Pasikeitė net svajonės. Pavyzdžiui, Aleksandra leido sau patikėti, kad vieną dieną galės gyventi savarankiškai ir sukurs šeimą. Pirmuosius žingsnius dėl šios svajonės ji jau žengė – kartu su gydančiais medikais ieško būdų, kaip sustiprinti savo sveikatą, kad išvengtų nuo vaikystės lydinčių epilepsijos paūmėjimų. Dėl šios ligos Aleksandra turi lengvą negalią.
Tuo metu Jaroslavui bitininkystė padėjo patikėti, kad negalia nėra priežastis nustoti gyventi.
Savamokslė tapytoja, kurios darbai puošė Seimą
29-erių Aleksandra užaugo Lentvaryje. Tėvų meile ir rūpesčiu dalijosi su jaunesne seserimi. „Su ja visad draugiškai sutarėme, gamindavome valgyti, tvarkydavomės. Į mane ji niekada nežiūrėjo kaip į neįgalų žmogų“, – pasakojo Aleksandra, nuo vaikystės serganti epilepsija. Negalia jai netrukdė ir mokytis: mergina sėkmingai baigė vidurinę mokyklą ir įstojo studijuoti anglų kalbos į Mykolo Romerio universitetą.
„Man sekėsi kalbos – be lietuvių kalbos, moku anglų, rusų ir šiek tiek lenkų. Po egzaminų buvau įstojusi į psichologiją ir taikomąją anglų kalbą – galiausiai pasirinkau šią specialybę. Deja, studijavau neilgai – vos du mėnesius. Dėl asmeninių priežasčių teko pasiimti akademines atostogas“, – kalbėjo pašnekovė.
Dar ankstyvoje vaikystėje Aleksandra pajuto, kad labai mėgsta piešti ir tai jai sekasi. Tiesa, mokytis dailės mokykloje nepavyko. Tačiau tapyti niekada nenustojo: paveikslus kūrė tiek būdama mokinė, tiek jau baigusi mokyklą. Išskirtiniai Aleksandros tapybos darbai buvo eksponuojami Trakų rajono savivaldybėje, Lietuvos Respublikos Seime, o 2018 m. personalinė paroda surengta Rūdiškėse. „Tai man buvo 25-ojo gimtadienio dovana, kurią padovanojo mylimiausia mokytoja Edita Tamulytė“, – vieną gražiausių savo gyvenime momentų prisiminė Aleksandra. Šiuo metu ji taip pat ruošiasi dar dviem parodoms.
„Dažniausiai tapau savo fantazijas. Vienas įdomesnių man pačiai yra paveikslas „Skraidančios ausys“. Jame pavaizdavau moteriškas ausis su 5–6 auskarais. Antrame plane – vyriška balso diagrama. Paveikslo mintis: „Vyro komplimentai priverčia moteris skraidyti“, – vieną iš savo paveikslų pristatė Aleksandra.
Svajonė – socialinio darbo studijos ir savarankiškas gyvenimas
Šiuo metu ji tebegyvena su tėvais Lentvaryje. Taip pat reguliariai lankosi Trakuose – čia aktyviai dalyvauja Trakų neįgaliųjų užimtumo centro veikloje. Neseniai ji buvo išrinkta šio centro lankytojų tarybos pirmininke. Klausantis Aleksandros nesunku suprasti, jog ši veikla jai labai svarbi. Su ja moteris sieja ir savo ateitį.
„Dirbti centre man labai patinka ir, manau, kad sekasi. Žinau, kokie žmonės ateina, kad jie labai jautrūs, taip pat moku padėti jiems“, – atviravo Aleksandra. Kadangi ir pati yra šio centro lankytoja, ji puikiai supranta, kokie individualūs yra kiekvieno iš lankytojų poreikiai. „Labai svarbu neskubėti jų smerkti, kritikuoti – net tuomet, jei ką nors ne taip padaro. Reikia klausti, kaip jie jaučiasi“, – savo darbo specifiką detaliai nupasakojo jauna moteris.
Ji pati turi nesunkią negalią dėl nuo vaikystės kankinančios sunkios ligos – epilepsijos. Vaistais liga kontroliuojama, tačiau iki šiol Aleksandra nesiryžo gyventi atskirai nuo tėvų. Nors norėtų – ši svajonė dar labiau sustiprėjo atsiradus širdies draugui. Apie jį daugžodžiauti nelinkusi. Kur kas detaliau atskleidžia kitus gyvenimo tikslus.
„Norėčiau studijuoti, o vėliau tapti socialine padėjėja. O paskui – oficialiai įsidarbinti Trakų neįgaliųjų užimtumo centre. Tam ruošiuosi, bet pirmiausia reikia pagerinti sveikatą. Čia yra mano svajonė ir tikslas“, – sakė ji.
Po pažinties su bitėmis – mintys apie savo šeimą
Aleksandra – viena iš Trakų neįgaliųjų užimtumo centre vykdomo projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ dalyvių. Jo metu centro lankytojai pirmiausia susipažino su pačiomis bitėmis, o vėliau galėjo pasimokyti ir išbandyti bitininkystę. Anot Aleksandros, šie užsiėmimai jai davė labai daug.
„Įsivaizduokite tą kvapą, skonį, kuris gaunamas šakute nubraukus medų nuo korio! Tai labai nuostabus dalykas. Labai gera ir nuvažiuoti į bityną, pabūti su bitėmis. Iki projekto bitėmis niekada nesidomėjau – su bitėmis susipažinau tik atėjusi į centrą. Man bitė apskritai labai įdomus gyvūnas“, – šiuo metu pažinti bites ir bitininkystę padedanti kitiems per edukacijas, vykstančias Trakų neįgaliųjų užimtumo centre.
„Gyvenimas mane suvedė su bitėmis ilgam“, – įsitikinusi Aleksandra ir pridūrė jog būtent bičių stebėjimas jai padėjo suprasti, ko nori savo gyvenime.
„Man bitės davė supratimą apie šeimą. Kaip tai suprasti? Bitės rūpinasi vienos kitomis. Nežinau, ar pastebėjote, bet kitose kalbose bitė motinėlė vadinama bite karaliene. O lietuviškai ji – motinėlė. Ir iš tiesų ji kaip tikra motina rūpinasi visais savo „vaikais“. Yra bitės darbininkės, yra tranai ir lervutės – visa struktūra kaip ir pas mus, žmones. Bičių santykiai labai panašūs į žmonių. Bet aš manau, kad iš jų mums yra ko pasimokyti: tvarkos, struktūros, pagarbos“, – savo mintimis pasidalijo pašnekovė.
Užsiėmimai bityne padėjo priimti savo negalią
Dar vienas šio projekto dalyvis – Jaroslavas Šilobritas. Kaip ir Aleksandra, Jaroslavas gyvena Lentvaryje bei lanko Trakų neįgaliųjų užimtumo centrą. Tačiau, skirtingai nei mergina, jis gana ilgai centre nerado savo vietos. Vyriškis pamena, kad jam būdavo sunku bendrauti su kitais, kartais net ir orientuotis aplinkoje. Tačiau pažįstant bites, užsiimant įvairia su bitininkyste susijusia veikla jam pavyko pakeisti požiūrį į save ir aplinkinius. Kaip jis pats sako, bitės padėjo priimti save tokį, koks yra dabar – žmogų, turintį negalią.
„Iki 2018 m. buvau sveikas žmogus. Dirbau vienoje įmonėje su geležimi. Su žmona auginome du sūnus (vienam jų dabar 15 metų, kitam tuoj 19 metų – aut. past.). Tačiau tuomet atsitiko ta nelaimė – galvos smegenų aneurizma ir insultas“, – pasakojo Jaroslavas. Nors liga užklupo prieš daugiau nei penkerius metus, Jaroslavas kaip dabar prisimena dieną, kai pasijuto blogai. Į medikų rankas jis pateko tiesiai iš darbovietės.
„Pasijutęs blogai, pasiprašiau namo – labai skaudėjo galvą, taip stipriai, kad net vėmiau. Įtarė erkinį encefalitą ir skubiai išsiuntė į Santariškes. Nelabai supratau, kas vyksta, nes tada jau lipau sienomis – taip skaudėjo“, – nelaimės dieną prisiminė pašnekovas. Po tyrimų galiausiai nustatyta diagnozė. Iškart po to vyras patyrė insultą, po kurio buvo iš dalies paralyžiuotas, sunkiai pažino artimuosius.
Jis prisipažino, kad atsigavus ir pamažu pradėjus pažinti savus sunkiai susitaikė su tuo, jog gyvenimas nebebus toks, koks buvo anksčiau. „Man buvo baisu“, – žodžių į vatą nevyniojo.
Po ligoninės ir reabilitacijos sugrįžęs į namus vyriškis jau galėjo kažkiek savimi pasirūpinti – pavalgyti, apsiprausti ir pan. Vis dėlto apie grįžimą į darbą nebuvo nė kalbos. Todėl reikėjo sugalvoti, kuo užpildyti dieną, kol likę šeimos nariai būdavo užsiėmę savo kasdieniais reikalais.
„Kažkas iš pažįstamų žmonai papasakojo apie Trakų neįgaliųjų užimtumo centrą. Ji pasiūlė nuvažiuoti pasižiūrėti – ką ir padarėme. Pasakiau, kad pabandysiu ten važinėti“, – pradžią prisiminė vyriškis. Tačiau įsivažiuoti į naują rutiną nebuvo lengva: centre iš pradžių Jaroslavas nesijautė gerai – mažai su kuo bendravo, vengė įsitraukti į veiklas. Kaip pats sako: matyt, vis dar nebuvo susitaikęs su pasikeitusia fizine būkle: „Sportuoti nelabai galėjau, kitose veiklose irgi ne kažin ką padarydavau...“
Tuomet Trakų neįgaliųjų užimtumo centro direktorius pasiūlė pabandyti veiklas bityne. Nors iki to laiko su bitėmis Jaroslavas nieko bendro neturėjo, jau po pirmo užsiėmimo suprato, kad jam patinka. Anot vyriškio, sunku pasakyti, tačiau, panašu, kad bitės jam padėjo susitaikyti su savimi ir nauju gyvenimo etapu. Dabar 39-erių Jaroslavas savo ateitį piešia nebe niūriomis spalvomis.
„Norėčiau mokytis staliaus amato – patinka dirbti su mediena. Galbūt net įsidarbinti kažkur. Kol kas nieko konkretaus nedarau, tik turiu tokią svajonę“, – atviravo pašnekovas, už kurio išjudėjimą labai „serga“ ne tik šeima, bet ir Trakų neįgaliųjų užimtumo centro bendruomenė.
Aleksandra ir Jaroslavas dalyvavo Europos socialinio fondo finansuotame projekte „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“, kurį įgyvendina Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Projekto partneris – viešoji įstaiga „Trakų neįgaliųjų užimtumo centras“.
-
Globos namuose užaugusi Eglė: stengiuosi suteikti dukrai geresnį gyvenimą
-
Veterinarė Rūta savo verslo ėmėsi likus „penkioms minutėms“ iki 30-mečio: „Svajonėse verslo planą turėjau seniai“
-
Pataisos namuose nuteistieji savo rankomis kuria žaliąją oazę: gražindami aplinką ruošia dirvą savo gyvenimui laisvėje
-
Pradinukų mokytoja Miglė: apie atsitiktinumus, svajonių profesiją ir nedingstantį norą tobulėti
