„Brolių medus“ – taip pavadintas nedideliame Lukonių kaime Kupiškio rajone esantis Viliaus ir Igno bičių ūkis. Produktai iš čia keliauja net į tolimas šalis – JAV, Australiją, Taivaną, Jungtinius Arabų Emyratus. Broliai ne tik suka medų, gamina iš jo produktus, bet ir bendradarbiauja su mokslininkais, taip pat mato prasmę dalintis su kitais – remia onkologinėmis ligomis sergančius vaikus bei moterų futbolo komandą.
15min pokalbis su Viliumi ir Ignu – apie jų ūkį, pirmuosius žingsnius, penkis šimtus eurų kainuojančią bitę ir kodėl jiedu iki šiol neturi nei bitininkų aprangų, nei apsauginio tinklelio.
– Ignai, Viliau, kokia buvo jūsų bityno pradžia, kaip susidomėjote bitėmis?
Ignas: Aš pirmasis prieš dvylika metų susižavėjau bitininkyste. Kai buvau moksleivis, dirbdavau pas ūkininkus, uždarbiaudavau, o kartą sumaniau, kad reikia ūkininkauti. Tada buvau vienuoliktoje klasėje.
Bičių turėjo mūsų senelis. Kai jis iškeliavo – pas močiutę daržinėje liko tuščias avilys, kurį po dešimties metų nutariau restauruoti. Nudažiau ryškiai geltona spalva, kaip dažnai bitininkai dažo avilius, pasistačiau sode, o tada atėjo kaimynas ir pasakė, kad pas jį sode yra bičių spiečius.
Vilius: Ignas ant galvos užsidėjo tinklelį, pasiėmė paprastą kartoninę dėžę ir į ją sukrėtė visas bites. Pirmą savo spiečių jis ir parsinešė toje dėžėje.
Ignas: Be to, dar ji buvo kiaura.
Vilius: Bites į avilį įkėlė kaimynas ir bėgdamas pasakė: supurkšk bites vandeniu, kad jos kuo mažiau skraidytų. Pirmais metais ūkyje atsirado trys aviliai, paskui – septyni.
Ignas: Baigėme dvyliktą klasę, po to – studijos Šiauliuose. Dar po trejų metų jau turėjau apie 50 bičių šeimų. Bitininkavau aš vienas, Vilius tik padėdavo sukti medų, šiaip pagelbėdavo, bet prie pačių bičių neidavo.
Vilius: Kai baigėme studijas Šiauliuose, radau darbo skelbimą, kad Vokietijos bityne ieškomas bitininkas. Nusiunčiau savo CV ir netrukus dviem metams išvažiavau į Vokietiją, į bityną. Kai grįžau – Ignui buvo pats sunkiausias momentas, nes bitininkauti jau mokiau aš jį, o ne atvirkščiai.
Nesvarbu, kiek tu turi pinigų, bet jei neturi žinių – bitininku nebūsi.
Juk iki tol būdavau tas, kuris suka medų ar pilsto jį į stiklainius – daugiau apie bitininkavimą nieko nežinojau. Tačiau Vokietijoje supratau, kad bitininkystėje labai svarbios žinios. Nesvarbu, kiek tu turi pinigų, bet jei neturi žinių – bitininku nebūsi.
Lietuvoje yra labai daug bitininkų, bet kas gyvena tik iš bičių? Tokių labai mažai, vienetai. O aš Vokietijoje pamačiau, kad tai įmanoma, mano supratimas apie bites pasikeitė.
