Įgijo pasitikėjimo savimi
Kaune esančiuose jaukiuose grupinio gyvenimo namuose gyvena 6 negalią turintys žmonės. Prieš beveik trejus metus čia taip pat įsikūrė broliai dvyniai Šarūnas ir Svajūnas. Vaikinai atviri – savarankiškas gyvenimas jiems patinka labiau nei globos namų įstaiga, kurioje jie gyveno anksčiau, nors ir atsakomybė čia tenka didesnė: „Mes viską darome patys – prižiūrime ir tvarkome namus, gaminamės valgyti, sutaisome, jeigu kas nors sulūžta.“
Vaikinai pasakojo, kad gyvenimas globos institucijoje ir grupinio gyvenimo namuose gerokai skiriasi. Pavyzdžiui, anksčiau jiems patiems nė netekdavo gaminti maisto: „Viską gaudavom nuėję į valgyklą. Kiemą irgi tvarkydavo darbuotojai.“
Šarūnas juokavo, kad šiandien virtuvėje jaučiasi kaip tikras „profas“ – be vargo gali paruošti ir kotletus, ir skaniai iškepti žuvį. „Tai visai nesudėtinga“, – šypteli jis.
„Gyvenant grupinio gyvenimo namuose yra daugiau pasitikėjimo mumis, visur išleidžia. Pavyzdžiui, galim išvažiuoti pažvejoti. Patys važiuojam ir į krepšinio treniruotes, taip pat futbolo“, – pasakojo broliai dvyniai. Vaikinai taip pat savarankiškai lanko artimuosius – mamą, pusbrolius, seserį, brolius, vyksta į darbą prekybos centre, kuriame dirba pirkinių krepšelių ir vežimėlių surinkėjais.
Nori būti dar savarankiškesni
Prisiminę gyvenimo grupinio gyvenimo namuose pradžią jie atviravo, kad sunkiausia naujoje vietoje buvo užmigti, tačiau tai netruko ilgai, o didesnių sunkumų pavyko išvengti. Grupiniuose gyvenimo namuose gyvenantiems broliams padedantis socialinis darbuotojas Edvinas Račkauskas pridūrė, kad Šarūnu ir Svajūnu labai didžiuojasi. Anot jo, šiandien vaikinai išties yra savarankiški, išmoko priimti kritiką, į gerą pasikeitė jų elgesys.
„Gyvendami grupinio gyvenimo namuose žmonės tampa savarankiškesni, pagerėja jų elgesys, nes nėra įvairių šalutinių faktorių, kurie, gyvenant didesniuose globos namuose, erzina, blaško.
Čia mes stengiamės viskuo patys pasirūpinti ir kuo rečiau prašyti pagalbos. Turime ir remontui reikalingų įrankių, jeigu kas nors sugenda, patys stengiamės sutaisyti ir galiu pasidžiaugti, kad viskas mums pavyksta“, – kasdienio gyvenimo detalėmis dalijosi socialinis darbuotojas.
Kalbėdami apie ateities planus broliai atskleidė pasvajojantys apie išėjimą iš grupinio gyvenimo namų ir visišką savarankiškumą. Tarp jaunuolių svajonių – ir vairuotojo pažymėjimas bei noras labiau padėti Kauno rajone gyvenančiai mamai.
Kelias į darbinę veiklą prasideda socialinėse dirbtuvėse
Nors Svajūnas ir Šarūnas sėkmingai dirba, tačiau ne visi grupinio, savarankiško gyvenimo namų ar apsaugoto būsto gyventojai greitai įsilieja į atvirą darbo rinką. Siekiant padėti intelekto ar psichosocialinę negalią turintiems darbingo amžiaus žmonėms, neturintiems darbo patirties ar įgūdžių, kuriamos socialinės dirbtuvės. Tai yra ta vieta, kurioje asmenys su negalia ugdo savarankiškumą, atranda save. Į šias dirbtuves vykstama kaip į darbą.
Čia darbuodamiesi jie įgyja ir įprastai darbo rinkai reikalingų įgūdžių.
Savarankiško gyvenimo namų „Būkime drauge“ bei socialinių dirbtuvių, kurias lanko socialinės globos centro „Vija“ gyventojai, įkūrėja Snieguolė Butrimavičienė pasakojo, kad galėdami dirbti negalią turintys žmonės pasijaučia išties vertingi, atsakingi, išmoksta naujų dalykų. Labiausiai pašnekovę džiugina tai, kad visi į socialines dirbtuves ateina labai noriai ir į savo darbą žiūri atsakingai. Anot pašnekovės, čia darbuodamiesi jie įgyja ir įprastai darbo rinkai reikalingų įgūdžių.
„Šiuo metu vykdome dvi skirtingas veiklas, – apie socialines dirbtuves pasakojo ji, – viena yra antrinių žaliavų rūšiavimas, pavyzdžiui, dviem įstaigom rūšiuojame plastmasę ir popierių, o taip pat panaudotą tekstilę prikeliame antram gyvenimui – gaminame pačius įvairiausius gražius dalykus, kuriuos pristatome į penkias parduotuves. Čia dirbdami žmonės pasijaučia reikšmingi, naudingi.“
28 metų Reda – viena iš socialinėse dirbtuvėse besidarbuojančių socialinės globos centro „Vija“ gyventojų. Mergina pasakojo, kad šis darbas jai labai patinka: „Labai geros darbuotojos mums padeda. Jaučiuosi labai gerai, išmokau siuvinėti, pinti – esu nupynusi rankinę. Išmokau ir siuvimo mašina naudotis.“
Reda pasakoja, kad socialinėse dirbtuvėse kasdien darbuojasi nuo 9 val. iki pat popietės. Beje, į darbą ji atkeliauja savarankiškai ir labai džiaugiasi galėdama ne tik save realizuoti ir susirasti draugų, bet ir užsidirbti.
Pasaulyje dirbtuvės labai populiarios
Vilniaus rajone įsikūrusios „Betzatos bendruomenės“ socialinių dirbtuvių vadovė Vytautė Paškevičiūtė-Masiukienė džiaugėsi, kad vykdant institucinės globos pertvarką daug dėmesio skiriama negalią turinčių žmonių integracijai bei jų įgūdžiams tobulinti. Ji pasakojo, kad nors socialinių dirbtuvių idėja Lietuvoje yra dar gana nauja, pasaulyje tai gana įprasta ir pasiteisinusi praktika.
2013-aisiais „Betzatos bendruomenėje“ duris atvėrusių „Lobių dirbtuvių“ vadovė pasakojo, kad patirties sėmėsi iš vienos Prancūzijos bendruomenės, kurioje negalią turintys žmonės taip pat darbuodavosi socialinėse dirbtuvėse: „Pamatėme, kad tai tikrai įmanoma – žmonės su intelekto negalia gali sėkmingai dirbti medžio dirbtuvėlėse. Patikėjome šia idėja ir ėmėmės ją įgyvendinti.“
Suprasti akimirksniu: socialinės dirbtuvės
- Kam jos skirtos? Jų veikla aprėpia intelekto ar psichosocialinę negalią turinčių žmonių užimtumą ir skatina jų darbinių įgūdžių lavinimą.
- Ką jose veikia žmonės su negalia? Socialinėse dirbtuvėse žmonės su intelekto ar psichosocialine negalia gali kurti tam tikras paklausias prekes ar teiki bendruomenėje reikalingas paslaugas. Tam tikra prasme – tai darbo įgūdžių ugdymas intelekto ar psichosocialinę negalią turintiems žmonėms, kurie negali dirbti atviroje darbo rinkoje, tačiau gali bent kelias valandas per dieną prisidėti prie kokio nors produkto kūrimo ar paslaugos teikimo.
- Kokia jų nauda? Socialinės dirbtuvės yra tarpinis variantas tarp dienos globos centro ir atviros darbo rinkos. Iki šiol globos namuose gyvenantys neįgalieji dažniau buvo įtraukiami į įvairias menines veiklas, kurių pobūdis labiau pramoginis nei ugdomasis. Tačiau pačiam žmogui naudinga įgyti konkrečių įgūdžių ir galbūt ateityje pradėti dirbti bei užsidirbti. Tai sukuria prasmės jausmą, ypač kai žmogus, užsiimdamas tam tikra veikla, užmezga kontaktus su bendruomene.
- Kiek jų veikia? Šiuo metu Lietuvoje yra 27 socialinės dirbtuvės, kuriose darbinius įgūdžius ugdo 450 žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia.
V.Paškevičiūtė-Masiukienė paaiškino, kad socialinės „Lobių dirbtuvės“ yra skirtos suaugusiems žmonėms, turintiems negalią. „Mūsų organizacijos veiklos sritis – asmenys su intelekto negalia, tačiau idėja gali būti pritaikyta skirtingiems žmonėms“, – pridūrė ji.
„Kraukite sau lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“, – tai Šv. Rašto ištrauka, įkvėpusi „Lobių dirbtuvių“ pavadinimą. Anot pašnekovės, didžiausias bendruomenės lobis – tai ir kiekvienas čia besidarbuojantis žmogus, ir jo gebėjimai, o taip pat iš medžio gaminami dirbiniai.
Veiklos netrūksta
V.Paškevičiūtės-Masiukienės, „Lobių dirbtuvėse“ darbo netrūksta. Negalią turintys žmonės sėkmingai gamina stalus, lentynas, kėdes, suvenyrus, kryželius, žvakides, klauptukus – viską, ko reikia užsakovams. Beje, Betzatos bendruomenėje veikiančios dirbtuvėlės garsėja tradicinei medinių namų puošybai skirtais gaminiais, o užsakymų sulaukia ne tik iš Lietuvos įmonių ar privačių asmenų, bet ir užsienio. Pavyzdžiui, dalis gaminių keliauja į Angliją.
„Esame atviri, darome edukacinius užsiėmimus, kviečiame žmones pas mus apsilankyti, susipažinti, o ir patys iki karantino važiuodavome į mokyklas, darželius ir t. t. Šie susitikimai ir galimybė vieniems kitus geriau pažinti taip pat yra lobis“, – kalbėjo ji.
Anot pašnekovės, žmonėms su negalia galimybė dirbti yra labai svarbi – kaip ir kiekvienas iš mūsų jie nori būti naudingi visuomenei. Ilgą laiką, svarstė ji, vyravo požiūris, kad žmonėms, turintiems negalią, reikia viską duoti, paaukoti ar padovanoti, tačiau jie ir patys gali būti savarankiškesni ir kurti vertę, kuria kiti džiaugtųsi. Galimybė dirbti, būti lygiaverte visuomenės dalimi skatina žmogišką orumą, ugdo savivertę.
„Pastebėjau, kad persiorientuoti į darbinį ritmą tik iš pradžių kai kam būna sunku, bet vėliau jokių bėdų nekyla. Tai padeda ugdyti atsakomybės jausmą, laiko planavimo įgūdžius ir supratimą, kad kartais dėl darbo gali tekti atsisakyti tam tikrų malonumų“, – patirtimi dalijosi ji.
