O mano istorija įdomi tuo, kad visa motyvacija atvykti čia į Lietuvą, priklausė nuo krepšinio – taip, krepšinio. Prieš 2 metus (dar Ekvadore) mano brolis baigė vidurinę mokyklą, o aš profesionaliai žaidžiau futbolą antroje lygoje, tikrai nebuvo ko skųstis, tiesiog norėjau įgyti aukštesnės kokybės studijų, patirti nuotykius ar išeiti iš savo komforto zonos. Dėl to viskas ir prasidėjo!
Viskas įvyko tinkamu metu ir tam skirtu momentu – aš tikiu, kad tai buvo Dievo planas ir tu nieko negali padaryti, tiesiog sekti tau skirtą įvykių srautą. Taigi, aš jau sakiau, kad mano brolis yra didelis krepšinio gerbėjas, ir jis pasakė: „Pagalvokime apie vieną šalį, kuri būtų saugi, geras krepšinis, prieinama gyvenimo kaina ir gera studijų kokybė“. Aš jam ir atsakiau: „Gerai, bet vykime į Europą. Man labiau patiko Europa, o ne JAV, ir tada mes pagalvojome apie Lietuvą. Jūs galbūt manote, kad Lietuva yra nežinoma šalis, apie kurią niekas nežino? Bet mes ją žinome. Yra daug lotynų, kurie žino, kas vyksta senajame Europos žemyne“.
Prisimenu tą dieną, kai iš oro uosto autobusu pasiekėme Kauną – buvo debesuota ir labai labai pilkšva. Tam tikru momentu mes su broliu galėjome suprasti vienas kitą telepatiškai ir žinojome, kad kelio atgal grįžti nebuvo. Pirmasis įspūdis Lietuvoje buvo gana nuviliantis – nematėme jokių dangoraižių, o sovietinė atmosfera Kauno apylinkėse suteikė papildomą slegiantį prisilietimą. Galiausiai, atvykus į mums skirtą bendrabutį ir susipažįstant su vietiniais, mes supratome, kad šį iššūkį nusprendėme priimti patys ir su tuo reikia susitaikyti.
Tuomet metai ir studijų semestras prabėgo akimirksniu, ir, tiesą pasakius, kaip racionali būtybė žinau, kad nėra jokios tobulos vietos –net ir gimtajame Ekvadore tokios utopijos nėra. Bet kadangi atvykau čia, į Kauną, galėčiau pasakyti, jog manau, kad be tų blogų akimirkų, kaip kai kur slegiantys kraštovaizdžiai ar tikėjimas, kad KTU bendrabučiuose bus geresnės sąlygos – yra ir laimės šviesos spindulių. Tikiu, kad mūsų, t.y. imigrantų, gyvenimo iššūkių paslaptis yra pamatyti teigiamas detales svečioje šalyje, ką gyvenimas mums siūlo naujo. Pavyzdžiui, aš pirmą kartą gyvenime turėjau progą kalbėtis su žmonėmis iš Kazachstano, susitikau su turkais, turėjau draugų kinų, kurie man gamino kinišką maistą, užmezgiau labai gerą draugystę su azerbaidžaniečiu. Ir taip, žinoma, jums galėjo kilti ir toks klausimas – taip, draugavau su mergina lietuve. Tad visa ši paminėta patirtis buvo stebuklinga, o kultūriniai mainai suteikė man galimybę išplėsti savo suvokimą, kad yra ir kitų puikių kultūrų.
Atvirai pasakius, čia Lietuvoje turėjau ir nemalonių išgyvenimų. Dažniausias iš jų – bendravimas parduotuvėje su kasininkais. Kai kurie iš jų būna piktai nusiteikę ir nepatenkinti, kai negali susikalbėti su manimi angliškai. Todėl vis dar yra kliūčių tokiais atvejais. Ir mes, būdami imigrantais, gana dažnai skundžiamės tuo, jog tikime, kad būnant svečioje šalyje jų žmonės turi prisitaikyti prie mūsų standartų arba šiuo atveju sugebėti su mumis susikalbėti angliškai, užuot patys bandę prisitaikyti prie naujos kultūros ir kalbėti vietine (lietuvių) kalba.
Taigi norėčiau palikti savo, kaip imigranto, turinčio puikią ir malonią patirtį Kaune, žinią, kad kartais mes nematome viso vaizdo. Yra žmonių, kurie nepanašūs į mus, o Lietuvos žmonės, mano nuomone, buvo su manimi labai malonūs, pagarbūs ir mandagūs. Pavyzdžiui, man daug kartų šypsojosi seni žmonės, siūlydami servetėles, kuomet autobuso stotelėje man buvo užsikišusi nosis. Taigi, yra galimi du scenarijai, kurie gali egzistuoti vienu metu, tik viskas priklauso nuo mūsų suvokimo.
Apskritai, mano patirtis gyvenant Lietuvoje, klostosi labai gerai, aš puikiai leidžiu laiką Kaune, tai labai gražus miestas, toks jaukus, ramus ir saugus. Esu labai dėkingas studijoms pasirinkęs šį miestą ir šią šalį. KTU yra mano antrieji namai, ir nors dabar tuo pat metu studijuoju ir kitame universitete, mano rezidavimas Lietuvoje eina į pabaigą, todėl tiesiog stengiuosi pagauti visas įmanomas geras vibracijas, nuotaikas, kurias galiu gauti Lietuvoje.
Parengta įgyvendinant projektą „Būkim pažįstami“.
