Šis projektas man yra labai svarbus, kadangi kaip imigrantas Lietuvoje visada buvau labai aistringas dėl veiklos, skatinančios kultūrinę integraciją tarp vietinių gyventojų ir imigrantų. Pati pradžia buvo dar 2019 metais, kai pirmą kartą sužinojau apie socialinės iniciatyvos „Būkim pažįstami“ renginį, kuris vyko 2019 m. vasario 26 d. pavadinimu „Ar Kaunas atviras ir draugiškas miestas užsieniečiams?“. Dalyvavau jame ir toliau visose kitose organizuojamose diskusijose įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kur kaip imigrantas dalijausi savo patirtimi apie gyvenimą Lietuvoje.
Tai buvo mano kelionės kartu su projektu „Būkim pažįstami“ startas ir iš ten užmegztos draugystės pradžios taškas. Ten sutikau daug puikių žmonių, kurie organizavo kultūros integracijos projekto veiklas mokyklose ir viešosiose bibliotekose, dalijantis migrantų patirtimi gyvenant Lietuvoje. Supratęs, koks svarbus yra šis projektas ir jo veikla, aš savanoriškai surinkau apie 20 įvairių imigrantų įžvalgas ir patirtis, apie jų gyvenimo Lietuvoje patirtis ir istorijas. Projekto vykdytojai man pranešė, kad įvairiose mokyklose ir viešosiose bibliotekose yra renginių, kuriuose imigrantai gali pasidalinti savo mintimis su platesne auditorija, papasakojant apie savo gimtosios šalies kultūrą.
Tad pirmasis tokio pobūdžio renginys įvyko 2019 m. balandžio 17 d. Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijoje, Kuršėnų mieste, kur aš kartu su kitu vedėju iš Ukrainos dalijomės savo mintimis ir kultūriniais aspektais mokyklos mokiniams ir darbuotojams. Tai buvo interaktyvi diskusija, kurios metu ne tik mes dalinomės savo suvokimu, bet ir bandėme sugriauti auditorijos stereotipus.
Kai pirmą sykį buvau pristatytas lietuvių auditorijai, jie pagalvojo, kad esu iš Indijos, Pakistano, Bangladešo arba Šri Lankos ir dėl savo išvaizdos esu IT sektoriaus darbuotojas, nes Vakaruose vyrauja nuomonė, kad žmonės iš Indijos yra arba IT, arba medicinos sektoriaus atstovai. Taip pat kitas stereotipas yra tai, kad indai turi didelę šeimą, kurioje yra maždaug 5–6 žmonės, ir kad visi yra vegetarai. Džiaugiausi, kad man pavyko pašalinti tokius stereotipus, bent jau tose srityse, kuriose lankėmės, nes pareiškiau, kad nesu užsiėmęs IT ar medicina, nes turime žmonių ir kitose srityse, ypač socialiniuose moksluose, pavyzdžiui, politikos mokslų srityje, kurioje aš ir baigiu savo disertacijos mokslus. Tik ne Indijoje ar kitoje pasaulio šalyje, o Lietuvoje.
Taip, esu kilęs iš Indijos, tačiau nesu vegetaras, kadangi Indija neturi vienos unikalios kultūros ar virtuvės – skirtingos Indijos vietovės turi skirtingus kultūrinius ir maisto įpročius. Kaip žmogus, atvykęs iš Indijos pietų, ypač iš Keralos, neturime jokio skirtumo tarp maisto įpročių, nes dauguma žmonių valgo beveik visą maistą.
Aš taip pat sugebėjau sulaužyti tą didelės šeimos stereotipą, kadangi turiu tik vieną brolį ir seserį, o ir mano tėvas turi tik dvi seseris.
Trumpam laikui iš Lietuvos išvykęs į gimtinę, ten perskaičiau paskaitą Jawaharlal Nehru universitete tema „Migrantų integracija ir trečiojo sektoriaus organizacijų vaidmuo: JAV Floridos imigrantų koalicijos ir „Būkim pažįstami“ projekto Lietuvoje analizė“, 2019 m. gegužės 10 d., Naujasis Delis, Indija.
Rengdamas disertaciją mediacijos ir politinės komunikacijos imigracijos klausimais, aš pažvelgiau į įvairius socialinius veikėjus, pavyzdžiui, NVO, kurios palengvina imigrantų integraciją Floridoje ir Lietuvoje, kadangi mano tiriamos šalys yra Lietuva ir Florida (JAV). Paskaitoje aš pristačiau nevyriausybinių organizacijų vaidmenį tiek Floridoje, tiek Lietuvoje ir tai, kaip Floridos imigrantų koalicija, skatina žmogaus teises ir imigrantų integraciją, bei kaip Lietuvoje projektas „Būkim pažįstami“ palengvina imigrantų integraciją per kultūrinę asimiliaciją.
Manau, kad tai yra vienas unikalių tokio pobūdžio atradimų, nes lyginamoji Floridos ir Lietuvos NVO analizė yra unikali tyrimų arenoje. Grįžus į Lietuvą toliau tęsiau keliones po Lietuvą, dalyvaujant šio projekto diskusijose. Pavyzdžiui, renginys Pakruojyje man paliko gražių ir nepakartojamų prisiminimų, nes mokyklos direktorė labai aistringai stebėjo mano pristatymą. labai domėjosi Indijos kultūra. Po pristatymo mums ketinant išvykti, ji man pasakė, kad jei norėčiau gyventi ir dirbti Pakruojyje, ji mielai pakviestų čia apsistoti ir įsidarbinti jos vadovaujamoje mokykloje. Jaučiu, kad ši sąveika ir įvykiai ne tik laužo stereotipus, kurie palengvina imigrantų ir vietinių gyventojų kultūrinį integralumą ir bendrystės sąveiką, bet ir sukuria gražių draugysčių ir bendravimo ryšių. Vienas geriausių prisiminimų, susijusių su tais įvykiais, yra tai, kad galėjau apžiūrėti daugiau Lietuvos, ypač Lietuvos kaimiškąsias teritorijas.
Pakruojyje aplankėme keletą gražių pilių, kur pamatėme Lietuvos paveldą ir ragavome gardžių lietuviškų patiekalų užgerdami vietiniu alumi. Be to, kartą grįžę po renginio, mes turėjome tarpinę stotelę Karpynėje, kur kartu su vietiniu alumi paragavau gardaus lietuviško karpio.
Paskutinis projekto renginys, kuriame aš dalyvavau, vyko Birštono viešojoje bibliotekoje, kur skirtingai nuo praėjusių mokyklose, vyko viešojoje bibliotekoje, kurioje daugiausia žiūrovų buvo įvairūs vietos žmonės. Buvo ir užsieniečių, atvykusių vasaros atostogų.
Visi renginiai, kuriuose man teko dalyvauti, buvo labai įdomūs ir draugiški. Bendravimo ir susitikimų su vietiniais gyventojais metu man pavyko užmegzti gražių draugiškų ryšių su įvairiais žmonėmis, su kuriais dar iki šiol palaikome šiltus santykius. Po šio renginio apsilankėme Birštono SPA ir netoliese esančias vietoves, kur susipažinau su jos unikalumu ir tų vietų istorija. Po visų renginių socialinės iniciatyvos „Būkim pažįstami“ „Youtube“ kanale buvo įdėtas vaizdo įrašas apie mano, kaip imigranto, gyvenimą Lietuvoje, kur pristačiau savo įžvalgas apie buvimą Lietuvoje ir tai, kaip integravausi į visuomenę kartu su žmona Titty Varghese ir kokie dalykai man kelia smalsumą būnant čia, Lietuvoje.
Nors renginiai baigėsi, tačiau mintyse ir toliau buvau su šiuo projektu, kurio turinį perkėliau į mokslinį darbą. Per tą laiką aš gavau sutikimą pristatyti pranešimą ICEP konferencijos metu ir straipsnio paskelbimo Kauno technologijos universitete. Nors konferencijos buvo atidėta dėl COVID protrūkio, tačiau straipsnis apie NVO vaidmenį imigrantų integracijai Lietuvoje, nagrinėjant „Būkim Pažįstami“ projekto atvejį buvo paskelbtas 2020 m. spalio mėn. žurnale „European Integration Studies“.
2021 metų vasaros pradžioje sužinojau, kad projektas „Būkim pažįstami“ yra toliau tęsiamas, tad man kilo mintis, kad turiu galimybę į jį sugrįžti. Parašiau projekto „Būkim pažįstami“ komandai ir labai džiaugiuosi galėdamas konstatuoti, kad dabar esu ne tik šio projekto dalyvis, bet tapau ir pilnateisiu komandos nariu.
Anksčiau savanoriavęs, dabar dirbu pagal darbo sutartį su didesne atsakomybe vedant renginius ir padedant renginių vadovui, organizuojant kultūrinės integracijos renginius įvairiose Lietuvos vietose. Mes organizuojame įvairius renginius – forumo teatro spektaklius, viešas diskusijas, interaktyvius performansus „Tautų dienos“ su maisto degustavimu – reprezentuojančiais įvairias kultūras, įskaitant ir Indiją. Taigi manau, kad man išsipildė viena gražiausių galimybių, būnant imigrantu, dalyvauti šiame kultūrinės integracijos projekte „Būkim pažįstami“, kurį vykdo Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras.
Parengta įgyvendinant projektą „Būkim pažįstami“.
