Nors dalį žmonių oficialus tapimas senjoru išgąsdintų, Eva tuo tik džiaugiasi. Pasak jos, pensinis amžius jos gyvenimo tikrai nepablogino. „Aš toliau dirbu kaip dirbusi – rašau knygas, skaitau paskaitas, organizuoju jogos stovyklas. Plius (koks saldus šis pliusas!) – gaunu „Sodros“ išmokas. Tegu nedideles, tačiau koks malonus tas priedas prie mano pajamų!“ – sako portalo 15min pašnekovė.
Neseniai ji išleido knygą „Popietės laikas. Mitai ir tiesa apie senėjimą“, kurioje – daugybė temų ir potemių apie senatvę ir kartu su ja ateinančius pokyčius, paliečiančius ne tik patį žmogų, bet ir jo aplinką.
Šis interviu – greitas prabėgimas per dalį knygoje paliečiamų temų: demenciją, Alzheimerį, eutanaziją, tris „pensijos taburetes“ ir tai, kas ugdo požiūrį „man per anksti“, „man per vėlu“ arba „niekada nėra vėlu“.
– Žmonės labai skirtingai tai vertina, visgi dauguma į senėjimą žiūri kaip į riedėjimą nuo kalno. O kas jums yra senėjimas ir senatvė?
– Vieni mokslininkai skelbia, kad protiniai gebėjimai pradeda silpnėti nuo 40 metų. Kiti įrodinėja, kad mūsų organai pradeda nusidėvėti kur kas anksčiau. Daugelio organų funkcionalumas savo žydėjimo piką pasiekia apie 30-uosius gyvenimo metus, o vėliau saulelė pasisuka vakarop. Bet aš nesutinku, kad senėjimas yra riedėjimas nuo kalno. Žmogus – tai kur kas daugiau nei kūnas. Ir, beje, daugiau nei pusė mūsų kūno yra ne žmogiškos prigimties. Žmogiškos ląstelės sudaro tik 43 procentus visų organizmo ląstelių, 57 procentai – tai mikroskopiniai kolonistai. Ir net didžiausių švaruolių, kurie nuolat kruopščiai plauna rankas, beveik kiekviena kūno dalis knibžda mikroskopinėmis būtybėmis – bakterijomis, virusais, grybeliais.
Ir gerai, kad knibžda! Bakterijų įvairovė mums į naudą. Deja, artėjant prie 80 metų amžiaus slenksčio, bakterijų įvairovė stipriai sumažėja ir tyrėjai tai sieja su sveikatos problemomis vyresniame amžiuje.
Grįžtant prie klausimo: senėjimas tikrai ne skystablauzdžiams ir ne lepūnėliams. Senėjimas – tai sudėtinga kelionė, kurią sėkmingai įveikia tik tie, kurie būna pasiruošę priimti amžiaus iššūkius. Man senėjimas, kurį knygoje vadinu „popietės laiku“, – tai gyvenimo kūrinio kodas. Ilga baigiamoji dalis ir kartu kulminacija.
Mes sureikšminame gimimą, jaunystę ir brandą, o senatvę nurašome, kaip kažką, kas tarsi prarado svarbą. Mano galva, pabaiga svarbesnė nei pradžia, nes pradžia laikina, o pabaiga – amžina. Na, gal „svarbesnė“ ne visai tinkamas apibūdinimas, tinkamesnis – labiau įpareigojanti.
