Viskas prasidėjo nuo netikslių metimų
„Buvau profesionalus LKL lygio krepšininkas, žaidžiau už Alytaus „Savy“, už Vilniaus „Statybą“. Tiesiog žaisdamas pastebėjau, kad nebegaliu įmesti tritaškių, regis, paleidžiu kamuolį teisingai, bet jis nenuskrieja iki krepšio.
Iki tol buvau geras tritaškių metikas – du kartus auksinės rankos čempionas, nurungęs ne vieną autoritetą, tarp jų – ir Rimą Kurtinaitį. Paprastai bendras mano taiklumas per sezoną būdavo apie 40–45 proc., o tuo metu jis nukrito iki 33 proc.“, – prisiminė pašnekovas.
Tuo metu, regis, gyvenimas tik kilo į kalną: karjera sekėsi, šeimoje taip pat buvo laimingas, su žmona augino du vaikus. Ir staiga vyksta keisti dalykai – jis, profesionalus krepšininkas, nebesugeba kamuolio numesti iki krepšio... Gydytojai ramino – esą gal pervargo, ir tiek.
„Tuo metu kaip tik jau buvo atsiradęs internetas, taigi pradėjau ieškoti informacijos. Ir radau, kad mano simptomai atitinka Parkinsono ligą. Nuėjau pas pažįstamą neurologą – kartu su juo krepšinį žaidėme, ir paprašiau, kad patikrintų Parkinsono diagnozę.
Jis patikrino mano motoriką – tikrai taip. Tuo metu drebėjimų dar nebuvo, tik atsirado rankos silpnumas nuo riešo iki alkūnės. Po to labai susmulkėjo raštas, dar po kurio laiko visai nebegalėjau rašyti, nes išeidavo praktiškai tiesi linija. Dar po kiek laiko negalėjau atlikti greitų judesių pirštais.
Žaisdamas pastebėjau, kad nebegaliu įmesti tritaškių, regis, paleidžiu kamuolį teisingai, bet jis nenuskrieja iki krepšio.
Maždaug per trejus metus išsivystė rimtesni simptomai – prasidėjo rankų drebėjimas. Kurį laiką vis dar žaidžiau krepšinį – padėdavo vaistai, kurie padidina dopamino kiekį ir tokiu būdu atstato raumenų funkciją. Būdavo, išgeriu jų prieš rungtynes, dešimt minučių nesiseka žaisti, o po to vėl mėtau tritaškius. Norėjau žaisti, juk žaidžiau visą gyvenimą.
Kai nebegalėjau žaisti, dirbau treneriu. Buvau antrasis „Lietuvos ryto“ treneris – tuo metu pirmą kartą išlošėme prieš „Žalgirį“. Vėliau dirbau Nacionalinėje krepšinio lygoje. Savo simptomus tiesiog mokėdavau paslėpti – kai ranka pradeda drebėti, paslepiu ją už nugaros ir prilaikau kita ranka. Tačiau atėjo laikas, kai liga pradėjo labai progresuoti, prasidėjo diskinezės (nevalingi judesiai)“, – pasakojo vyras.
Tuo metu be didelių vaistų dozių vyras jau nebegalėjo gyventi. Tačiau bėda ta, kad vaistų poveikį mažina maistas, todėl juos geriant tenka mažai valgyti. Be to, labai sunku nutaikyti tinkamą vaisto dozę, o jo padauginus, nors drebėjimas liaujasi, prasideda diskinezės, kurios taip pat neleidžia žmogui normaliai funkcionuoti, juolab rodytis viešumoje.
Teko išgyventi tikrą pragarą
Apie 90 proc. Parkinsono ligos sergančių žmonių kenčia ir nuo depresijos, kurią įveikti kartais būna sunkiau nei Parkinsono simptomus, juolab kad vaistai nuo depresijos labai nedera su vaistais nuo Parkinsono ligos.
Tačiau pats Rolandas tikina depresijos išvengęs – net juodžiausiais savo ligos periodais, nes nuo pat pradžių įsisąmonino – ligos jis neįveiks, tad turi rasti būdą, kaip su ja gyventi.
Jis pats sukūrė mankštos sistemą, kurioje sujungė Rytų filosofiją, tai či metodus ir savo krepšininko patirtį. Šių pratimų komplekso pagrindas – kvėpavimas ir atsipalaidavimas. „Kai mane pirmą kartą išsiuntė į reabilitaciją, iš visų ten darytų pratimų realiai sau pritaikiau tik kokius du, o visi kiti tik alino organizmą, nes reikalavo dopamino, kurio ir taip trūko“, – aiškino buvęs sportininkas.
Pasak jo, Parkinsono liga praeina kelias stadijas. Rolandui viskas ir prasidėjo nuo rankos, tuomet drebėjimas perėjo į vieną kūno pusę ir galiausiai išplito po visą kūną. Kita stadija, kai žmogus nebegali paeiti, griūva, po to ima stingti kūnas, ir žmogus negali pajudinti nei rankų, nei kojų.
„Man iš pradžių dar nebuvo taip blogai – kai drebėdavo dešinė ranka, galėdavau naudotis kairiąja. Tačiau baisiausia, kai prasidėjo stingulys. Pavyzdžiui, einu ramiai šaligatviu, prieinu prie perėjos ir staiga mane surakina. Negaliu nė žingsnio daugiau žengti. Tekdavo prašyti aplinkinių pagalbos, kad paduotų ranką ir pervestų. Gavęs impulsą per prisilietimą galėdavau išjudėti iš vietos.
Ir po truputį situacija vis blogėjo. Buvau pasiekęs stadiją, kai jaučiausi tarsi gyvas lavonas. Tuomet man buvo atlikta galvos operacija, kurios metu buvo išvalyti atsiradę juodi židinukai ant smegenų, kurie jas dirgino.
Po operacijos jaučiausi nuostabiai gerai. Atsikėliau po narkozės ir iš karto galėjau paeiti. Po savaitės jau plaukiau baidarėmis.
Tačiau šis jausmas truko tik metus.
Einu ramiai šaligatviu, prieinu prie perėjos ir staiga mane surakina. Negaliu nė žingsnio daugiau žengti.
Po to staigiai sveikata vėl pradėjo blogėti. Situacija buvo tokia, kad nė apsiversti pats ant kito šono negalėdavau, o ką jau kalbėti apie atsikėlimą ar apsirengimą. Juk visą laiką dirbau, aktyviai gyvenau, ir staiga – visiškai bejėgis.
Gėriau vaistus didžiulėmis dozėmis, nevalgiau, kad nemažėtų jų poveikis, ir per tą laiką netekau 20 kg, nors iki tol antsvorio neturėjau. Jeigu pavalgydavau, prasidėdavo toks stiprus drebulys, kad sukdavo rankas ir kojas. Po didelės dozės vaistų prasidėdavo nevalingi judesiai – tampydavausi kaip koks D'Artanjanas su špaga“, – savo juodžiausią periodą vyras nupasakojo neprarasdamas humoro jausmo, kurio jis gyvenime nestokoja.
Įstatytas smegenų stimuliatorius
Būtent šiuo laikotarpiu jis sužinojo, kad Kauno klinikose pradėtos daryti naujos operacijos – gilioji smegenų stimuliacija. Jos metu chirurgiškai implantuojamas mažas prietaisas, panašus į širdies stimuliatorių, kuris siunčia elektrinius signalus į tam tikras smegenų sritis. Per nedideles angas, išgręžtas kaukolėje, giliai smegenyse įdedami maži elektrodai.
Šie elektrodai generuoja žemos įtampos signalus į tam tikrą smegenų sritį ir keičia neuronų aktyvumą. Nedidelė baterija, panaši į širdies stimuliatorių, yra implantuojama po raktikauliu. Laidas, jungiantis elektrodus su baterija, pravedamas po oda, už ausies, išilgai kaklo.
Stimuliatoriaus parametrai kiekvienam pacientui nustatomi individualiai: specialiu valdikliu gydytojas pradeda programuoti stimuliatorių ir ieškoti paties efektyviausio nuolatinės stimuliacijos taško. Nors šis metodas ligą tik pristabdo, ji ir toliau progresuoja, bet po šios operacijos sergančiojo Parkinsono liga funkcinis aktyvumas labai pagerėja.
Rolandas su tokiu stimuliatoriumi gyvena jau devynerius metus.
Operacija truko 10 valandų, didžioji jos dalis vyko be bendros nejautros, tik kol laidus tiesė nuo krūtinės iki smegenų, buvo atlikta narkozė.
„Kai sužinojau apie tokios operacijos galimybę, net nedvejojau. Nuvykau į ligoninę, o ten man sako: Lietuvoje kol kas padaryta tik viena tokia operacija, ir pacientas neišgyveno. Tiesa, jis buvo senyvo amžiaus, apie 80 metų, o stimuliatorius paprastai dedamas iki 60 metų, kad būtų išvengta komplikacijų.
Iš viso mūsų buvo keturi. Mane operavo paskutinį, taigi buvau toks penktas Lietuvoje. Operacija truko 10 valandų, didžioji jos dalis vyko be bendros nejautros, tik kol laidus tiesė nuo krūtinės iki smegenų, buvo atlikta narkozė. Stimuliatorius turi apie 3 tūkst. laidelių, kurie susijungia galvoje, o baterija – visada prie krūtinės.
Atsimenu, po operacijos vėl iš karto atsistojau ir nuėjau. Seselės pašiurpo, puolė gaudyti mane. Tačiau įsivaizduokite – dvejus metus tampaisi, o čia staiga nebėra jokių simptomų, jautiesi kaip sveikas žmogus. Iš karto puoliau į dušą praustis“, – juokėsi pašnekovas.
Atsivėrė antras kvėpavimas
Vaistus reikia gerti ir dabar, tačiau Rolandas tikina, kad šiandien gali gyventi įprastą gyvenimą be jokių apribojimų, netgi vairuoja automobilį, kuriuo per dieną gali įveikti atstumą nuo Vilniaus iki Klaipėdos ir atgal. Vasarą jis mėgsta žvejoti, rudenį – grybauti įveikdamas miške didžiulius atstumus. Taip pat vyksta žvejoti į Norvegiją, aplanko Jungtinėje Karalystėje gyvenantį sūnų. Būklė pablogėja tik tuomet, kai senka baterija, artėdama prie pabaigos.
Nuvykau į ligoninę, o ten man sako: Lietuvoje kol kas padaryta tik viena tokia operacija, ir pacientas neišgyveno.
„Kartą buvo nutrūkęs vienas laidas – sutvarkė jį su maža intervencija, operacijos neprireikė. Kitą kartą išseko baterija, kurią keisti reikia kas penkerius metus. Dėl to tąkart neišvykau pas sūnų, nors jau turėjau bilietus. Pabijojau, kad Anglijoje ji visai išsikraus.
Iš pradžių nesupratau, kas vyksta, kad sveikata blogėja, nuvykau pas medikus, jie atrado priežastį. Vos ją pakeitė, iš karto atsigavau. Po 2,5 metų situacija pasikartojo. Pasirodo, gamyklinė baterija laiko penkerius metus, o antrą kartą įdėta buvo kita, kuri laiko du kartus trumpiau, bet net gydytojai to nežinojo.
Aš dar gavau bateriją, bet šiuo metu susidariusi tokia liūdna situacija, kad jų nėra. Gydytojai sako, kad kai pateikė dokumentus dėl įsigijimo, neatsirado nė vieno pasiūlymo. Mano žiniomis, tiesiog verslininkai vieni su kitais nepasidalino teritorija. Bet čia ne servetėlių pakelis, o aparatas, kuris kainuoja 15 tūkst. eurų. Ir vienas mūsų žmogus tris mėnesius išgulėjo kaip daržovė, nes jo baterija išseko.
Ledai pajudėjo tik tuomet, kai ministrui parašėme raštą. Tuomet viena baterija iš kažkur staigiai atsirado. Tačiau nuo ilgo gulėjimo jam prasidėjo plaučių uždegimas, ir nežinia, kuo viskas baigsis. Dar trys žmonės, kuriems reikia pakeisti baterijas, vis dar jų laukia“, – dėstė vyras.
Pradėjęs dalyvauti Lietuvos Parkinsono ligos draugijoje, Rolandas visada pasiruošęs padėti visiems, kurie kreipiasi į jį pagalbos, – tiek reikalinga informacija, tiek žiniomis iš savo 24 metų gyvenimo su liga patirties. Pasak jo, daugybė žmonių patys neatpažįsta prasidėjusių ligos simptomų.
Parkinsono ligos stadijos
Lietuvoje Parkinsono liga serga per 10 tūkst. žmonių. Ši liga paplitusi visame pasaulyje. Vidutinis pacientų amžius, kai atsiranda pirmieji simptomai, – 55 m., tačiau apie 5–10 proc. pacientų pirmieji simptomai gali pasireikšti ir iki 40 m.
Tai viena dažniausių neurodegeneracinių ligų. Kadangi amžius yra vienas svarbiausių Parkinsono ligos rizikos veiksnių, visuomenei senstant, daugėja ir sergančiųjų šia liga. Taip pat pastebimos ligos jaunėjimo tendencijos.
Dažniausiai ligoniai skundžiasi rankų arba kojų drebėjimu, tačiau neretai pirmieji simptomai gali būti ir raumenų sukaustymas, sustingimas, judesių sulėtėjimas, o drebėjimas gali būti visiškai nedidelis. Apie 30 proc. pacientų ligos pradžioje pasireiškia tik nedideli simptomai. Tai gali būti nuovargis, tirpimai, nemalonūs deginantys pojūčiai. Dažnai liga prasideda nerimo ar depresijos simptomais. Minėti pirminiai ligos simptomai gali egzistuoti ilgus mėnesius ar metus, kol pasireiškia klasikiniai ligos požymiai.
Apibendrinant, išskiriami keturi pagrindiniai Parkinsono ligos simptomai – lėti judesiai, raumenų sukaustymas, drebėjimas bei pusiausvyros nestabilumas vertikalioje padėtyje, tačiau iš tiesų liga gali pasireikšti visa puokšte simptomų – nuo lengvų, vos pastebimų, iki varžančių kasdienybę ar invalidizuojančių:
- Lengvi simptomai, kurie paprastai netrukdo kasdienei veiklai. Drebėjimas (tremoras) ir kiti judėjimo sutrikimų simptomai pasireiškia vienoje kūno pusėje. Draugai, šeimos nariai gali pastebėti eisenos, laikysenos ir veido išraiškos pakitimus.
- Drebėjimas, sukaustymas (rigidiškumas) ir kiti judėjimo funkcijos sutrikimai jau paveikia abi kūno puses. Eisenos ir laikysenos sutrikimai jau yra akivaizdūs. Šioje stadijoje pacientas dar gali gyventi vienas, bet kasdienių darbų atlikimas tampa sudėtingesnis ir užtrunka ilgiau.
- Pusiausvyros praradimas, judesių sulėtėjimas. Didesnė kritimų tikimybė. Nors pacientas vis dar yra savarankiškas, simptomai paveikia jo kasdienius veiksmus: apsirengimą, valgymą, buitį. Pacientas gali atsistoti be pagalbos, eiti, bet jau gali reikėti vaikštynės ir reikalinga pagalba kasdieniuose darbuose, jis nebegali gyventi vienas.
- Kojų sukaustymas gali trukdyti atsistoti, stovėti, eiti. Pacientui reikalingas neįgaliojo vežimėlis arba jis prikaustomas prie lovos. Atlikti bet kokiems veiksmams reikalinga slaugančio asmens pagalba. Pacientui gali pasireikšti haliucinacijos ar kliedesiai.
Naujienų portalas 15min 2020-aisiais metais remia ir globoja 24 nevyriausybines organizacijas ir gerumo iniciatyvas, kurios kasdieniais darbais prisideda prie taip reikalingų pokyčių mūsų šalyje.
Šios iniciatyvos ir organizacijos, tarp kurių yra ir Lietuvos Parkinsono ligos draugija, tapo antrus metus organizuojamo 15min projekto „Šiemet buvau geras“ ambasadorėmis, o jų darbai ir gerieji pavyzdžiai bus viešinami visus metus portale.
Daugiau apie projektą „Šiemet buvau geras“ skaitykite ČIA.
