– Išėjus iš televizijos įvyko ir daugiau pokyčių – esate jau net keturių dukrų mama...
– Didžiosios jau savarankiškos: 29-erių Viltė ištekėjusi, augina dukrytę, 27-erių Vaiva susižadėjusi, mažosioms Gustei – 14-a, Elzei – dar tik 6-eri. Visiška džiaugsmingų moterų karalystė! Didžiosios itin linkusios į mokslus: Vaiva gruodį ginsis disertaciją, abi netgi pasirinko panašią sritį, susijusią su teologija; mažosios mus irgi stebina branda.
– Kažkada žengėte aplinkiniams visiškai nesuprantamą žingsnį – palikote televiziją. Kodėl?
– Daugybę metų jaučiau kažkokį nepaaiškinamą ilgesį ir svajojau TAI pagaliau atrasti. Ir kur tik nuo pat paauglystės nenubridau savo ieškojimuose... Vienu metu pasirodė, kad gal tai viešumo, žinomumo, įvertinimo troškimas, gal darbas televizijoje – kaip tik tai, ko man reikia. Tikrai mėgau savo darbą, jam atidaviau septynerius metus ir įsivaizdavau, kad kai jau būsiu atpažįstama gatvėje, kai apie mane rašys, kai mano nuotraukos puoš žurnalų viršelius, tas ilgesys nurims. Bet pamenu savo tuometinę būseną: sėdžiu televizijoje prie baro su puodeliu kavos, aplink daugybė smagių kūrybingų žmonių, o jaučiuosi tokia vieniša...
Tas ilgesys niekur nedingo, kas, kad tapau žinomu veidu, kas, kad sekėsi, kas, kad, kitų požiūriu, man nieko netrūko. Staiga aiškiai supratau, kad čia, šitoje vietoje, jau viską pasiekiau: gal bus kitų laidų, bet viskas kartosis ir kartosis. O kas toliau? Taip, daugumos nuomone, pasielgiau keistai: vieną dieną išėjau iš tariamo saugumo zonos. Bet nepasigailėjau.
– Vyras nemėgino perkalbėti: „Diana, baik kvailiot.“?
– Su vyru Aidu patyrėme tai, kas tikrai nutinka ne kiekvienai šeimai. Mes įtikėjome tą patį vakarą. Šito nesuimituosi ir nesuvaidinsi, juk negali nei savo širdžiai įsakyti tikėti, nei tuo įtikinti kito.
Nuo mano išėjimo iš televizijos iki to stebuklingo vakaro prabėgo nedaug laiko. Susiruošėme krikštyti Gustę. Tiesiog nusprendėme, kaip žmonės sako, „susitvarkyti“, nes juk tokia tradicija. Abu buvome netikintys, vyras netgi nekrikštytas, bažnyčioje iš viso nesilankydavome. Nuėjome susitarti dėl krikšto ir mus pakvietė pasikalbėti į vienuolyną, nes Aidas pamanė, kad „tuo pačiu“ galime priimti ir Santuokos sakramentą.
O iki jo vyrui dar reikėjo priimti ne vieną sakramentą, pradedant Krikšto... Taigi, du tokie netikintys ir manantys, kad tikėjimas būtinai susijęs su liūdesiu, davatkiškumu, egzaltacija, kažkuo absoliučiai nesuprantamu, nuėjo pas brolius pranciškonus. Buvome tokie patys, kaip nemaža dalis mūsų kartos žmonių.
– Įmanoma atsiversti per vieną vakarą?
– Savo pavyzdžiu galiu patvirtinti: taip. Tą vakarą nuėjome tiesiog pasikalbėti su broliu Pauliumi. Pamenu, atsisėdau, sukryžiavau ant krūtinės rankas, pusiau nusisukau nuo jo, visa povyza tarsi sakydama: kalbėk kalbėk, man tai neįdomu, bet ką darysi – teks pabūti. Aišku, buvau kai ką girdėjusi apie istorinį Jėzų, bet, tiesą sakant, ne itin daug. Nors buvau išėjusi iš televizijos, vis dar jaučiausi žvaigždė – ir graži, ir protinga, nes turbūt negalėjau iškart „išlipusi iš ekrano“ tapti normaliu žmogumi. Taigi, svarsčiau: ir ką gi tokio tas kunigėlis man pasakys? Manau, Aidas irgi galvojo beveik tą patį.
– Dauguma galvoja panašiai: ką kunigas man gali pasakyti, jei neturi nei gyvenimo santuokoje, nei vaikų auginimo patirties.
– Iš tiesų – gali. Sėdėjau pasipūtusi, o kunigas pasakojo, pasakojo, pasakojo. Turbūt Dievas visgi rado būdą paveikti, nes mus sukrėtė skirtingi brolio Pauliaus ištarti žodžiai. Kai išgirdau jį sakant: „Joks vyras niekada nesupras, kodėl moteris verkia.“, mane kaip karštu vandeniu nutvilkė – staiga supratau, kad tai, ką jis toliau kalbės, bus tiesa. Atsisukau ir pradėjau klausytis.
Pasijutau, lyg būčiau nusimetusi maišą akmenų, – tai bus tik žodžiai tiems, kas to nepatyrė, nes sunku nupasakoti jausmą, kai išsakai VISKĄ.
O Aidą sukrėtęs sakinys buvo apie tai, kad nuo amžių amžinųjų žmonės tokie patys: stengiasi turėti vis daugiau ir daugiau, bet tai neatneša laimės, nes ji yra vidinė – ne išorinė būsena. Paskui sužinojau, kad ir vyras jautė panašų ilgesį, kaip aš, tik jį skandino versle, tikėdamasis, kad kada nors ateis ta laimės diena... Dar vienas išmėginimas tą vakarą man buvo pirmoji gyvenime išpažintis: iš pradžių pasiutau, kad turėsiu kažkam išpasakoti viską, kas ant širdies, bet paskui supratau, koks tai didelis gėris. Pasijutau, lyg būčiau nusimetusi maišą akmenų, – tai bus tik žodžiai tiems, kas to nepatyrė, nes sunku nupasakoti jausmą, kai išsakai VISKĄ.
– Skeptikai pasakytų, kad išsipasakoti galima nebūtinai kunigui... O Dievas ir taip viską žino.
– Tai ne tas pats, tikrai. Išpažinties metu būna tokių stebuklų (esu jų patyrusi), kai net nieko nežinodamas apie mano situaciją kunigas staiga pasako žodžius, kurie nuskamba kaip atsakymas į kankinantį klausimą. Ir taip nutinka dažnai.
Krikščionybė padėjo rasti daugybę atsakymų apie mano gyvenimą, apie mane ir šalia esantį žmogų. Turiu įvairių patirčių – tas ilgesys buvo atginęs ir į kitokias dvasingumo paieškas, bet tik dabar gaunu atsakymų į gyvenimiškus klausimus.
– Ir jau kitą rytą po to pokalbio koplyčioje su kunigu jūsų gyvenimas pasikeitė?
Dabar, kai man sunku, žinau, kur eiti ir į ką kreiptis, dabar žinau, į ką įsitverti, nes mes juk tokie riboti, tokie trapūs, o nuvilti gali net patys švenčiausi žmonės.
– Tą kitą rytą pamenu taip aiškiai, lyg jis būtų buvęs vakar: ruošiausi Santuokos sakramentui ir dukros krikštynoms, bet kažkur išgaravo dar neseniai tvyrojęs įprastas supratimas, kad pasirengimas šventei – tai dizainerio suknelė ir troškimas savo grožiu priblokšti aplinkinius. Spontaniškai spintoje susiradau, kas man patogiausia, įsėdome į mašiną važiuoti, per radiją išgirdau muziką: tūkstantį kartų girdėta daina suskambo visiškai kitaip, o žvelgiant pro langą dangaus ir medžių spalvos taip išryškėjo ir sušvito, lyg pasaulį matyčiau 3D formatu. Ta būsena mane nustebino ir sukrėtė ne mažiau nei paskui priimti sakramentai.
Šie taip kirto mums abiem ir tai buvo taip stipru, kad pasijutome visiškai kitokie žmonės kitokiame pasaulyje. Dabar, kai man sunku, žinau, kur eiti ir į ką kreiptis, dabar žinau, į ką įsitverti, nes mes juk tokie riboti, tokie trapūs, o nuvilti gali net patys švenčiausi žmonės.
– Pagalvojau: kada gi žmonės pradeda eiti į bažnyčią? Dažniausiai – prispausti ligų, nelaimių, užauginę vaikus, pajutę tuštumą...
– Mano variantas kitas. Anksčiau ir aš, kaip dauguma, mąsčiau stereotipais: man bažnyčia asocijavosi su liūdesiu, kančia, rimtumu, baiminausi, kad ji atims malonumą pažvengti, bet galiu pasakyti, kad dar niekada gyvenime tiek nesijuokiau, kiek dabar, ir niekur kitur nesutikau tiek linksmų žmonių. Su jais bendravau, smagiai keliavau į piligrimines keliones ir tai mane tikrai vežė! Todėl buvo juokinga, kai neseniai sutiktas vienas senas kolega pasakė: „Oi, kai pamačiau, kas tavo draugai feisbuke, net nesiryžau tau kelių žodžių parašyt...“ Jis turbūt įsivaizdavo, kad išvys mane su dideliu kryžiumi ant krūtinės, rūsčią ir liepiančią atsiversti! (Juokiasi.)
– Bet manau, kad toks jūsų gyvenimo vingis turėjo kelti nuostabą draugams ir giminėms.
– Pirmiausia jis sukėlė šoką tuomet paauglėms mūsų vyresnėlėms. Jos negalėjo patikėti, kad „normalūs tėvai“ virto nežinia kuo... Vienas buvo verslininkas, kita – televizijos laidų vedėja, vietinės reikšmės žvaigždė. Ir staiga – bac – vieną rytą atsibunda katalikai. O mums tai buvo taip stipru, kad negalėjome to atmesti ar išsižadėti. Tas ilgus metus kankinęs ilgesys virto susitikimu su Asmeniu, kurio nematai, bet kurio buvimą jauti. Tai buvo meilė, kurios buvimą pajunti tada, kai manai esąs mažiausiai jos vertas. Nes juk tu pats žinai, koks esi...
Man ilgus metus buvo labai keista, kaip aš pradėjau tikėti, juk buvau absoliučiai netikinti. Cinikė. Besišaipanti iš tikėjimo tiesų. Neradau į tai atsakymų, bet manau, kad širdį keičia tik Dievas. Jis tarsi paėmė mus už pakarpos ir nusivedė – staiga, o ne pamažu, po žingsnelį, jaukindamasis. Draugai ir giminės šokiruoti iki šiol: jie mus atsargiai stebi iš tolo, bendrauja, bet patys dažnai jaučiame, kad nesame suprasti. Galiu juos pateisinti: ne patirti, ne išgyventi, o tik papasakoti dalykai visada atrodo kitokie.
Tikėjimas yra asmeninis dalykas. Tu negali kito į jį patraukti, įtikinti, priversti – taip tik atstumsi.
Tikėjimas yra asmeninis dalykas. Tu negali kito į jį patraukti, įtikinti, priversti – taip tik atstumsi. Niekada mažųjų dukrų nevertėme eiti į mišias, Elzę sekmadienio rytais palikdavome miegančią, bet jos mato mūsų gyvenimą ir tai turbūt jas veikia. Ne taip seniai mažoji paprašė, kad visada ją pažadintume į mišias.
– Keletą metų dirbote Marijos radijuje, o už laidą „Pašaukė mane“ esate net apdovanota „Bažnyčios kronikos“ fondo. Buvo lengva ir paprasta joje šnekinti kunigus?
– Iš pradžių ten savanoriavau, paskui dirbau techninį darbą, bet techninė darbuotoja buvau prasta, o kalbėti su žmonėmis prie mikrofono buvo paprasčiau, tad laida man buvo labai artima ir teikė didžiulį džiaugsmą. Po turbūt dvejų metų išėjau, nes manęs pritrūko mažosioms dukroms, tačiau iki šiol ilgiuosi prasmingų pašnekesių ir žmonių, su kuriais kalbėjausi. Jie visi turėjo, ką pasakyti. Kunigai – nuostabūs pašnekovai, nes visada gali pateikti atsakymų į bet kokius klausimus.
– Pasauliečių pranciškonų ordine Lietuvoje – nedaug narių. Kaip su vyru jais tapote?
– Nelaikome savęs pateptaisiais – kiekvienas pašaukimas yra slėpinys. Pamenu, iš vienos piligriminės kelionės po Italiją grįžome jausdami didžiulį troškimą jungtis prie tos pranciškonų šeimos. Po Nepriklausomybės atkūrus ordiną, tapome pirma prisijungusia pasauliečių šeima. Dažnai šeimose dvasinis gyvenimas nesutampa: vienas tiki, kitas – ne, vienas – daugiau, kitas – mažiau. Mes su Aidu dabar esame kartu visur kur, einame lygiagrečiai, keliaujame savo kelionę abu patirdami įvairiausių išbandymų, kuriuos įveikti gali tik meilė – mes kartu jau trisdešimt metų. Dabar galime aiškiai įvardyti, kad esame dovana vienas kitam.
Labai seniai, tą įsimintiną vakarą, brolis Paulius mano vyro paklausė: „Ar buvote su žmona vienas prieš kitą nuogi?“ Vyras, aišku, pagalvojo: „Durnas tas kunigas, mes gi tris vaikus turime!“ Bet kunigas tęsė: „Nuogi ne ta prasme, apie ką pamanėte. Aš klausiu, ar jūs kada meldėtės kartu, nes tik tada tvyro tikrasis intymumas: kai tu kitam atveri širdį ir parodai, kas joje...“
