Aistei – 31 metai, veiklos ji turi tiek, kad vos suspėja būti ir dalyvauti visur, kur yra kviečiama. Tiesa, iš Kauno jauna moteris persikėlė gyventi į Šventąją, mat pati aplinka pajūryje neįgaliesiems yra pritaikyta labiau nei Kaune.
Su Aiste susitikome prieš spektaklį „Supergalios“, kuriame ji vaidina ir pasakoja apie save. Kartu su ja – dar dvi merginos: cerebriniu paralyžiumi serganti Ernesta ir neregė Irma. Visos trys save vaidinančios aktorės pasakoja savo gyvenimus, joms nutinkančias istorijas bei taip griauna visuomenėje vis dar esančius stereotipus.
Aistė sako, jog dalyvauti šiame projekte sutiko visų pirma dėl to, jog jai dažnai tenka susidurti su klaidingomis nuomonėmis, stereotipais, nusistatymais.
„Žinau, kad iš manęs – kaip iš neįgaliosios – žmonės nesitiki kažko daugiau. Norisi parodyti, kiek iš tikrųjų mes galime, kad tai ne negalios, o supergalios, kurios mus įgalina daryti galbūt net didesnius dalykus, negu padarytų eilinis žmogus. Mes kartais juokiamės: yra paprasti žmonės ir yra supergalingi žmonės“, – sako Aistė.
– Aiste, spektaklyje jūs visos pasakojate apie save. Kokia yra jūsų istorija?
– Traumą patyriau prieš pusšeštų metų. Kritau nuo maždaug dviejų–trijų metrų aukščio, lauke darydama vadinamuosius orinius atsilenkimus. Kritau ant kito turėklo. Lūžo stuburas. Kojų nejaučiau, nejudinau ne tik kojų, bet ir pusės kūno. Mane operavo. Paskui – reabilitacija.
– O koks buvo jūsų gyvenimas, kol dar neturėjote supergalių? Ką veikėte?
– Geras gyvenimas buvo, neturėjau kuo skųstis. Baigiau studijas, sportavau, keliose lygose žaidžiau krepšinį, taip pat dirbau tėvų versle, dar tiesioginių pardavimų srityje. Vesdavau reprezentacinius renginius, daug sportuodavau. Gyvenimas buvo aktyvus, kiekvieną valandą užpildydavau kokia nors veikla.
– O po traumos?
– Po traumos šiek tiek sulėtėjo. Ypač pradžioje negalėjau tiek veikti, kiek anksčiau. O dabar grįžau į rimtą.
Prieš trejus metus įkūriau verslą, dalyvauju įvairiuose projektuose, vedu motyvacinius renginius, dalyvauju stand-up pasirodymuose, kartais – pabūnu aktore, reklaminiu veidu. Kur pakviečia – ten ir dalyvauju.
– Koks jūsų verslas?
– Odinių gaminių gamyba. Šią specialybę įgijau, išmokau profesinėje reabilitacijoje. Esu įsteigusi viešąją įstaigą, dar dirbame su reklamomis, kitais projektais.
– Tačiau tarp traumos ir dabartinio gyvenimo buvo pereinamasis laikas, kada teko susitaikyti su tuo, kad bus kitaip. Kad, pavyzdžiui, krepšinio nebežaisite.
– Aišku. Pirminė reabilitacija tęsėsi 100 dienų. Aš tik mėnesį gulėjau, negalėjau sėdėti. Tačiau ir tai man, aktyviam žmogui, buvo iššūkis. Po mėnesio atsisėdau į vežimėlį. Tiesa, iš pradžių ilgai sėdėti negalėjau – po 20–30 minučių. Vėliau – vis daugiau, pradėjau ir daugiau judėti, daugiau sportuoti, tada sekė profesinė reabilitacija.
Man prireikė maždaug pusantrų metų, kol ėmiau jaustis gerai, būdama be kitų žmonių pagalbos šalia. Kai jau žinojau, kad pati galiu persėsti ant lovos, iš lovos – į vežimą ir panašiai.
Tad tas laikotarpis – fizinis sustiprėjimas – man buvo svarbiau, nei sustiprėti dvasiškai. Nes būtent dvasiškai, viduje, aš labai greitai tą padariau.
Mėnesį, kol gulėjau, turėjau labai daug laiko pagalvoti ir kalbėtis su savimi, susidėlioti viską. Tad kai atėjo laikas sėstis į vežimą, aš jau buvau stipri. Man reikėjo orientuotis į kūną, kad galėčiau fiziškai daryti tai, kokių mano galvoje gimė idėjų.
– Kaip manote, kodėl vieniems sustiprėti dvasiškai užtenka mėnesio, o kitiems reikia gerokai daugiau laiko?
– Aš manau, kad tai, ką tu atsineši iš anksčiau į potrauminį laikotarpį, yra labai svarbu.
Apskritai, žmonės labai retai galvoja apie save, apie būtį, apie tai, kokie jie yra, kokie jie norėtų būti, kaip jie elgtųsi įvairiausiose situacijose. Kai atsitinka tai, tada būna labai sunku. Kas aš, kuo noriu būti?
Aš jau iki tol žinojau, aš buvau žmogus, kuris buvo susidėliojęs planus, ir žinojau, kad mano vienintelis tikslas yra būti laimingu žmogumi. Todėl per tą mėnesį supratau, kad man reikia sugalvoti naujų būdų laimei, nes senieji turbūt nebeveiks. Tiesiog – naujų būdų, kaip tapti tokiu žmogumi.
Man prireikė maždaug pusantrų metų, kol ėmiau jaustis gerai, būdama be kitų žmonių pagalbos šalia.
Nežinau, kodėl skiriasi laikotarpis, bet aš manau, kad jei tu buvai prieš tai stiprus, tai po traumos būsi dar stipresnis, jei buvai silpnas, tai būsi dar silpnesnis. Nes tokios traumos – kaip alkoholis, jos suaktyvina tavo esamą būseną. Jei tu laimingas – būsi dar laimingesnis, jei liūdnas – dar liūdnesnis. Aš taip manau, nežinau, ar taip iš tiesų yra.
Tačiau manau, kad tokia nelaimė tave arba sustiprina, arba dar labiau sužlugdo, jei buvo polinkis eiti žemyn. Jei buvo polinkis eiti aukštyn – tai po traumos tu skrisi.
– Per tuos metus, kai esate vežimėlyje, buvo įsimintinų įvykių?
– Reabilitacija buvo vienas didelis šou, ten buvo tiek juokingų dalykų, kad galima knygą rašyti.
Reabilitacijos ligoninėje mes palatoje gulėjome kelios moterys. Viena – po insulto, kita – su kaklo trauma, aš – su stuburu. Skirtingo amžiaus, skirtingų traumų.
Beje, visoje ligoninėje yra viena moterų palata iš dešimties esamų. Kitos devynios – vyrų. Taip yra, tokia statistika, nes moterys tiek daug traumų nepatiria.
Pavyzdžiui, viena moteris nuolat viduriuodavo. Tik atsibundi, o ji ir sako: na, užsidėkit kaldras ant nosių, jau man yra. Buvo daug juokingų situacijų, juokėmės ir iš personalo.
Kartą atvežė naują pacientę, tačiau ji pati galėjo judėti ir pasiversti ant kito šono. Mus, kurios negalim, ateidavo apversti kas tris valandas. Naktį taip pat.
Ir ateina naktį tie mūsų vartytojai-transportuotojai. Jie paromis dirba, keičiasi. Manęs klausia: ar ją reikia apversti? Nes buvo nauja pamaina. Sakau: taip, reikia. Įsivaizduokit, kaip ji išsigando, kai jis naktį pakėlė antklodę ir ją ėmė versti.
Dar būdavo istorijų, kai būdavo tuštinimosi dienos. Tokios būdavo kas trys dienos. Vienu atžvilgiu tai buvo sunkiausios dienos, kitu atveju – iš jų reikėdavo labiausiai juoktis. Nėra taip paprasta viešai tai daryti.
– Tiesą sakant, niekada net minčių apie tai nekiltų, na, kad apskritai yra tokios dienos.
– Kai patenki į tokią vietą, labai greitai supranti, išsiaiškini. Apie tai aš kalbu ir stand-up pasirodymuose. Dalyvauti juose norėjau dar prieš traumą, tačiau negalėjau, nes buvo krepšinio varžybos. Po to, vasarą, patyriau traumą.
Mane ant scenos užkėlė. Kaip kainas užkelia – iš pradžių labai nemalonu, o paskui žmonės pripranta. Bet aš bent jau kritau, o kainos ne.
Ir man jau sėdint vežime, pasiūlė, sako: gal nori šiais metais, po traumos? Taip ir sutikau. Nuo scenos kalbėjau apie visus tuos absurdus reabilitacijoje. Pavyzdžiui, kad gimtadienius švenčiam kas tris dienas, tik iš pradžių žvakutė, o paskui tortas. Ir panašiai. Iš gyvenimo kalbėjau, kas vyksta.
Mane ant scenos užkėlė. Sakiau: mane kaip kainas užkelia – iš pradžių labai nemalonu, o paskui žmonės pripranta. Bet aš bent jau kritau, o kainos ne.
– O kaip sekėsi reabilituotis po reabilitacijos, sugrįžus į savo gyvenimą?
– Visi galvoja, kad man sunkiausia buvo įsėsti į vežimą. Lūžis didžiausias. Ne. Man nebuvo sunku, aš džiaugiausi, kad jau galiu sėdėti. Man lūžis buvo, kaip bus po reabilitacijos? Juk čia tu esi tarp savų, tu – dauguma.
Tiesa, kol dar gulėjau klinikose, aš galvojau, kad gal po reabilitacijos grįšiu savomis kojomis. Kiekvienas beveik taip galvoja. Vieniems pavyksta, kitiems ne. Ir kai jau suvoki, kad taip nebus, tada būna toks vau. Kaip bus? Kol tu ten būni, apie tai daug negalvoji. O kai ateina tokia diena, kai tu grįžti, būna labai keista.
Grįžau, gyvenau pas tėvus, namai nebuvo pritaikyti, lova nebuvo pritaikyta. Tad tuos dalykus reikėjo susidėlioti.
Gatvėse, aišku, nelabai žinojau, ką daryti, su kažkuo kitu gatvėje stengiesi būti, kol supranti, kad ir vienas kartais gali.
Bet man padėjo stand-up pasirodymas. Tai įvyko po pusmečio. Tai man padėjo susiorientuoti, kuo aš galiu visuomenėje būti. Apskritai į sceną ėjau pirmą kartą. Paskui filmavausi filme „Gautas iškvietimas“, epizode.
Tad kai aš galvojau, kaip grįšiu į visuomenę, taip išėjo, kad aš į ją grįžau garsiai. Įgavau daug pasitikėjimo, man nereikėjo daug laiko apsiprasti, kaip žmonės į mane žiūri. Aš jau žinojau jų reakciją, žinojau, kad viskas yra gerai. Tai buvo laiku ir vietoje.
– Aiste, o kokia yra mūsų aplinka jūsų akimis? Kalbu apie gatves, kavines, kitus pastatus.
– Kartą, kai buvau Vilniuje, kavinėje, mane norėjo palydėti iki staliuko. Tada staiga pats kavinės darbuotojas pamatė, kad iki jo veda keli laipteliai. Ir kitur irgi keli laipteliai. Žmonės to nemato, kas ne vežimėliuose. Ir tai, matyt, normalu.
O man net vienas laiptas yra viskas. Aš juk negaliu. Daugybė tokių vietų. Kai tenka keliauti verslo reikalais, atvažiuoji į vietą ir – niekaip. Arba būna įrengtas liftas, tačiau iki jo veda keli laipteliai. Jau nekalbant apie kavines – maža dalis, kur gali patekti.
Didžiausia problema yra tualetai. Kavinėse, bet kur. Jie tiesiog per maži, ir tu negali užsidaryti durų. Tas labai stabdo, nes į tualetą mums reikia dažnai. Gatvėse infrastruktūra yra apgailėtinos būklės. Būtent dėl to aš iš Kauno persikėliau gyventi į Šventąją, nes čia labai paprasta judėti, beveik viskas yra pritaikyta.
– Viena iš jūsų veiklų – motyvacinės paskaitos. Kam jas skaitote? Ir ar jos nėra motyvacija ir jums pačiai?
– Įvairiai. Dalyvavau projekte „Draugystė veža“. Kai šis projektas baigėsi, mane toliau kvietė į renginius. Teko dalyvauti Užimtumo tarnybos programoje „Atrask save“, kalbėjau jauniems žmonėms, kurie dar tik ieško savęs, kalbėjau universitete.
Aišku, kad tai ir mane motyvuoja. Man po paskaitų jų klausę sako: kai pamatai žmones, kurie turi ne tokias geras galimybes ir daro, tada visai kitaip pradedi žiūrėti į dalykus, imi džiaugtis gyvenimu, eiti į jį atviresnėmis rankomis.
Kalbėdama su žmonėmis, dalyvaudama įvairiuose projektuose aš supratau, kad galiu kažką daryti, gal net prisidėti prie pokyčių visuomenėje. Mane tai įkvepia.
