Rugsėjo pirmoji realia švente gali būti tiems, kurie jau visa tai praėjo ir kuriems gyvenimas jau yra sudėliotas į vietas. Ir kiek juokinga, kai gimdytojai prieš pat naujus mokslo metus sako „taigi bus linksma, susitiksi su seniai matytais draugais, sužinosi visokių dalykų“ – dalybos įspūdžiais išblėsdavo greičiau, nei nuvysdavo gėlės ant mokytojos stalo ir likdavo suvokimas, kad dabar, 9 mėnesius iki kitos vasaros turėsi daryti dalykus, kuriuos nelabai mėgsti, kur toli gražu ne visi įdomūs ir būti uždarytas vienoje patalpoje su žmonėmis, su kurių didžiąja dauguma nelabai ką turi bendro. Tik tą patalpą, kurioje esi uždarytas ir prievoles bei pareigas, kurias privalai vykdyti.
Bet būtent tuo pačiu mokykla ir žavi bei būtinai reikalinga kiekvienam. Nes mokykla nuo pat pirmos klasės tave įkiša į realų pasaulį bei išmoko svarbiausio dalyko.
Kad esi visuomenės dalis, menka grandis, ne pats svarbiausias bei nuostabiausias.
Kad gyvenime reikia daryti daug dalykų, kurių nemėgsti, kurie nepatinka, bet privalai.
Kad susidursi gyvenime su pačiais įvairiausiais žmonėmis bei turėsi išmokti bendrauti net su tais, su kuriais bendrauti tau nepatinka.
Kad reikia anksti keltis bei planuoti dalykus į priekį.
Be šitų įgūdžių bei supratimo, labai nelengva po to gyvenimą gyventi, dirbti darbus bei tvarkytis reikalus. Tai daug svarbiau nei kotangentai, kelintais metais įvyko Žalgirio mūšis ar pasaulio valstybių sostinės.
Po dešimties metų viso šito, kada jau įpranti, kada jau viskas aišku, prasideda svarbiausia tema – „brandos egzaminai“. Paskutiniai porą metų mokykloje būna apie tai, kad „nuo šių egzaminų PRIKLAUSO TAVO LIKIMAS“. Turi dėti visas pastangas, kad skaičiai atestate būtų kuo aukštesni, nuo to priklauso, kur įstosi, nuo to priklauso, ką vėliau dirbsi, nuo to priklauso, kiek uždirbsi, nuo to priklauso, kokį automobilį vairuosi, kur gyvensi ir kokį laiptelį užimsi visuomenės aukštumų piramidėje.
Žinoma, tas visuotinis stresas bei įtampa, kuriuos savo atžaloms kelia tėveliai su savo pačių neišpildytais lūkesčiais, neretai priveda prie visokiausių nervų sistemos sutrikimų bei neretai prie prastesnių, o ne geresnių rezultatų. Juk visi nori, kad vaikučiai užaugę būtų bankų vadovais, įtakingais politikais, sėkmingais verslininkais ar akademinės bendruomenės šviesuliais ir niekas nenori, kad būtų plytelių klojėjais. Nors tas pats plytelių klojėjas uždirba keletą kartų daugiau pinigų nei universiteto dėstytojas.
O po to bus šiek tiek nerimo laukiant stojimo į universitetą rezultatų. Ar pavyks įstoti į svajonių specialybę? O gal į tą specialybę, kur niekada nesvajojai, bet tau nuo penktos klasės kalė į galvą, kad toje specialybėje, va, žmonės baltą darbą dirba, daug uždirba ir negėda prieš gimines?
Nuliūdau, pagalvojęs, kad jei tai „geriausi mano gyvenimo metai“, tai bijau pagalvoti, kas toliau manęs laukia.
Įstoti pavyko. Štai tu jau esi studentas/studentė. „Tai geriausi tavo gyvenimo metai“, – kažkada, kai studijavau antrame kurse, man plekšnodamas per petį ir merkdamas akį, pasakė vienas pažįstamas, kuriam metų tuo metu buvo per 50. Tikriausiai merkdamas akį jis prisiminė savo šėliones bendrabutyje, alų, keptas bulves bei visus kitus dalykus, kurie dažnam kelia asociacijas su „studentišku gyvenimu“.
Labai tada nuliūdau, pagalvojęs, kad jei tai „geriausi mano gyvenimo metai“, tai bijau pagalvoti, kas toliau manęs laukia. Nebuvo tai geriausi gyvenimo metai. Tai melas tų, kuriems atmintis, palikdama tik geriausius prisiminimus, ištrynė visus buitinius vargus, rūpesčius, skubėjimą, pastovų miego trūkumą (jei esi iš tų, kurie turi dirbti, kad patys už save susimokėtų) ir užsiknisimą.
Geriausi gyvenimo metai būna tada, kai visa tai baigiasi ir jau viskas būna aišku. Kada per tuos visus metus susirenki gyvenimiškos patirties ir išmoksti ją panaudoti.
Todėl tiems, kuriems dabar šie dalykai tik prasideda, noriu palinkėti stiprybės, kantrybės, ištvermės ir supratimo, kad ne viskas yra teisinga, ką sako mokytojai, tėvai bei dėstytojai. Nes kiekvienas atvejis yra individualus, ir jūsų gyvenimą reikės gyventi jums, o ne tėvams, mokytojams ar dėstytojams.
Todėl dėkite visas pastangas ne tiek tam, kad pažymiai būtų paties aukščiausio lygio ir mama didžiuotųsi, o tam, kad mokslo metai nebūtų „geriausi metai gyvenimai“. Toliau viskas bus tik geriau, pamatysit ;)
