Apvertęs savo gyvenimą aukštyn kojomis, dabar vyras daugeliui yra tapęs mokytoju ir savo patirtimi dalinasi įvairiuose mokymuose, įkvėpdamas keistis ir pasirinkti sąmoningą gyvenimo būdą. Pašnekovo teigimu, nesiseka tiems, kurie nuolat bėga nuo savo minčių ir ieško pasiteisinimų.
Pirmasis Lietuvoje sertifikuotas Insanity treniruočių programos treneris I.Bakėjus interviu dalinasi savo mintimis apie tai, kas mūsų gyvenime yra laimė, ką mums suteikia judesys, kaip pasiekti sąmoningumą, kodėl svarbūs yra tikslai ir dar daug dalykų.
-
Apie Herojus
– Ką jums reiškia būti herojumi?
– Man herojumi reiškia NE būti juo, o suprasti, kad tai yra mano paskirtis. Aš tą turėjau savyje nuo mažens. „Herojus“ iš sanskrito kalbos reiškia „tarnas“! Taip sakė Tony Robbins, aš juo tikiu. O būti nuolankiu tarnu man yra aukščiausias lygis.
– Ar nebaisu nuvilti tų, kurie patiki, nes juk kiekvienas galime suklysti?
Pas mane ateina tik tie žmonėms, kuriems reikia pagalbos ar įkvėpimo – ir jie tai gauna! Po to, kai jie tai gauna, žmonės gali kažką daryti arba nedaryti nieko. Tad nusivylimas ateina ne dėl manęs, o pačiu savimi, bet juk apkaltinti galima ką tik nori. Todėl aš nesistengiu nei nuvilti, nei nenuvilti – aš tiesiog būnu savimi, būnu tikras.
– Kas yra jūsų herojus? Ir kas buvo, kai nusprendėte viską pakeisti?
– Mano herojai yra mano tėvai, seneliai, proseneliai, mano vaikai, žmona, kolegos, draugai, kai kurie, bendruomenės nariai, kuriems pavyko ir kuriems nepavyko, kasdieniai mano gyvenime besikeičiantys dalyviai, kurie mane moko lygioje vietoje – jie irgi mano herojai! Mano mokytojai yra tie Super herojai, kurie gelbsti žmonių gyvybes Lietuvos mastu. Kai aš keičiausi, mano didžiausias motyvas buvo parodyti savo pavyzdžiu žmonai, šeimai, kad galima pakeisti aplinką nieko neverčiant, o tik rodant gerą pavyzdį!
-
Apie Sąmoningumą
– Kas mus turi jo išmokyti? Ar jis ateina savaime?
– Mus moko vidiniai klausimai, kuriuos užduodame sau tuomet, kai skauda arba tada, kai mums trūksta kažko. Tada ir atsiranda klausimai, atsakymai arba įrankiai, o tuomet jau pats domėkis, gilinkis ir kažkuriuo metu iš teorijos pereik į praktiką!
Ar sąmoningumas ateina savaime? Būna visaip. Tačiau „savaime“ nieko nebūna. Būna tik tai, kad dabartyje darai darbus, kurie ateityje ateis kaip rezultatas tavo šiandienos veiksmų. Jim Rhon (Tony Robbinso mokytojas) apie tai kalba, Ruslanas Naruševičius per savo paskaitą „Iš kur atsiranda pinigai” apie tai pasakoja. Tad kelk sau nepatogius klausimus ir plėsk savo sąmonės ribas!
– Kodėl dažnai turime pasiekti dugną, kad prašviesėtume?
- Nes tokia ta žmogiškoji prigimtis – atsispirti ir nuo dugno kilti. Nors tikrai ne visiems taip pavyksta! Juk tobula būtų mokytis iš kitų klaidų, tačiau mes norim patys visko paragauti. Nes mus taip mokė. Net mano paties metodai ankščiau buvo tokie patys – viską bandžiau pats, bet dabar aš labiau linkstu link to, kad žmogus neturi būti sekėju, o turėtų būti norinčiu išmokti mokiniu. Juk tiek mokytojų yra aplinkui! Tik klausimas – atrasti tinkamą?!
– Ką lengviau įtikinti – sėdintį dugne ar plaukiantį pasroviui?
- Ir vienas, ir kitas nusipelnė džiaugsmo ir laimės savo gyvenime. Tik vienas nuo skausmo labiau linkęs tikėti viskuo, o kitas „kabo ore“ ir nežino, ko jam reikia. Aš manau, kad lengviau ne įtikinėti, o sulaukti paties žmogaus, kuris kreipiasi pagalbos. Tuomet pas tokį žmogų atsiranda suvokimas, kad man reikia tavo pagalbos, taip pat atsiranda rimtas ketinimas daryti pokyčius savo gyvenime.
-
Apie Laimę
– Kas ji jums yra?
– Man laimė yra mano laiminga žmona, vaikai, leidžiantys laiką savo laimingų tėvų energijoje, sveiki ir sąmoningi tėvai, broliai ir sesės, esantys šalia, taip pat draugai, kurie yra čia pat – ir kai blogai, ir kai gerai! Kai žmonės pakeičia savo gyvenimo būdą, atsikrato priklausomybių, pradeda dirbti savo ilgai svajotą darbą ir dėl viso to „apkaltina“ mane – tada jaučiuosi laimingas!
Dar man laimė yra, kai aš 5 dienas galiu būti vienui vienas, kai stovyklose galiu prisiliesti prie jaunimo ir pakeisti jų įsitikinimus naujais, teigiamais įsitikinimais! Kai kolektyvas, su kuriuo dirbu, yra laimingas, kai 0 laipsnių filmavimo komanda susirenka ir supranta, kokį didingą darbą visi kartu darom – tada aplanko kolektyvinė laimė.
– Laimę visiems suteikia skirtingi dalykai. O kas yra bendro?
– Bendra yra tai, kad visi turime skirtingus tikslus, kaip tą laimę pasiekti. O tikra bendrystė atsiranda tuomet, kai vieni kitiems tame kelyje galime padėti, o ne konkuruoti.
– Kodėl laimei norime priskirti tiek daug išorinio spindesio?
– Nes paprastuose dalykuose nedžiugina procesas, atrodo, džiugins tik tada, kai jau bus pasiektas galutinis taškas – bus namas, mašina, daugiau pinigų. Bet kai tą pasieki ir tą jau turi – ima ir nedžiugina. Tada atsiranda tas nevilties jausmas ir kyla klausimas, o tai kas tuomet turi pradžiuginti?? Iš tiesų tai yra labai paprasta – ogi mėgavimasis pačiu procesu! Padėka kiekvienam veiksmui ar situacijai, kuri nutinka gyvenime. Svarbiausia nepamiršti padėkoti sau už tą veiksmą, darbą, kad ir patį mažiausią.
-
Apie Judesį
– Kas mus prirakina prie kėdės, o paskui – prie sofos?
– Tinginystė, nusivylimai ir praeitis. Tai yra dažniausios priežastys! Svarbu suvokti ir identifikuoti situaciją ar akimirką, nuo kurios gyvenime viskas pradėjo eiti žemyn. Tokį atspirties tašką padedu žmonėms atrasti! Ir tuomet, kai jau žinoma priežastis, tada galima identifikuoti, kokios yra visa to pasekmės. Ką žmonės daro klaidingai, tai bando šalinti tik pasekmes, palikdami priežastis tūnoti spintoje, o jos vis auga ir auga, ir paskui taip skaudžiai supūliuoja, kad būna, žmonės to ir neatlaiko.
– Ką judesys suteikia dvasiai?
– Vilties, kad vis tik tas kūnas nubudo iš letargo miego, išlipo iš tos pelkės ir jau niekada niekada nebegrįš atgal.
– Kiek judesio reikia kūno ir sielos harmonijai?
– Man užtenka ir 2 kartų per savaitę sporto. Bet pasirodo, kad ne pats judesys, o kvėpavimas ir buvimas gryname ore arba sportavimas salėje duoda didelį kiekį deguonies smegenims, raumenims bei visam kūnui ir būtent dėl to gaminasi laimės hormonas.
Žmogaus galimybės auga su kiekvienu didesniu oro įkvėpimu. Juk mes judam kasdien: keliamės, tvarkomės, lipam laiptais, sėdam, stojam ir taip nuolat, nors mes esam aktyvūs, bet tik deguonies kiekis duoda didžiausią efektą, nes kitu atveju be deguonies mes nė 2–3 min. neišbūtume.
-
Apie Tikslus
– Kaip sužinoti, kur tavo kelias?
– Atsisakyti alkoholio ar kitų priklausomybių, būti nuolankiam ir pasitarnauti kitiems darant gerus darbus ir nesitikėti gauti kažko atgal! Tas veikia puikiai! Mano atveju suveikė, kiti žmonės irgi taip daro. Svarbu tai daryti be ego, be pykčio, o tik su meile. Tačiau įvairios priklausomybės labai prailgina kelią iki paskirties išsigryninimo!
– Ką patartumėte tiems, kurie nori, bet netiki, kad gali?
– Vadinasi, jie nenori arba nori tik truputį. Kuomet tu kažko nori taip stipriai, kaip įkvėpti oro, kuomet skęsti, ir kai šis jausmas yra toks stiprus, kad aplink niekas daugiau nebeegzistuoja, vadinasi, tu būsi sėkmingas.
Jeigu nuolat bėgiosi nuo savo minčių „gal noriu, gal nenoriu“, tuomet geriau tiesiog imk ir nustok sau meluoti ir prisipažink garsiai, kad nieko aš nenoriu. Ir taškas! Ir tada taps pačiam ramiau gyventi.
– Noriu, bet neturiu valios – ką daryti?
– Bendrauti su tais, kurie turi geležinę valią, būti šalia jų, kopijuoti juos, klausti jų patarimų, pasitarnauti jiems, kad tik turėtum galimybę būti su geriausiais, kurie gali tave išmokyti. Kaip ir minėjau, svarbiausia be tikėjimo ar noro kažką už tai gauti atgal! Valia yra išugdoma! Kuo daugiau žinių apie tai, kuo daugiau praktikos, tuo mažiau duobių laukia.
-
Apie Pasitikėjimą
– Kas svarbiau – tikėti pačiam savimi ar kad kiti tikėtų tavim?
– Būna visaip – aš kartais dėl savęs negaliu, bet dėl vaikų galiu! Tinka ir taip. Nieko šioje žemėje niekam nereikia įrodinėti. Tau norisi būti sąžiningu su pačiu savimi, sakyti sau tik tiesą, gyventi dorai, gerbti gyvybę ir pan., bet gyventi taip, kad tavimi visi tikėtų yra utopija. Tu kažką darai tik dėl savęs, ne dėl kitų, ir kai tavimi patiki žmonės, tai buvo jų sprendimas, tu nieko nepritempinėjai!
– Iš kur pasisemti tikėjimo, kai palūžti?
– Yra daug įvairių būdų! Kažkas kelia akis į dangų, kažkas krenta į artimojo glėbį, kažkas ieško lyderio, o kažkas užsidaro savyje! Vieno pasiūlymo nėra. Pirmiausia reiktų pasirūpinti žiniomis, kad palūžimas arba neateitų, arba jeigu jis ateina, tai įrankiai arba sąmoningumas padeda su tuo susitvarkyti.
Vidinė plokštelė groja maždaug taip: tai tik etapas, ir jis praeis. Man mažiau neskaudės, tačiau jeigu aš dabar nesusiimsiu, man bus dar blogiau. „Nulio laipsnių“ laidoje Rasa Kaktytė labai gerai pasakojo konkrečiai apie šią temą! Siūlau pažiūrėti.
– Kuo labiausiai tikite ir pasitikite Jūs?
– Dievu ir savo mokytoju. Tikiu žmona. Tikiu savo širdimi. Bet vis tiek viskas sueina į viršų.
-
Apie Svajones
– Koks atstumas skiria svajonę nuo tikrovės?
– Nėra jokio atstumo ir niekas mūsų nuo nieko neskiria! Paruošiu savo kūną sporto ir mitybos pagalba, paruošiu galvą ir širdį ir tuomet ateina supratimas, kad vien todėl, kad gimiau, aš galiu pasiekti ką tik noriu, nes viskas man jau yra suteikta.
– Koks svarbiausias šio virsmo žingsnis?
– Suprasti savo atsiradimo šioje žemėje aplinkybes! Tėvai, seneliai, proseneliai ir visa gyvybės forma atkeliavo čia stebuklo būdu, todėl pirmiausia turi būti pagarba jiems! Kadangi mes esam stebuklai, kaip galima kažką vienas kitam blogo daryti, pykti ant savęs, pykti ant kitų, muštis, kritikuoti, kaltinti, svaigintis, žaloti save? Žmogaus požiūris nuo pat pradžių yra netinkamas, o paskui mes dar stebimės, kad mums nesiseka gyvenime. Pagarbos gyvybei nėra. Ir liūdniausia, kad pagarbos nėra tiems, kurie mums tą gyvybę ir suteikė.
– Kokia Jūsų didžiausia svajonė šiuo metu?
– Sveika tauta, kurią sveikatinam per sportą, mitybą ir sąmoningumą. Padedu žmonėms išbristi iš priklausomybių, depresijos, azartinių žaidimų, nutukimo ir kitko.
Daugiau apie Igną Bakėjų bei naujausius šio autoriaus tekstus rasite naujajame žurnale „Bukazinas“.
