Pro vitrininius langus žvelgia medžiai, greta – vandens telkinys ir nė žmogaus aplinkui.
Ir dar keistesnis jausmas žengiant vidun. Tarsi išties atvažiavai į namus ir reiktų nusiauti batus. Tačiau juk restorane niekas jų nenusiauna?
Į vidų pakvietusi Neringa Stancelė supažindina su savo mama ūkininke Raimonda Jusiene. Ir jau nuo pat pirmųjų sakinių interviu ima panašėti į seniai nesimačiusių bičiulių pokalbį.
– Išties atrodo, kad esame pasaulio pakrašty. Tačiau tai – ne pasaulio pakraštys, o jūsų šeimos ūkis ir namai?
Neringa: Tai yra veikiantis ekologinis ūkis, bet mes su mama jau anksčiau norėjome galbūt svečių namų, galbūt restorano. O namų restoranai dabar tik pradeda populiarėti.
Bet viskas remiasi į finansus. Gyvenant ūkyje išsileidžia daug. Mano tėtis dirba užsienyje, jis laivo kapitonas. Galima sakyti, kad dešimt namų būtų galėjęs pasistatyti už tuos pinigus, kiek skyrė šiam ūkiui.
Raimonda: Neseniai prisiminiau, kad jau aštuntoje klasėje su drauge svajojau turėti restoraną. Kas įdomiausia, aš tada visai nemokėjau gaminti valgyti.
Bet maisto gamyba atėjusi iš kartos į kartą. Mano mama, močiutė labai skaniai gamino. Atvažiuodavo kokie draugai. Kaip nepavaišinti? Ar užeina svetimas žmogus. Pas mus šeimoje taip priimta, kad reikia pavaišinti žmogų.
Jei nieko nebūdavo namuose pagaminta, užėjus svečiui močiutė nors kiaušinienės iškepdavo. Ir Neringos skonio receptoriai gerai išvystyti. Mes visi turime skonį.
Neringa: Kai valgau ledus, jaučiu jų cheminę sudėtį.
Raimonda: Įkurti šeimos restoraną mus labai skatino Rietavo turizmo ir verslo centras.
Neringa: Ten dirba nuostabios moterys. Jos turi tiek idėjų, kad Vilniui galėtų dar duoti. Labai daug mums svečių atveža. Ir iš užsienio, ir mus išsiveža į užsienį. Jos skatina verslumą Rietave ir aplinkui. Mums iš jų ir buvo pagrindinis spyris į užpakalį.
Be to, mums visada labai patiko svečius priimti. Ir abi su mama esame meninės natūros. Aš baigusi teologijos studijas, mama – režisūrą Sankt Peterburge. Mums visų pirma svarbus jausmas, o ne pinigai.
– Tačiau sprendimas imtis naujo verslo nėra lengvas, pagaliau – viskas kainuoja?
Neringa: Atėjo laikas ir nusprendėme, kad darysime, kad turime patalpas. Tada paėmėme egzistavusią, ne taip seniai pastatytą malkinę ir dirbtuves. Iš dirbtuvių padarėme virtuvę, malkinę apšiltinome, sudėjome vitrininius langus, įrengėme tualetą. Ir štai restoranas.
Raimonda: Čia ne verslas, o amatas. Juk dirbame pačios, nieko nesamdome. Restoranėliui neturėjome pinigų, tad viskas po truputį.
Gerai, kad vyras palaikė, pats tapetus klijavo. Jis visą laiką kritiškas, duok jam verslo planą, aiškink, kada atsipirks, kokios investicijos. Aš galvojau, kad mano dukra bus labiau organizuota nei aš. Bet ne.
Neringa: Mes į viską taip moteriškai žiūrime. Mums reikia trečio asmens, kuris galėtų su dokumentais dirbti ir viską paskaičiuoti.
Šią vietą norėjome sukurti jaukią, taip, kaip yra pas mus namuose – tarsi atvažiuotum į svečius. Žmonės taip ir atvažiuoja, tik tiek, kad pinigus reikia susimokėti. Mama juokiasi: už dyką, sako, nenoriu gaminti nieko. Vyrai namuose alkani, o mes už pinigus gaminam.
Mums visų pirma svarbus jausmas, o ne pinigai.
Raimonda: Aš vyrui pasakiau – už dyką nebegaminsiu. Juokauju, žinoma.
Neringa: Kalbant apie interjerą, mes mėgstame įvairius senus daiktus ir prikelti juos naujam gyvenimui. Mums patinka daiktai su istorija.
Pirmąjį stalą aš buvau nusipirkusi sau. Bet taip nutiko, kad buvo didelis užsakymas, o mes tik patalpas įsirengėme ir neturėjome kur pasodinti svečių. Tada mamai pasiūliau, kad atvešiu savo stalą.
Taip ir liko. Paskui dar nusipirkome. Aš mėgstu naršyti internete ir knisti, kur pigiau. Tai kažkaip taip ir susivilkom viską. Kaip žiurkikės. Kai ką radome Rietavo turguje.
Mes nesame minimalistės, kaip, pavyzdžiui, dabar madoje skandinaviškas stilius. Mums patinka, kad būtų jauku, nebijome mažų erdvių. Mano namai ir mano mamos namai irgi yra gana tamsūs. Mano piešti paveikslai, kurie ir kabo restorane, irgi atspindi, kad nemėgstu šviesių spalvų.
– Internete skaičiau, kad vegetarams nelabai ką turite pasiūlyti, nes ir pačios mėgstate mėsą.
Neringa. Mūsų virtuvė artima Viduržemio jūros regiono virtuvei. Dažnai gaminame savo firminį troškinį. Mūsų ūkis ekologinis, tad gaminame iš savo auginamų galvijų mėsos – avienos, ėrienos ir jautienos. Gaminame ir jūrų gėrybes, ir vištieną. Bet šie produktai, žinoma, jau būna pirkti. Gaminame tai, ką žmogus užsako.
Pas mus negalima atvažiuoti tiesiog taip. Visų pirma reikia paskambinti ir susitarti dėl laiko. Mes stengiamės priimti tiek žmonių, kad neprarastume meilės darbui.
– Kodėl „Pasaulio pakrašty“?
Neringa: Labai daug svarstymų buvo, kaip pavadinti. O paskui mums su mama patiko viena knyga, kurią skaitėme. Ta knyga vadinasi „Kavinė pasaulio pakrašty“. Ten pasakojama apie kavinę, kuri lokaliai keičia vietą. Bet tai ne tik kavinė, kurioje tu gauni pavalgyti, bet vieta, kuri keičia gyvenimus. Mums labai patiko tokia koncepcija.
Mes irgi norėjome sukurti vietą, kad žmonės čia pailsėtų, atsigautų, mums labai patinka bendrauti, mes einame prie žmonių, kurie čia atvažiuoja. Pradžioje buvo labai nedrąsu. Nes gal kiti visai nenori bendrauti? Bet žmonės Lietuvoje tampa drąsesni, jiems patinka kontaktas su šeimininkais.
– O kaip prasidėjo jūsų ūkis? Čia – jūsų gimtinė?
Neringa: Ne, mes miestiečiai. Tėvai norėjo pirkti vasarnamį, ieškojo jo apie 45 kilometrus nuo Klaipėdos. Taip atrado šią vietą, o vėliau ir atsikraustė čia gyventi.
Pradžioje viskas prasidėjo nuo avių, kai susidūrėme su problema, kad niekas žolės nenupjauna. Taip „Honda Civic“ bagažinėje parsivežėme pirmąsias avis.
Raimonda: Vėliau avių atsirado ir daugiau. Vieno avino vardas buvo Pufikas.
Neringa: Pirmosios avys gyveno šuns voljere, nes mama laikė Kaukazo aviganius, buvo didelės būdos. Paskui atsirado jų dar.
Vėliau mama sugalvojo ožkų įsigyti. Buvo viena, paskui išaugo iki dešimt.
– Kodėl ožkos?
Neringa: Sakau, kad čia viskas miestietiškai. Mama nusipirko ožką, mat susirgo šuo, kuriam reikėjo ožkos pieno, krekenų ir panašiai. Tai šuniui ir pirko ožką.
Netrukus visas išsirutuliojo taip, kad ji pradėjo namuose gaminti sūrius. Niekam nepardavinėjo, tik draugams duodavo. Netrukus Rietavo turizmo ir verslo informacijos centras įtraukė mus į projektą „Pieno kelias“.
Dabar ožkų nebėra, nes mama pasakė: nusibodo man jas melžti. Vėliau įsigijome galvijų.
Ūkyje mes su mama ir jos drauge esame ir rūsį betonavusios, taip pat pačios šiltinome tvartą. Brolis tuo metu, kai reikėjo tvarkyti tvartą, studijavo, tėtis plaukiojo, o artėjo žiema. Tad paskaičiavom, kiek ko reikės, ir darėm. Visko pačios išmokom. Mes į kiekvieną problemą žiūrim kaip į iššūkį.
– Restorane dirbate ir gaminate abi?
Neringa: Abi. Mes mokomės gaminti abi. Esame pasiskirsčiusios darbus.
– Raimonda, minėjote, kad gaminti nemokėjote, tačiau dabar gaminate pačius įvairiausius patiekalus. Ir ne tik iš įprastos mėsos, tačiau ir iš kaprizingos avienos. Kaip išmokote gaminti?
Raimonda: Kai parsivežėm pirmąsias avis, nieko apie jas nežinojau. Miltų papyliau, avižų dribsnių. Žiūriu, kad šlemščia.
Kitą dieną ateinu, sėdi avis kaip šuo, išsipūtusi, šnopuoja. Skubiai paskambinau veterinarui. Sako, nieko nepadarysi, pjauk.
Bet ką su mėsa daryti? Aš juk niekada nesu valgiusi avienos. Taip ir prasidėjo ši kelionė. Pradėjau mokytis, eksperimentuoti.
Dabar man reikia traukinuko aplink sodybą. Guliu vakare ir galvoju: koks tas mūsų sodybos perimetras, kiek bėgių reikės?
Aš manau, kad žmogui, kuris domisi, mokosi, gilinasi – pavyksta. Dabar jei kas skambina veterinarui dėl avių, veterinaras pataria skambinti mums. Daug gilinamės, važiuojame į seminarus. Tačiau gaminti mes niekur nesimokėm. Čia turbūt genetika.
Neringa: Mano tėvai susitiko Sankt Peterburge, studijų metais. Kai pradėjo draugauti, mama nutarė pagaminti vakarienę. Troškino vištą su raugintais kopūstais. Vis ragavo, ko trūksta, ko dar galima įdėti. Galiausiai sugalvojo įdėti šokolado.
Raimonda: Čia buvo meilės patiekalas. Tai iš meilės ir įdėjau.
Neringa: Tėtis pasakė: mano skrandis net vinis gali virškinti, bet šito patiekalo nelabai.
– Visgi kai atsidarė restoranas ir atvažiavo pirmieji klientai, buvo nerimo?
Raimonda: Daug nervų buvo, daug streso. Dabar, kai mažiau nei dešimt žmonių atvažiuoja, mes net nesijaudiname. Aišku, svarbu tai, kai tu gamini kitiems, ne sau. Mes visada su Neringa pasimeldžiame, kad atvažiuotų tie žmonės, kuriems patinka mūsų maistas.
Neringa: Ne tie, kuriems reikia baltų mišrainių.
Raimonda: Buvo kartą. Klausiu: kaip maistas? Patiko, sako, bet vyrui baltos mišrainės trūksta.
Neringa: Nors kartais mes irgi mėgstam lietuvišką maistą.
Raimonda: Bet aš niekada nesu virusi cepelinų. Mums patinka įvairi virtuvė, turėtume galimybių daugiau – važiuotume į kulinarines keliones. Aš Neringai sakiau: nuo šiol investuosime į kulinarines keliones.
– Klausant jūsų atrodo, kad taip lengvai pildosi svajonės.
Raimonda: Dabar man reikia traukinuko aplink sodybą. Guliu vakare ir galvoju: koks tas mūsų sodybos perimetras, kiek bėgių reikės? Klausiau vyro. Sakė: ko?!
Aš ilgai nešiojuosi idėją, tikiu, kad ją realizuosiu. Tada atsiranda galimybės ir darai. Reikia drąsos idėjoms įgyvendinti.