Vaikai ir paaugliai tiek Jolitą, tiek Tatjaną lydi jau daugybę metų. Abi jos, dirbdamos policijoje, dirbo su nepilnamečiais. Su tais, kurie tąsyk būdavo vadinamojoje „įskaitoje“. Tačiau net ir užbaigus tarnybos metus, abiejų buvusių pareigūnių kelias krypties labai nepakeitė.
Grigiškėse esančiam atviram jaunimo centrui „Mes patys“ vadovaujanti Tatjana, atsiradus laisvai darbo vietai, čia pasikvietė ir Jolitą. Kartu abi moterys ieško ne tik kelių į vaikų ir paauglių širdis, bet ir užimtumo jiems – kad jų neauklėtų ir neaugintų gatvė.
– Dirbote su vaikais ir paaugliais tiek policijoje, tiek dabar. Ar keitėsi paaugliai, keičiantis laikui?
Jolita: Iš dalies taip, iš dalies – ne. Gal dabar daugiau yra tokių, kurie labiau agresyvūs. Aišku, visko buvo ir tuo metu.
Tatjana: Policijoje dirbau 26 metus. Išėjau 2012 metais. Kaip sako, pagal amžių. Nors man dar buvo likę keturi mėnesiai, tačiau teko išeiti dėl širdies problemų. Neišlaikė širdis.
2001 metais įkūriau pirmą policijos klubą. Buvau 6-ojo Vilniaus policijos komisariato nepilnamečių tarybos vadovė, kasdien dirbau su probleminiais vaikais. Jau tada supratau, kad neįmanoma dirbti su vaikais, jei neturi bazės, kur galėtum stebėti, bendrauti, padėti.
Kas buvo ta vadinamoji įskaita? Vieną kartą per mėnesį išsikvietei vaiką, aprašei jį, o paskui tu juk supratimo neturi, kur jis gyvena, kur būna. Būna, ateidavau į mokyklą patikrinti, o jis jau pusę metų nelanko jos.
Mano pirmasis išsilavinimas yra teatro režisierė, teisė – jau antrasis. Tad šis darbas tarsi sujungė šias dvi specialybes, pasiūliau tuometiniam vadovui steigti klubą, kur galėtume dirbti su jaunimu.
Justiniškių mikrorajone buvo policijos pastatas. Be šildymo, be šviesos, nejaukus. Sako: daryk, jei komisaras leis. Leido, bet pinigų nebuvo. Per pusę metų aš praėjau visą savo aptarnaujamą teritoriją, šeimos draugai visi prisijungė. Radau 50 įmonių, kurie suremontavo, aplinką sutvarkė. Su vaikais sodinome sodą. Taryba tada skyrė 2000 litų.
Tai buvo vaikai, kurie buvo mūsų įskaitoje, kurie grįžę iš įkalinimo vietų, narkomanai. Labai probleminiai vaikai.
O dabar juk nėra ir pareigūnų, kurie dirbtų išskirtinai su nepilnamečiais. Nėra to darbo, koks buvo anksčiau.
– Kalbate apie policijos reformą?
Tatjana: Taip, sugadino visą tarnybą. Aš neįsivaizduoju, kas dabar užsiima nepilnamečių problemomis.
– Gal jūs tiesiog nežinote?
– Mes gi bendraujame su kolegomis. Anksčiau buvo įgaliotinis, nepilnamečių inspektorius, kartu dirbom. O dabar vienas pareigūnas turi išspręsti visas problemas. Jis ir patruliuoja, ir nagrinėja bylas.
– Koks yra šiuolaikinis paauglys?
Tatjana: Dažnai jis nori tiesiog gauti. Jie viską turi, jiems daug kas neįdomu. Juk mes dirbame su nemotyvuotu jaunimu. Motyvuotas jaunimas yra kitur – dalyvauja įvairiuose projektuose, keliauja po užsienį. Pas mus centre tokių nėra.
Jolita: Jis vartotojas. Nori gyventi gerai ir viską turėti greitai. Turėti gerą telefoną, bet pastangų įdėti nelabai nori.
– O iš kur atėjo vartotojiškumas? Gal ir iš sėkmės istorijų, kurių tiek daug socialiniuose tinkluose?
Jolita: Aš manau, kad taip. Ypač tie visi instagramai, kur žmonės kelia nuotraukas, kaip jie gerai gyvena ir kokie jie faini. O iš tiesų jie tokie patys žmonės, turintys problemų. Bet vaikai mato tas gražias nuotraukas, keliones.
Kartą žiūrėjau vieną laidą, kur žurnalistas pasakojo, kaip jis atostogavo Turkijoje, ir už pinigus atėjo pasifotografuoti mūsų žvaigždės. Net kainą buvo įvardijęs.
Tatjana: Pamenu mūsų merginas, kurios lankė centrą. Viena dirba degalinėje, kita dėvėtus drabužius rūšiavo. Bet išėjo, nes bloga buvo nuo tų drabužių. Aš joms ir sakiau: merginos, jei norit ką nors gyvenime pasiekti, jūs turite mokytis. Nieko negausit be mokslo. Ilgai sėdėjome, diskutavome.
Man norint turėti tai, ką aš šiandien turiu, reikėjo labai daug dirbti. O jūs įsivaizduojate, kad jums viskas nukris iš viršaus. Niekas nenukris. Ir jūs nieko neturėsit, jei nedirbsit, nesimokysit.
Jolita: Dar pastebėjau, kad nelabai kas ir nori ką nors gauti. Neima batų, nors savi suplyšę. Tarsi būtų gėda. Kai atėjau dirbti, buvo daug gerų daiktų, žmonės atiduodavo. Pamenu, vienas vaikinas paprašė, ar galėtų ne tik sau, bet ir mamai batus paimti. O dabar matome, kad vaikai nors ir skurdžiai gyvena, neima. Nors mes juos pasikviečiame po vieną, kad nebūtų gėda.
Neima batų, nors savi suplyšę. Tarsi būtų gėda.
– Dirbate su vaikais. Kokias problemas įžvelgiate? Dažnai kalbama apie ankstyvą alkoholio vartojimą.
Jolita: Dėl alkoholio vartojimo pasakyti sunkiau. Čia jie nevartoja. Bet mes pastebime didžiulę problemą dėl elektroninių cigarečių. Kiek mes kalbame, kad žalinga, straipsnius siunčiame vaikams, bet jie sako, kad čia nieko blogo, mes tik pagariname. Jie gi tuos skysčius perka kuo pigiau, internetu. Kokia jų sudėtis, ką jie rūko? Vienas Dievas težino.
Tatjana: Čia yra katastrofa. Aš manau, kad ši problema pasimatys po kokio dešimtmečio. Kai bus atlikti išsamūs tyrimai, kai atsiras ligos.
Jolita: Aš laisvu metu gaminu muilą. Kuo jis labiau kvepia, tuo daugiau sintetinių priedų ten pridėta. Taip ir su elektroninėmis cigaretėmis.
– O narkotikų problema?
Tatjana: Taip, egzistuoja. Kai atidarėme klubą, policijos filialą, čia pradėjo eiti vyresni žmonės, apie 25–27 metų. Tada patys vaikai mums pasakė, kad jie prekiauja narkotikais. Pasikviečiau juos. Sakau: vyrai, jūs žinote, kas aš esu? Tai va. O buvusių pareigūnų nebūna. Taip po vieną jie ir dingo. Būdavo, kad ateidavo ir paauglys pavartojęs. Reikėjo galvoti, kaip juos suvaldyti. Todėl į centro kūrimą įtraukėme juos pačius. Jie tapo kaip centro savivalda.
– Tatjana, iš tiesų nebūna buvusių pareigūnų?
Tatjana: Nebūna. Čia gyvenimo būdas ir požiūris.
– Kai jums meluoja, atpažįstat?
Tatjana: Taip. Iš visko. Bet yra tokių, kurie super meluoja.
Jolita: Žino, kada nusišypsoti, kada pasiųsti.
– Minėjote, kad vaikams siūlote įvairių daiktų, drabužių. Iš kur pačios gaunate?
Tatjana: Šeimų draugai veža. Visi jau žino kad Jolitai su Tatjana visko reikia. Baldai štai irgi atiduoti.
Jolita: Viskas atiduota. Iš Socialinių mokslų kolegijos, pavyzdžiui, atvežė kompiuterius, baldus.
Tatjana: Daug ką pasidarėme patys, su vaikais. Tai, ką jūs matote dabar, sukurta mūsų visų. Buvo, kad tvarkėsi mano sūnus namą, ir klausia, ar ko reikia į centrą? Reikia, visko reikia. Vienas savanoris davė 100 eurų kilimui.
Sunku dirbti, kai gauni finansavimą 90 arba 150 eurų per mėnesį. Taip, mums moka už komunalinius patarnavimus ir atlyginimus. Bet reikia elementarių dalykų: valymo priemonių, tualetinio popieriaus, kanceliarinių priemonių.
Yra nerūkymo diena, per kurią kepame pyragus. Tam irgi pinigų reikia. Reikia įvairių smulkmenų. Kartą nupirkome siurblį, tada kelis mėnesius negalėjom nieko pirkti.
Kalba visi daug, bet iš tiesų jaunimas niekam nerūpi. O per dieną juk čia ateina nuo 30 iki 50 vaikų, šaltuoju metų laiku – ir daugiau. Jie čia būna, bendrauja, žiūri filmus, sportuoja, užsiima įvairiomis kitomis veiklomis ir yra saugūs. Čia jų būna pilna, visos palangės nusėstos.
– Dabar šis centras priklauso savivaldybei?
Tatjana: Taip. Kai išėjau į pensiją, reikėjo kur nors dirbti. Buvo kalbama, kad aš vadovausiu policijos klubui, tačiau ne kaip pareigūnė, o kaip civilė. Pasikeitė situacija, ir man pasiūlė atidaryti čia, Grigiškėse, jaunimo centrą.
Jolita: Negalima sakyti, kad čia lankosi tik probleminiai vaikai. Yra ir tokių. Tačiau čia ateina tie, kurie turi mažiau galimybių. Nėra blogų vaikų, aplinka padaro juos tokius.
– Judvi buvote pažįstamos, dirbote kartu? Kokie keliai jus suvedė?
Tatjana: Mes kartu tarnavome viename skyriuje Vyriausiajame policijos komisariate (VPK). Mat vėliau mane su visu klubu pakvietė pereiti į VPK, pasiūlė dirbti prevencijos skyriuje. Atsirado trys tokie klubai: VPK, Justiniškėse, Grigiškėse. Policija tik neturi galimybių finansuoti tokių projektų. Nors mūsų klubas laimėjo Švedijos karalienės apdovanojimą, patekom į dešimtuką geriausių projektų Europoje. Buvo įvertinta, kaip dirba mūsų policija su nepilnamečiais.
– Grįžkime prie policijos. Jums pačioms nebuvo gaila išeiti iš tarnybos?
Jolita: Man suėjo laikas. 20 metų. Bet aš laukiau tos dienos.
– Kodėl?
Jolita: Buvo nesutarimų su vadove, tragiška atmosfera. Išėjau iš policijos į niekur. Pusmetį dirbau pareigūnų kredito unijoje. Paskui taip išėjo, kad Tatjana mane pasikvietė, kai atsirado laisva vieta.
Man čia patinka. Patinka bendravimas, patinka, kad ateini į darbą ir nežinai, kas tavęs laukia. Ką sugalvosim, ką padarysim.
– Tatjana, o jums?
Tatjana: Man buvo skaudu išeiti iš policijos, nes aš turėjau palikti abu savo įkurtus klubus. Jie buvo kaip mano vaikai. Tai buvo vienintelis skausmas. Bet išeiti reikėjo.
– Pačioms nesinorėjo ramesnio gyvenimo, darbo?
Tatjana: Mano sūnus pareigūnas, vyras teisės daktaras, pulkininkas, irgi pareigūnas. Ir aš tokia. Dukra tik ne, ji pasirinko studijuoti anglų kalbą. Mes su Jolita dažnai apie tai diskutuojame. Aš atgal neičiau.
Jolita: Mano vyras taip pat policijos pareigūnas. Dvi dukros jau beveik savarankiškos. Jos ne pareigūnės. Kalbant apie mane, gal turiu stiprų moteriškumo ir mamos geną?
Tatjana: Aš esu sibirietė, Lietuvoje gyvenu apie 40 metų. Buvau 26 metų, kai atvažiavau. Gyvenimas buvo sunkus. Esu iš daugiavaikės šeimos, gyvenome skurde. Gal pats gyvenimas mane atvedė į tą instituciją, kur aš padedu kitiems?
Mano tėvas mirė, kai man buvo ketveri. Liko trys vaikai ir vieniša mama. Todėl, kai kalbu vaikams, sakau, kad kalbu ne iš knygų, ne iš televizijos ar dar iš kažkur.
– Tatjana, kodėl taip būna? Vieni, atėję iš sudėtingos aplinkos, pakyla, o kiti – ne?
Tatjana: Esu stipraus charakterio. Visada visiems norėjau padėti. Esu kilusi iš mažo miestelio, gyvenau maždaug už trijų kilometrų nuo Kazachstano. Visada vaikystėje žinojau, sakydavau: aš niekada negyvensiu čia, būsiu kitur. Taip išėjo, kad labai toli išvažiavau. Niekas gyvenime man nedavė nė vieno cento.
Tą visada kartoju ir vaikams: tai jūsų ateitis, ir niekas gyvenime nieko neduoda.