– Vykstant karui Ukrainoje, daugelis išgyvename nerimą, sielvartą, bejėgiškumo pojūtį arba, priešingai, stengiamės padaryti nors tiek, kiek nuo mūsų priklauso, kad padėtume. Kokia jūsų laikysena dabartinės situacijos akivaizdoje? Ką šiomis aplinkybėmis jums reiškia savanorystė?
J.Maciulevičienė: Nesu išimtis – visus įvardintus jausmus išgyvenau ir vis dar išgyvenu. Prasidėjus kariniams veiksmams Ukrainoje, visiems buvo sunku patikėti, kad mūsų senelių pasakotos karo istorijos realizuojasi dabar, šiomis dienomis. Tikrai išgyvenome daug emocijų, taip pat ir baimę dėl karo grėsmės mūsų šalyje.
Su tuo nėra lengva išbūti nei vienam iš mūsų. Manau, tam, kad bejėgystės jausmas neužvaldytų, šiandien daug kas renkasi savanorystę. Tai vienas iš būdų nestovėti nuošalyje, nebūti bejėgiu.
B.Anuškevič: Pritarsiu Jurgitai – taip, mes visa tai patiriame. Bet galime būti prislėgti ir nedaryti nieko, tik dejuoti. Arba, priešingai, galime, kaip Joe Bidenas kvietė, cituodamas šv. Joną Paulių II-ąjį, nebijoti. Stengtis skleisti gėrį ir padėti tiek, kiek įstengiame.
O turbūt daugiausia, ką šiuo metu galime skirti nukentėjusiems, yra mūsų laikas. Įstrigo vieno kunigo pamokslo mintis: laikas yra tai, ko nenusipirksi, nesugrąžinsi ir jokiu kitu būdu neatgausi. Tai gali būti tik dovana. Svarbiausias klausimas – ją padovanosi sau ar kam nors kitam.
Savanorystė – gana skambus žodis. Sakyčiau, veikiau tai gyvenimo būdas – kasdien daryti mažus, gerus darbus. Šiomis dienomis yra daugybė žmonių, kurie kiekvieną dieną tuo gyvena ir net negalvoja, kad jie savanoriai.
– Ne vieną mūsų tarptautinė padėtis verčia permąstyti asmeninę pasaulėžiūrą bei vertybes. Galbūt naujai pasverti savo tikėjimą, santykį su Dievu. Norėčiau paklausti, ką jums, kaip krikščionėms, atnešė šis laikas? Tikėjimo išbandymą, abejones, o gal kokiu nors būdu – sustiprinimą?
J.Maciulevičienė: Manau, kad akistatoje su blogiu visada išbandomos ir vertybės, ir tikėjimas. Mes visi turime baimių, patiriame neigiamus išgyvenimus. Draugai, artimieji dalinosi, kaip prasidėjus karui Ukrainoje, buvo sunku ne tik daryti kasdienius, rutininius darbus, bet ir melstis – slėgdavo nevilties jausmas. Kas dar vakar buvo įprasta, kasdieniška, šiandien jau nebėra.
Tad taip, tai yra išbandymų metas. Kova vyksta ne tik Ukrainoje, bet kiekviename iš mūsų, nes blogis yra realus.
B.Anuškevič: Jeigu iki šiol gėrio ir blogio kova mums nebuvo tokia akivaizdi, tai dabar, karui vykstant visai šalia, regime labai aiškų blogio prasiveržimą. Galbūt reikėtų dėkoti Dievui, kad anksčiau neturėjome tokios skaudžios patirties.
O šiandien, tragedijos akivaizdoje, kiekvieno krikščionio pareiga yra padėti – ne paprasčiausiai užsidaryti ar gelbėti save, važiuojant slėptis. Mūsų maži, konkretūs darbai yra labai veiksmingi. Galime pasistengti užtikrinti, kad tie, kurie kovoja Ukrainoje, būtų ramūs dėl savo šeimų, pasitraukusių į Lietuvą, Lenkiją ar kitas šalis.
Galime būti arti tų, kuriems psichologiškai sunku, kurie ieško tiesos – pavyzdžiui, perduodami žinutę, kad pas mus ar Varšuvoje vyko palaikymo akcija. Neseniai teko lankytis restorane, kuriame mus aptarnavo ukrainietė – atsiliepę jai geru žodžiu, palikę kelis eurus arbatpinigių, parodytume, kad ji čia priimta, jog gali dirbti. Tokie smulkūs geri darbai būtų mūsų indėlis į gėrio pergalę.
– Viešojoje erdvėje netyla svarstymai apie šio konkretaus karo priežastis bei eigą, ateities scenarijus. Tačiau kartu norėtųsi klausti, kaip kiekvienas, pradėdamas nuo savęs, turėtų gyventi, kad nekurtume sąlygų blogiui gimti ir tarpti šiandien. Kaip, jūsų akimis, dabartiniai įvykiai mus keičia ir keis ateityje? Ką primena, ko išmoko?
J.Maciulevičienė: Sakyčiau, kad kiekviena krizė yra galimybė. Šio karo akivaizdoje labai akivaizdi tampa tiesa. Nukrenta kaukės, mūsų ir kitų, taip pat reklaminiai, rinkiminiai šūkiai. Tiesa tampa nuoga, ji išeina į šviesą. Čia nėra neutralios pozicijos: esi arba už, arba prieš, ir pradedi matyti kitų pozicijas. Karas mus visus išgrynina.
Blogis yra realus, jis visada buvo ir bus. Bet asmeniškai man šio karo metu lyg atsivėrė pragaro vartai – blogis išėjo į šviesą ir, atrodo, visas pasaulis praregėjo. Pamatė blogį, tūnojusį kažkur pogrindyje, tamsoje.
Dabartinėmis aplinkybėmis man padeda mūsų tėvų, senelių, tautos kankinių patirtis. Jie praėjo šiuos pragarus ir neprarado tikėjimo bei vilties – tai labai stiprina. Nepaprastai sunku matyti Ukrainoje liejamą nekaltų žmonių kraują, bet aš vis tik neprarandu vilties. Regėdama šios tautos drąsą ir pasiaukojimą tikiu, kad ukrainiečių valia nebus palaužta blogio, kuris šiandien mus visus išbando.
Šio karo metu lyg atsivėrė pragaro vartai – blogis išėjo į šviesą ir, atrodo, visas pasaulis praregėjo.
B:Anuškevič: Taip, viena vertus, blogio prasiveržimas mus apnuogina – pasirodome tokie, kokie esame iš tikrųjų. Kita vertus, sunkumų metu kartu paaiškėja, kokie stiprūs galime būti, kaip tos stiprybės iki šiol nematėme arba ja netikėjome. Šiuo metu mane palaiko gerumas, kurio sulaukėme vieni iš kitų. Tai – ne tik tikėjimas gėriu, bet ir ryžtas veiksmui.
Regis, pandemijos metais buvome kiek užsidarę, atpratome nuo bendravimo. Bet kaip nuoširdžiai šiandien priimame nuo karo besitraukiančius žmones, kaip staigiai ieškome galimybių, organizuojame iniciatyvas – sunku patikėti.
Kam nors reikia mikrobangų krosnelės? Dar nespėjai perskaityti vieno pasiūlymo feisbuke, tokių krosnelių atsiranda bent keturios. Ką tai reiškia? Jos keliaus ten, kur yra poreikis, pas kitas šeimas. Mūsų komunikacijos greitis ir vienybė išties stebina.
Kiekvieną savaitgalį Vilniuje, Vokiečių gatvėje, susirenka savanoriai, skirtingų įmonių atstovai ir kartu organizuoja veiklas ukrainiečių šeimoms. Vienas iš šių susibūrimų tikslų yra suteikti galimybę ukrainiečiams pabūti kartu – atvykę čia gali jaustis labai vieniši. Kartais jiems tiesiog reikia pasikalbėti, galbūt prisėdus patylėti kartu, išgerti arbatos.
Tad jei anksčiau tarp mūsų būta uždarumo, pasyvumo – pasitrauksiu, nes galbūt nemoku, nesugebėsiu – karas daugelį aktyvavo, motyvavo daryti gera. Gaila, kad nebuvome tokie aktyvūs gyvendami taikos sąlygomis, bet, iš kitos pusės, labai džiaugiuosi visuotiniu žmonių įsitraukimu.
– Kaip manote, ar tai – ilgalaikis procesas? Galbūt, jei karas užsitęs ilgiau, nei galima įsivaizduoti, visi pavargsime ir pamažu grįšime į savo privačius gyvenimus?
J.Maciulevičienė: Dabartiniai įvykiai aktyvavo neužgijusias mūsų tautos karo, tremčių žaizdas. Suvienijo ne tik Ukrainos, bet ir Lietuvos žmones – tai teikia vilties. Taip, mes jau du mėnesius gyvename karo šešėlyje, ir nuovargis neišvengiamas.
Bet čia norėčiau prisiminti Ukrainos prezidento patarėjo Oleksijaus Arestovičiaus žodžius: anot jo, pirmų dienų euforija praėjo – dabar prasideda metodiškas, sudėtingas darbas. Karys pradžioje bėga tiek, kiek gali, vėliau, nepaisydamas nuovargio, bėga tiek, kiek reikia. Manau, tai įsidėmėtina žinutė ir mums – valios pastangomis turėsime padėti tiek, kiek bus reikalinga.
Dabartiniai įvykiai aktyvavo neužgijusias mūsų tautos karo, tremčių žaizdas.
Sutinkant ukrainiečius ir matant, kokie jie dėkingi lietuviams, akivaizdu, kad mūsų rodomas dėmesys, pasiaukojimas jiems yra labai svarbus. Jų dėkingumas labai motyvuoja nesustoti. Kartą užklausti jie sutiko – jei Lietuvoje situacija būtų tokia, kokia šiuo metu Ukrainoje, jie irgi padėtų. Nes negali likti abejingas.
Žinoma, kasdien kiekvienas kovojame vidinę kovą – pasiduoti nevilčiai ar ne, arba rinktis viltį. Karas nesibaigė taip greitai, kaip tikėjomės, tad laikui bėgant, mūsų rankos gali pradėti svirti. Matant šiandienį Lietuvos žmonių susivienijimą, pasiaukojimą, galima tarti: taip, dalis mūsų pavargs, pasitrauks, bet yra žmonių, dar laukiančių savo eilės. Šie žmonės pakeis tuos, kurie perdegs. Manau, kiekvienam iš mūsų ateis savas laikas.
B.Anuškevič: Šiuo klausimu diskutavome dar karo pradžioje, dirbdami su savanorių sąrašais. Tuo metu iš prisijungusių žmonių gausos atrodė, kad galėsime kiekvienam atvykusiam parūpinti po savanorį. Sulaukdavome laiškų, kodėl dalis užsiregistravusių į VA „Caritą“ dar nėra įveiklinti. Tačiau, turint omenyje naujai prisijungusių žmonių mastą, natūralu, kad siekiant atsiliepti į kiekvieno norus, galimybes ir talentus, savanoriauti reikia laiko.
Matyt, kartais mūsų lūkestis yra būtent toks – čia ir dabar padaryti didelį darbą. Tačiau turėtume būti nuoseklūs. Vieni galbūt padės pirmus žingsnius, kiti tolesnius. Tai ugdo mumyse ištvermę ir nuolankumą, savotiškai užgrūdina. Natūralu, kad daliai mūsų karo naujienos bei savanoriška veikla taps rutina. Bet tai jau sąžinės ir tikėjimo reikalas, kiek galėsime užmerkti akis ir nematyti, kas vyksta greta. Tikiu, kad mes, vienas kitą papildydami ir palaikydami, įstengsime išlaikyti pagalbos dvasią.
Kalbant apie mūsų savanorius, kiekvienas turime savo komforto zoną. Būna, atėjęs naujokas sako – galėsiu padėti tik drabužius rūšiuoti, nors moka rusų kalbą, galėtų vertėjauti. Šiuo laikotarpiu taip pat svarbu atrasti, ką geriausio galime iš savęs išspausti. Dažnai – ir išmokti naujo, nebijoti pranokti savo ribų. Nepabandžius, negali žinoti, o kartą pabandžius, negali sustoti.
