– Prieš trylika metų įkūrėte Pilnų namų bendruomenę čia, Panaroje, šiek tiek anksčiau buvote Nemunaičio parapijos klebonas, kur ir gimė idėja gydyti žmones nuo įvairių priklausomybių. Kas paskatino iškeisti Alytaus rajone esantį miestelį į šią vietą Merkinės miškuose, kur tik daugybė medžių ir aklina tyla?
– Tikriausiai žmonėms, kurie nenorėjo, kad ten užsiimčiau šia veikla, atrodė, kad narkomanai kels miesteliui grėsmę, tad ieškojome nuošalios vietos, kur galėtume išsikelti, ir šiuo sprendimu be galo džiaugiuosi. Čia sudarėme palankias sąlygas šiai veiklai vykdyti, gydyti žmones nuo įvairių, priklausomybes sukeliančių, ligų.
– Pilnų namų bendruomenė skaičiuoja jau gyvavimo dešimtmetį. Ar pavyko suskaičiuoti, kiek žmonių kreipėsi pagalbos per šį laikotarpį?
– Per metus maždaug nuo dešimt iki dvidešimt žmonių būna reabilitacijoje, taigi iš viso reabilitaciją praėjo apie tris–keturis šimtus žmonių.
– Kaip žmonės kreipiasi?
– Jie vieni per kitus sužino apie šią vietą, papasakoja tie, kurie išgijo. Taip pat atsiunčia įvairios socialinės tarnybos, kartais „Caritas“ rekomenduoja kreiptis, kitos gydymo įstaigos.
– Kokios bėdos slėgė, o gal vis slegia čia atvykusiuosius, kad pastarieji pradėjo vartoti narkotikus?
– Kartais žmonės nori išbandyti kokių nors egzotinių dalykų, kiekvienas galvoja, jog tai nesukels jokių pasekmių, tik malonumą. Kartais juos įtraukia draugai, netgi bandoma sudominti turtingų tėvų vaikus pabandyti vartoti narkotikus, kurie neretai pasiduoda šiai įtakai, kad šie vėliau iš jų viliotų pinigus.
Vartojantieji narkotikus yra iš įvairių socialinių sluoksnių. Tie, kurie turi pinigų, jų nusipirks, o tie, kurie neturi – visada sugalvos, kaip tu pinigų gauti. Jei reikės, jie ir orą parduos. Žmogus, kuris nėra susidūręs su priklausomu asmeniu, dažnai už bet ką susimokės ir tikrai nepajus, kaip bus apgautas.
– Vienos priežasties nėra?
– Na, aš negaliu pasakyti, kad yra vienas aspektas, tačiau tai labiau jaunimo bėda. Jaunimą skatina noras išbandyti kažką nauja, o suaugę žmonės labai retai įsitraukia į tokius dalykus. Jeigu kurie ir pradeda, tai dar jaunystėje.
Taip pat svarbus veiksnys – lengvabūdiškas požiūris. Dingsta baimė rizikuoti, savisaugos instinkto praradimas, nes tą akimirką norisi pritapti prie draugų, prie aplinkos.
Šventajame rašte parašyta: „Viskas valia, bet ne viskas naudinga“. Jauni žmonės nepagalvoja, kad vienas toks pabandymas turės neigiamas pasekmes visam gyvenimui. Jie mano, kad vieną kartą pabandys ir tiek, bet viskas nesibaigia vienu pabandymu.
– Ar bet kas gali kreiptis į Pilnų namų bendruomenę?
– Reabilitacijos grupė, be abejo, yra skirta tiems, kurie rimtai serga, kuriems tos pagalbos tikrai reikia. Prieš atvykdamas žmogus turi pristatyti raštišką gydytojo nukreipimą gydymuisi.
– O tie, kurie nedrįsta net į gydytoją kreiptis?
– Vadinasi, tas žmogus dar nelabai suvokia, kad turi problemų. Kai prieinamas dugnas, tokių klausimų nekyla. Gydytojas, jei žmogus nori, išlaiko konfidencialumą. Mes taip pat neskelbiame nei vardų, nei pavardžių tų žmonių, kurie pas mus gydosi. Juk čia kaip gydymo įstaiga.
– Gyvendami gana ilgą laiką Panaroje, dažnai netikintys žmonės sugeba ne tik išsivaduoti iš priklausomybių, bet ir savo gyvenime atrasti Dievą. Ar tai Jūsų ir visos bendruomenės nuopelnas?
– Na, tie, kurie išbūna reabilitacijoje visą laiką, be abejo, atranda Dievą. Tai neišvengiama, kadangi kiekvieną dieną pas mus vyksta dvasinės pratybos, kasdienės mišios. Jie žino, kur važiuoja, kokia čia vieta, kokios taisyklės. Nepasakyčiau, kad išvažiavę iš čia jie nepraktikuotų tikėjimo.
Labai prisideda ir tie, kurie čia jau ilgą laiką. Jie įveda naujokus į gyvenimo ritmą. Be to, yra komandinis darbas, todėl administracija visą laikotarpį (vienerius metus) prisideda prie reabilitacijos.
– Kiek žmonių iš čia išeina išsivadavę iš priklausomybių?
– Statistiškai per visą mūsų gyvavimo laikotarpį maždaug apie pusę jų laikosi. Įvertinti jų blaivybės laikotarpį būtų labai sunku, kadangi, remiantis socialiniais mokslais, ta liga tūno jame visą gyvenimą. Visada reikia būti budriam, nes bet kada liga gali sugrįžti.
Čia žmogus išmoksta blaiviai gyventi ir tvarkytis su savo priklausomybe, abstinencijos sindromu. Su jais dirba psichologai, yra „dvylikos žingsnių“ programa, kurios laikantis galima išmokti kovoti su liga.
– Ar priklausomybių turintys žmonės ir yra Jūsų gyvenimo Kryžiaus kelias?
– Mes kiekvienas turime kryžių, tačiau man tai nelabai asocijuojasi su našta, tuo labiau, kad pastaruosius trejus metus daugiausia dirba mano bendruomenė ir man jau retai tenka su jais susidurti.
Iš pradžių viską reikėjo daryti pačiam, o dabar didžiąja dalimi darbo pasirūpina administracija. Tai jos nuopelnas.
O vertinant, ar tai mano gyvenimo kryžius, tai nesutikčiau. Vis dėlto aš pats šį kelią pasirinkau ir nusprendžiau tokį darbą dirbti laisva valia. Tad skiriu laiko dabar tiek, kiek turiu tam jėgų.
– Dažnai sakoma, jog žmonės perteikia įvairius metodus, kuriuos vėliau pritaiko praktikoje, per savo patirtį. Ar jums asmeniškai niekada neteko susidurti su priklausomybėmis?
– Na, ačiū Dievui, niekada neteko susidurti nei su alkoholio, nei narkotinių medžiagų priklausomybėmis. Žinoma, būdamas jaunas pabandžiau rūkyti.
O dabar jau toks mano amžius, kad gali grėsti tik tokios priklausomybės, kaip persidirbimas, persivalgymas ir pan. Mano traukinys jau seniai nuvažiavęs, savo bendraamžiams tą patį pakartoju.
– Prieš akimirką į mūsų pokalbį įsiterpė policijos pareigūnė, kuri pabeldė į duris, norėdama susitikti su vienu iš reabilitacijoje besigydančių asmenų. Ar dažnai tokie atvejai pasitaiko?
– Yra tokių, kurie įskaitoje, turi lygtinį teistumą, tad dažnai juos apklausia. Tai yra mūsų darbas, tokios situacijos man ne naujos. Būna, kad ir kelis kartus per mėnesį atvažiuoja.
– Prieš mūsų pokalbį vaikščiodamas po teritoriją sutikau grupę žmonių, kurie ėjo iš laukų, tikriausiai rinko vaistažoles. Ar jie taip užsidirba?
– Ne, mes esame įdarbinę vietinius gyventojus iš netoliese esančio Panaros kaimo, sukūrę jiems darbo vietas, įkūrę ekologinį ūkį. O žmonės, priklausantys reabilitacijos grupei, jiems padeda, nes jų darbingumas nėra didelis, įgūdžiai nėra susiformavę. Juolab žmogus, gyvenantis kaime, jau yra pratęs prie žemės ūkio darbų, tad lengvai susitvarko, o štai reabilitacijoje esantieji dažniausiai būna atvykę iš miesto, jiems darbas laukuose yra svetimas.
– Jūs ne tik skiriate dėmesio padėti žmonėms išsilaisvinti iš priklausomybių gniaužtų, bet turite ir kitų veiklų. Tikrai kuriate kvepalus?
– Tai, galima sakyti, bendras projektas su vienu iš kosmetikos gamintojų. Seniai mes draugaujame, tad jie mane įkvėpė, padrąsino tuo užsiimti. O prieš tai lankiau aromaterapijos kursus, kurie mane ir paskatino užsiimti kvepalų kūrimu. Na, ši veikla mane nukreipė nuo įvairių problemų, kuo labai džiaugiuosi.
– Pats ir gaminate?
– Ne. Turiu nedidelius kiekius eterinių aliejų, paruošiu mėginius ir juos atiduodu gamintojui. Jie vėliau gamina didesniais kiekiais ir prekiauja. Kartais kažkas užsako, tuomet pats pagaminu, kartais mes sau pasigaminame.
Gaminame ne tik iš eterinių aliejų, bet ir iš vaisių bei uogų ekstraktų. Beje, gaminių didelis asortimentas.
– Neseniai kalbėjausi su jaunu klieriku, kuris papasakojo, kad jaučia gyvenimo pilnatvę stebėdamas šeimas kuriančius jaunus ir atsakingus žmones. O kas jūsų gyvenimui teikia pilnatvės ir džiaugsmo?
– Aš manyčiau, kad mano tarnystė, kuri užpildo visą mano gyvenimo turinį. Taip pat mano hobiai, laisvalaikis, buvimas gamtoje. Dabar didelių polinkių keliauti neturiu, man užtenka pasivaikščioti po mišką, tai man didžiausias malonumas. Nereikia nei Afrikos, nei Azijos.
Taip pat bendrystė su žmonėmis, su kuriais draugauju jau daugybę metų, juk iš tos bendrystės ir gimsta visas gyvenimo džiaugsmas. Žmogus sukurtas bendravimui su kitais, o ne izoliavimuisi.
– Ačiū jums už pokalbį.
– Na, jau viskas? Tai galim tada dar išgerti arbatėlės (juokiasi).
