Net jei mados pasaulis – tavo darbo teritorija, pokalbiai su legendomis (o Christy, garsioji dešimtojo dešimtmečio manekenė, ir yra tokia legenda, kaip ir Naomi Campbell, Linda Evangelista, Claudia Schiffer, Cindy Crawford, Elle Macpherson) – anaiptol ne kasdienė to darbo dalis. Kol sėdi laukdama paskirto interviu laiko Niujorko lofto 14 aukšte, kaip gera mokinė kartoji savo pašnekovės biografiją.
Gimusi „Pan American“ oro linijų piloto ir skrydžių palydovės šeimoje nedideliame Kalifornijos miestelyje Volnat Krike, dirbti modeliu pradėjo nuo keturiolikos, sulaukusi aštuoniolikos persikėlė į Niujorką. Pozavo daugiau kaip 500 viršelių, žymių fotografų albumams. Yra, ko gero, garsiausia pasaulyje manekenė jogė, parašiusi apie savo aistrą knygą „Living Yoga: Creating a Life Practice“. Ak, taip, ją derėtų vadinti Christy Turlington-Burns: 2003 m. ji ištekėjo už metais vyresnio rašytojo, aktoriaus ir režisieriaus Edwardo Burnso ir oficialiai pakeitė pavardę.
Turi du vaikus, įkūrė labdaros organizaciją „Every Mother Counts“, yra kampanijos prieš rūkymą aktyvistė – Christy tėvas Dwainas 1997 m. mirė nuo plaučių vėžio, o ji pati metė rūkyti dvejais metais anksčiau, sužinojusi, kad jos plaučiuose rasta emfizema.
Proporcingą veidą, kurį fotografai lygina su deimantu, ir rudas akis paveldėjo iš motinos (Christy gyslomis teka ispanų ir turbūt indėnų kraujas: mamos šeima kadaise pasitraukė iš Salvadoro dėl politinių priežasčių), ūgį – iš tėvo. Idealią laikyseną suformavo jodinėjimas, vėliau – joga.
TAIP PAT SKAITYKITE: Magiškai netobula Charlotte Gainsbourg
Yra labai išsilavinusi: Niujorko universiteto absolventė, lyginamosios religijotyros ir Rytų filosofijos specialistė, ir toliau studijuoja – šįkart viešosios sveikatos mokslus. Taigi jei kas vis dar galvoja, kad modeliai – dailios lėlytės, temokančios vaikščioti podiumu ir demonstruoti dizainerių kūrinius, pats metas atsikratyti stereotipų.
Christy – gyvas charizmos, vidinio žavesio ir intelekto pavyzdys.
Nežinau, kaip visi modeliai, bet Christy – gyvas charizmos, vidinio žavesio ir intelekto pavyzdys. Ir empatijos – pavargusi nuo visą dieną trukusios fotosesijos ir interviu, su žurnalistais (jie taip pat pavargę laukti) ji susitinka nedideliame kambarėlyje, kuriame prislopinta šviesa ir uždegta aromatinė lempelė.
Manekenė vilki baltu minkštu kostiumu, primenančiu lyg pižamą, lyg kimono, ir atrodo, kad sėdėtum ne studijoje Niujorke, o kokiame SPA centre Alpėse. Arba – jei jau kalbame apie Christy – Indijoje, kurią ji gerai pažįsta ir į kurią visada pasirengusi grįžti. Ir – taip, toms, kurios abejoja ir tikina, kad geras vizažistas gali nupiešti idealius veido bruožus bet kuriai moteriai, noriu pasakyti, kad Turlington išties fantastiškai graži. Net tada, kai pudra neslepia raukšlių ir nuovargio (manekenė sako, kad kasdieniame gyvenime naudoja mažai kosmetikos – kaip ir daugelis niujorkiečių). Galų gale jai neseniai sukako 46-eri ir šitas amžius įrašytas jos biografijoje, nors idealus Christy veidas ir kūnas per pastaruosius tris dešimtmečius beveik nepasikeitė.
- Garsėjate kaip išrankus modelis (o ir jūsų mados nuopelnų sąrašas leidžia tokiai būti). Kaip apsisprendžiate, su kuriais prekių ženklais dirbsite?
- Pasiūlymai visada glosto širdį. Bet iš tiesų nėra strategijos, kaip mane „pasamdyti“. Prieš porą metų pozavau „Calvin Klein“. Tai vieni seniausių mano „klientų“: su jais pradėjau dirbti 1988 m. Ir kaip galėčiau jiems atsakyti? Labai branginu senus ryšius! Dirbau su Jasonu Wu – su jaunais dizaineriais visada įdomu, be to, sesiją fotografavo Inez van Lamsweerde ir Vinoodh’as Matadinas, kuriuos be galo vertinu. Žodžiu, jei esu geros nuotaikos ir turiu laiko, o pasiūlymas įdomus – didelė tikimybė, kad jis bus priimtas be ilgų prašymų. Svarbus momentas – fotografai ir kita komanda, su kuria teks dirbti.
- Didelę dalį to, kokie esame, atsinešame iš vaikystės. Papasakokite apie savo šeimą...
Abu mano tėvai skraidė. Tuomet lakūnas ir stiuardesė buvo labai romantiškos profesijos. Kaip žinote, tėčio jau seniai nebėra, tačiau aš ir dabar pagaunu save galvojančią, kaip jam patiktų vienas ar kitas mano žingsnis. Mama dar su mumis – labai graži, liekna, dailiai sudėta. Daug keliauja. Norėčiau, kad ir mano senatvė būtų tokia pat graži ir aktyvi. Turiu dvi seseris – Erin ir Kelly. Kelly ištekėjusi už mano vyro brolio Briano, jie turi sūnų. Mes – visi šeimos nariai – visada buvome labai artimi. Ir šito negali pakeisti nei metai, nei atstumas.
- Apie modelio profesiją sukurta tiek mitų. Jūs – podiumo legenda ir veteranė, mačiusi ir jo gerąją, ir blogąją puses. Ką galėtumėte apie jas pasakyti?
Labiausiai vertinu dvi darbo suteiktas galimybes: keliones ir laisvę.
- Labiausiai vertinu dvi darbo suteiktas galimybes: keliones ir laisvę. Pirmiausia – ekonominę. Šiandien sunku įsivaizduoti, ką 1983 m. keturiolikmetei reiškė finansinė nepriklausomybė nuo tėvų. Ir kelionės – mažai kas iš bendramokslių galėjo tai sau leisti. Dabar mano vienuolikmetė dukra netiki, kad aš, vos trejais metais už ją vyresnė, skraidžiau į Romą ar Paryžių, o aštuoniolikos turėjau savo butą Niujorko centre. O blogoji pusė – nuobodulys ir pojūtis, kad viskas matyta, girdėta, pažinta, aplankyta. Kiekvienas su tuo dorojasi, kaip išmano.
- Jūs pradėjote studijuoti universitete ir ėmėtės jogos?
- Pradžioje buvo joga. Aštuoniolikos ar devyniolikos pradėjau susitikinėti su vaikinu, kuris buvo disciplinuotas jogas, kasdien meditavo, darė asanas. Net kai mes išsiskyrime, joga liko su manimi – jau 30 metų. Nėra dienos be asanų ir meditacijos, neįsivaizduoju gyvenimo be šios filosofijos. Būtent ji padėjo man daug ką suprasti, pirmiausia – apie save pačią.
- O mokslai? Ir dar tokios sudėtingos studijos – lyginamoji religijotyra ir Rytų filosofija.
- Jeigu atvirai, niekada nemaniau, kad dirbsiu modeliu ilgiau nei kelerius metus. Nenorėjau būti nerimta studentė, besiblaškanti tarp podiumo ir universiteto, ir nusprendžiau, kad noriu mokytis rimtai. 1994 m. vasarą po ypač sudėtingo aukštosios mados šou Paryžiuje grįžau į Niujorką, parašiau prašymą universitetui ir tą patį rudenį tapau studente. Įsigudrinau per vienus metus išklausyti du kursus, taigi studijavau ketverius metus. Ir su meile prisimenu tą laiką.
- Ar kaip visi dori jogai svajojate apie dvasinę tėvynę – Indiją?
- Buvau ten daugybę kartų – mačiau visus ar bent daug Indijos veidų. Ji išties neaprėpiama: nuo Mumbajaus lūšnynų iki ajurvedos mokslo. Neturiu iliuzijų ir aklai niekuo nesižaviu, bet gražiosios Indijos – su muzika, spalvomis, dvasiniu mokymu – negalima nemylėti. O bjauriąją turi priimti tokią, kokia ji yra. Gyventi ten negalėčiau – pirmiausia, dėl to, kad mano vyrui per pačią pirmą kelionę ji pasirodė siaubinga. Jam nepatiko viskas: transportas, žmonių gausa, skurdas ir purvas. O štai vaikus norėčiau nusivežti, kad savo akimis pamatytų, kokį privilegijuotą gyvenimą jie gyvena!
- Kokį geriausią patarimą kada nors esate gavusi iš kolegų, guru, knygų?
Reikia branginti viską, ką gauni gyvenime, ir būti už tai dėkingai. Kalbu pirmiausia apie pažintis, santykius, galimybes, meilę, draugystę.
- Reikia branginti viską, ką gauni gyvenime, ir būti už tai dėkingai. Kalbu pirmiausia apie pažintis, santykius, galimybes, meilę, draugystę. Daugybė mano ryšių, užsimezgusių prieš 30 metų, nepaprastai svarbūs ir šiandien. Garsi Richardo Avedono numylėtinė manekenė Dovima kartą pasakė man, kad turėčiau saugoti relikvijas: laiškus, kvietimus, nuotraukas, net drabužius. Tuo metu ji jau sirgo ir apgailestavo neturinti jokių materialių prisiminimų. Lauren Hutton patarė dirbant užsienyje visada pasilikti ilgiau, nei reikalauja darbas, ir šitaip suderinti jį su proga pakeliauti.
- Ką pasakytumėte mergaitėms ir merginoms, svajojančioms apie modelio karjerą? O jei jūsų dukra panorėtų tapti modeliu?
Merginos, neskubėkite mesti mokyklos. Viskas gali palaukti, o kartą palikus mokslus ne taip jau lengva grįžti. Stabtelėkite. Pamatykite pasaulio. Ir, žinoma, dirbkite su savuoju aš.
- Žiūrėdama į Grace nuotraukas (nors dukra nelabai mėgsta fotografuotis), galiu pasakyti, jog ji turi tam duomenų. Bet... jai viso labo eina dvylikti. Ir jai nereikia tapti modeliu, kad galėtų ištrūkti iš Volnat Kriko. Ji gimė ir gyvena viename didžiausių pasaulio miestų ir daug keliauja su mumis. Be to, Grace mato, kaip aš vertinu mokslą ir išsilavinimą, ir jai tai irgi atrodo svarbu. O apskritai, merginos, neskubėkite mesti mokyklos. Viskas gali palaukti, o kartą palikus mokslus ne taip jau lengva grįžti. Stabtelėkite. Pamatykite pasaulio. Ir, žinoma, dirbkite su savuoju aš.
- Daugelis šou ir mados verslo žmonių skiria laiko ir lėšų labdarai (nors ne taip retai šituo rūpinasi jų agentai). Kuo ypatinga jūsų organizacija „Every Mother Counts“? Ir kas sugalvojo tokį prasmingą pavadinimą – „Svarbi kiekviena mama“?
- Mano gimdymas buvo natūralus, bet kilo komplikacijų. Su jomis buvo paprasta susidoroti Niujorke, tačiau daugelyje besivystančių šalių jos galėjo tapti lemtingos. Paskui ėmiau domėtis gimdyvių sveikatos ir mirties klausimais ir nustebau: per metus gimdydamos miršta apie pusė milijono motinų. 90 proc. mirčių galima išvengti. Keliavau po pasaulį su įvairiomis geros valios organizacijomis, jos dirbo su savo programomis, o aš gilinausi į gimdyvių reikalus.
Nenorėjau būti ambasadorė, norėjau kapstyti giliau! 2005 m., kai buvau šeštą mėnesį nėščia su Finnu, išvažiavau į Salvadorą. Iki šiol negaliu pamiršti vaizdo: nėščia moteris mirtiname karštyje keliauja daugybę mylių, kad pasiektų švaraus vandens šaltinį. Iš viso šito atsirado dokumentinis filmas „No Woman, No Cry“ ir „Every Mother Counts“. Iš kur organizacijos pavadinimas? Sėdėjome su drauge, kalbėjomės kažkokia panašia tema, o ji man ir sako: „Žinai, svarbi kiekviena moteris...“ Paskui mintis buvo išplėtota: „Svarbi kiekviena mama.“ Taip ir liko. Aš tikrai taip manau – su naujagimiais ar vaikais dirba daug organizacijų, o mamos kaip ir lieka antroje vietoje. O juk tokia paprasta analogija: „Laiminga mama – laimingas vaikas. Laiminga mama – laiminga šeima.“
FOTOGRAFAI: CHRISAS COLLSAS, GORDONAS VON STEINERIS, STILISTĖ MAYA ZEPINIC, PLAUKŲ STILISTAS RUTGERIS VAN DER HEIDE, VIZAŽISTĖ SALLY BRANKA, CD: MOOKSAS HANIFIAH („WEDNESDAY AGENCY“)
