Gal prisimenate savo paauglystės svajones, kuo tada save įsivaizdavote? Ar tai bent kiek susiję su tuo, kas esate dabar?
Ne, tikrai net negalėjau to įsivaizduoti. Mano paauglystė bėgo sovietmečiu, todėl svajonių apie tokį platų pasaulį net negalėjo būti. Nors mano vaikystė buvo labai graži – aplink miškai, kiemas, laukai, galėjau veikti, ką noriu ir gyvenome puikioje bendruomenėje, bet, kaip ir dažna jaunimui, iš kaimo norėjau pabėgti.
Ir tada, prisimenu, sakiau, kad niekada neturėsiu jokių daržų, sodų ar sklypų. Kaimo darbų buvau prisidirbęs per akis – kokių tik gyvulių nelaikė mano tėvai. Beje, prieš porą metų pasodinau sodą, kuriame dabar mielai darbuojuosi, tai – mano laikas sau. Taigi, gyvenimas kažkiek sukasi ratu (nusijuokia).
Grįžtant prie profesijų, mane labai traukė lėktuvai, todėl įstojau į aviacinę inžineriją, tik atvykęs į Vilnių pradėjau savarankišką gyvenimą.
Ar jau tada pradėjote dirbti? Nuo ko prasidėjo jūsų profesinis kelias?
Mano savarankiškas gyvenimas prasidėjo išvažiavus į Vilnių, nuo pat pirmos dienos. Tėčio požiūris buvo, kai sukaks aštuoniolika – prašau, savo kailiu kuriesi gyvenimą. Jis buvo iš didelės šeimos, kurioje buvo 11 vaikų, natūralu, kad jiems teko būti savarankiškiems, todėl to tėtis mokė ir mane.
Aš pradėjau dirbti naktiniu sargu vienoje įmonėje, kuri turėjo sandėlius, be to, su grupioku susitarėme su vadovais ir jie mums leido juose remontuoti automobilius. Taigi taip ir sukomės, kaip galėjome. Sargu dirbau trejus metus, o tada jau atėjo Susisiekimo ministerijos etapas.
Oho, koks šuolis. Kaip sugalvojote ten įsidarbinti?
Pirma, aš tiesiog nuo mažens norėdavau būti visur ir visur save išbandyt. Stengdavausi pasinaudoti visomis galimybėmis, kurias gyvenimas atneša. Pavyzdžiui, darželyje, mokykloje visur dalydavau, visuose renginiuose ir pan., nors nemokėjau nei šokti, nei dainuoti, nei vaidinti. Bet taip pat visada labai gerai mokiausi, nežinau, iš kur ta charakterio savybė, bet net gavęs 8-is prašydavau mokytojų leisti perlaikyti kontrolinius, nes man reikėjo, kad būtų 9-tukai ir 10-tukai. Taip ir baigiau mokyklą – aukso medaliu. Taigi gal ir nekeista, kad mane į ministeriją priėmė nesunkiai, nes buvau stropus studentas, rezultatai geri. Bet vis tik čia ilgai neužsilaikiau, nes tiesiog supratau, kad biurokratinis darbas tiesiog ne man.
Vėliau dirbau dar keliose darbovietėse, o galiausiai – tuometinėje „Statoil“, kuri dabar tapo tuo, kuo yra, o aš – irgi (juokiasi). Tiesa, įdomu, kad pirmą kartą, kai darbinausi į „Statoil“, manęs nepriėmė, nes generaliniam direktoriui tai, kad netyčia pavėlavau dešimt minučių, labai nepatiko. O vėliau šią įmonę nupirko įmonė, kurioje tuomet dirbau. Taigi, toks lemtingas atsitiktinumas, kad vis tiek tapau šios įmonės dalimi. Kaip sakoma, jei neini pro duris, įeini pro kaminą, taip nutiko ir man (juokiasi).
Dirbu šioje įmonėje jau nuo 2001 m., bet vienoje pozicijoje, išskyrus dabartinę, nebuvau užsilaikęs daugiau nei kelerius metus, taigi išbandžiau visokių darbų. Tiesiog man visada reikia ko nors naujo, aš negali užsisėdėti komforto zonoje, o vadovu jau septynerius metus, bet tai yra pozicija, kurioje niekada nieko nėra pastovaus.
Teko pačiam padirbėti už prekystalio, paruošti žmonėms sumuštinių?
Taip, aišku. Aš esu dirbęs visose mūsų tinklo degalinėse, esančiose Lietuvoje. Buvo laikas, kai stengdavausi bent po kelias valandas per metus padirbti pačius įvairiausius darbus – nuo tualeto valymo, produktų išdėjimo ar klientų aptarnavimo. Gal dabar jau rečiau, bet todėl, kad susijungė trys šalys – Lietuva, Latvija, Estija, tai ir apimtys gerokai didesnės.
Kas jums, kaip vadovui, padarė didžiausią įtaką? Vis tiek, veikiausiai, į ką nors lygiavotės, mokėtės.
Gal didžiausią įspūdį man yra palikęs savininkas. Jo požiūris, vertybės labai sutampa su manosiomis. Kai įmonę perėmė kanadiečiai, mums buvo šokas. Skandinavams būdavo svarbu skaidrės, pristatymai, o perėmus kanadiečiams visai kitaip – savininkas, vienas turtingiausių Kanados žmonių, nusileidžia Lietuvoje, sėda į automobilį ir važiuoja tiesiai į degalines – pasikalba su darbuotojais, apžiūri, kaip kas, pažiūri, kaip jaučiasi klientai. Svarbiausia yra žmogiški dalykai.
Ar galima pasiruošti, išmokti ar tiesiog gimstama vadovu?
Man atrodo, kad nėra tokio darbo, kuris paruoštų vadovavimui, ypač didelei įmonei. Visos knygos ir pan. yra gerai, bet kasdienės situacijos labai įvairios, reikia išmokti kitokio bendravimo, pertvarkyti galvą ir suvokti, kad dabar būsi paskutinis žmogus, pas kurį „ateina“ problemos. Tu būsi paskutinis sprendimų priėmėjas, ir taip – klysi irgi. Reikia to nebijoti, todėl galvoju, kad tai yra kompleksiška. Ir žmogaus savybių, ir patirčių visuma. Man, aš taip manau, pamatą padėjo šeima, ypač tėtis – jo požiūris į darbą, į žmones.
Koks pirmas žingsnis, kai jaučiate, kad „kompiuteris perkaito“, reik vidinę sistemą užkurti iš naujo?
Taip kartais būna, bet man nereikia daug. Kartais galiu prigulti čia ir snustelėti (juokdamasis rodo ranka į sofą kabinete), taip pat man labai padeda bėgimas. Jis labai gerai išvalo galvą, nors jo nemėgau, bet prisijaukinau.
Mėgstu žaisti padelį, jodinėti, kadangi daug skraidau, keliauju, mokausi kalbų lėktuve. Tai irgi padeda smegenims užsiimti alternatyvia veikla. O didžiausias man dabar atradimas – savaitgalio išvykimai su vaikais patyrinėt sostinių. Bet man labai daug atsitraukimo nereikia, aš labai greit pasiilgstu žmonių ir kolektyvo.
Nuo ko prasideda „Circle K“ vadovo rytas? Jis įrėmintas ar ne?
Ne, visiškai ne. Galima sakyti, kas rytą kitoks. Vienais rytais aš bėgioju, kitais darau tempimo pratimus. Tada išvedu šunį ir darau pusryčius sūnui, nuvežu jį į mokyklą ir prasideda darbo diena.
Ar būna laiko be telefono? Ar įmanoma su jumis papusryčiauti, pavakarieniauti, tikintis, kad niekas nesutrukdys?
Įmanoma, bet telefonas vis tiek su manimi. Tai nereiškia, kad aš būtinai, jei kas nutiktų, šoksiu ir lėksiu į įvykio vietą. Labai pasitikiu savo komanda, bet man taip pat labai svarbu, kaip jaučiasi mūsų darbuotojai bei klientai. Mes dirbame 24/7, pasitaiko įvairių, netgi labai nemalonių, situacijų. Tuomet noriu žinoti, ar viskas gerai su darbuotojais ir klientais, man to užtenka, nes esu tikras, kad viskuo pasirūpins mano atsakingi kolegos.
Blogiausia diena jūsų vadovo karjeroje, dėl ko?
Sakyčiau, ko neįmanoma išmokti ir kas yra tikrai labai sunku, – atsisveikinti su tiesioginės komandos nariais. Juos pasirenku pats, atsiranda ryšys – pažįstu jų šeimas, žinau vertybes, todėl tikrai labai sunku. Tokių dienų buvo dvi ir jos tikrai man sunkiausios.
Ką vadovas vertingiausio savo įmonėje gali nuveikti per 15 minučių?
Geras klausimas. Pirmas dalykas, apie kurį pagalvojau – parodyti dėmesį savo kolegoms. Aš turiu įprotį rytais kasdien per 15-30 minučių apeiti visą ofisą ir pasisveikinti su darbuotojais, pasidomėti, kas naujo įvyko ir kaip jie laikosi. Jei dabar turėčiau tas 15 minučių, padaryčiau tai dar kartą, nors šįryt jau dariau (šypsosi).
