V.Deveikienė beveik visą gyvenimą praleido gyvendama Švenčionių rajone, Labanoro apylinkėje. Kurį laiką ji dirbo kolūkyje, o vėliau pragyventi stengėsi ūkininkaudama savarankiškai.
„Kai man buvo 20, susituokiau. Kartu gyvenome tik 5-erius metus, nes mano vyras rėmė partizanus, todėl jį sušaudė. Nuo tada gyvenu viena“, – pasakoja Veronika, pridurdama, kad ir pati partizanams daug padėjo.
V.Deveikienė tikina, kad tai buvo skaudžiausias jos gyvenimo įvykis. Senjorė sako iki šiol prisimenanti, kaip baisu tuo metu buvo. Tačiau ties tuo jos gyvenimo sunkumai nesibaigė – ją norėjo ištremti į Sibirą.
„Slėpiausi, mane gaudė... Išbėgusi iš namų, vieną naktį praleidau miške. Buvo labai baisu, todėl vėliau glausdavausi žmonių namuose. Ačiū Dievui, kad atsirado tokių, kurie mane priimdavo, leisdavo pasislėpti“, – prisimena V.Deveikienė.
Išgyvenusi didžiausius sunkumus, Veronika nesitikėjo, kad jos gyvenimą kada nors sudrums paskelbtas karantinas ir sparčiai plintantis koronavirusas. Nors ji stengėsi saugotis, per antrą pandemijos bangą ji kaip tik gyveno slaugos namuose, kurių COVID-19 neaplenkė – gruodžio mėnesį V.Deveikienė užsikrėtė virusu.
„Baisybė. Prašiau Dievo, kad tik nenumirčiau nuo šitos ligos. Mano kelios pažįstamos moterys užsikrėtė ir mirė, o aš persirgau visai lengvai“, – sako V.Deveikienė.
Mano kelios pažįstamos moterys užsikrėtė ir mirė, o aš persirgau visai lengvai.
Veronikai sunkiausios buvo pirmos trys dienos, kai jautėsi prastai, buvo pakilusi temperatūra. Vėliau būklė stabilizavosi, o neprarasti vilties skatino gydytojai, kurie visada kartojo, jog V.Deveikienė pasveiks.
„Gyvenime buvo du baisiausi dalykai – virusas ir karas. Dievas žinojo, kaip bus – ar dar gyvensiu, ar jau laukia pabaiga. Gydytojai sakė, kad jeigu išgyvensiu 10 dienų, pradėsiu sveikti. Taip ir buvo. Baisu, kas tuo metu darėsi, buvo labai blogai. Kalbėdavau poterius ir tikėjausi pasveikti... Iki šiol nežinau, kas man atnešė virusą“, – pasakoja Veronika, COVID-19 sirgusi apie savaitę.
Tuo metu V.Deveikienės negalėjo aplankyti artimieji, ir nors jų trūko, ji džiaugėsi nepaprastu gydytojų dėmesiu, kurie, prireikus, visada būdavo šalia.
„Gydytojai gerai gydė, rūpinosi, davė vaistų, seselės mane labai slaugė. Jos ateidavo, prisėsdavo šalia, kalbėdavo, klausdavo, kaip jaučiuosi“, – džiaugiasi Veronika.
Koronavirusą įveikusi V.Deveikienė dar dabar šypsosi, prisiminusi, kaip džiaugėsi, kai jai buvo pranešta, kad pasveiko. Veronika svarsto, jog galbūt maldos ir nuolatinis gerumas padėjo jai laimėti kovą.
„Visą laiką meldžiausi. Be to, anksčiau, su kokiais žmonėmis būdavau, visada jiems padėdavau, jei tik reikėdavo kokios pagalbos. Kai pasveikau, tai ne vaikščiojau, o skraidžiau padebesiais – taip džiaugiausi“, – prisimena Veronika.
Veronika sako, kad ilgaamžiškumas priklauso ne nuo žmogaus valios.
V.Deveikienė juokiasi, kad aplinkiniai nuolat klausinėja, kaip jai pavyko išgyventi šimtą metų. Tik paslapties Veronika nežino ir sako, kad ilgaamžiškumas priklauso ne nuo žmogaus valios.
„Kaip Dievas duoda, taip ir būna. Yra, kas mus valdo iš aukščiau. Reikia Dievą mylėti ir visada jam dėkoti, o jeigu kažko reikia, paprašyti. Niekada negalvojau, kad išgyvensiu tiek metų, gerai, jog galva dar bent truputį veikia“, – juokiasi V.Deveikienė.
