Savivaldybė rudenį pasiūlė apgyvendinti medikus
Paklausta, kas paskatino priimti tokį sprendimą – apgyvendinti koronavirusu užsikrėtusius asmenis, A.Tamulevičienė sako, kad niekada nebuvo kilusi mintis apie prastovas.
„Prasidėjus pirmajam karantinui pamaniau, kad galiu pasiūlyti apgyvendinimo paslaugą žmonėms, kurie serga koronaviruso infekcija ir neturi galimybės sveikti namuose. Kai savivaldybė apie tai paskelbė, pasisiūliau prisidėti. Tiesa, iš karto nepavyko, nes mano viešbutukas yra gana mažas. Tačiau, kai atsirado poreikis izoliuoti ir privačius asmenis, ir dalį medikų, juos nukreipė pas mane, – pasakojo moteris ir pridūrė, kad vos paskelbus karantiną ji gyveno ta mintimi, ėmė ruošti kambarius, taisykles svečiams.
– Nebuvau išjungusi šviesų, fojė visą laiką grojo muzika, o maždaug po poros savaičių nuo karantino pradžios į mano viešbutį atvyko pirmieji koronavirusu užsikrėtę svečiai.“
Dėl savo svečių stengiuosi padaryti viską, ką galiu, kad tik jie čia kuo geriau jaustųsi.
Per pirmąjį karantiną, anot pašnekovės, daugiausia izoliavosi privatūs asmenys. Jų nebuvo itin daug. Balandis buvo aktyviausias mėnuo, tačiau Aistė ir vasarą buvo priėmusi vieną kitą sergantį svečią.
Sutartį su sostinės savivaldybe dėl apgyvendinimo paslaugos teikimo koronaviruso infekcija sergantiems asmenims A.Tamulevičienė, kaip pati sakė, turi iki tol, kol šalyje vyraus krizinė situacija. Rugsėjį moteris sulaukė pasiūlymo viešbutyje apgyvendinti COVID-19 užsikrėtusius ir šeimoje negalinčius likti medikus:
„Labai tuo džiaugiausi, nes tie žmonės – nuostabūs. Apskritai labai džiaugiuosi galėjusi prisidėti ir pagelbėti nors daliai Lietuvos žmonių. Dėl savo svečių stengiuosi padaryti viską, ką galiu, kad tik jie čia kuo geriau jaustųsi, kad jaustųsi laukiami. Per visą šį laiką, girdėdama nuoširdų „ačiū“ iš medikų, supratau, ką reiškia, kai šį žodį pacientai taria jiems.“
Kambariuose atsirado televizoriai
A.Tamulevičienės viešbutyje yra devyni kambariai. Kai ėmė trūkti vietos, moteris ėmė bendradarbiauti su kitu viešbučiu, tad, kai prisireikia, dalis sergančiųjų nukreipiama ten.
Šiuo metu pašnekovės viešbutyje karantinuojasi šeši medikai. Kaip sakė A.Tamulevičienė, tie skaičiai nėra dideli, nes natūralu, kad, jei tik turi galimybę, sergantieji stengiasi likti namuose.
Paklausta apie viešbučio kambarius, Aistė pasakojo, kad kiekvienas jų turi savo sanitarinį mazgą, visuose kambariuose yra arbatinis, beveik visuose – mažas šaldytuvas.
„Jo ne visiems ir reikia. Jei asmenys apsistoja savivaldybės lėšomis, organizuojame maitinimą, maistas yra pristatomas vienkartinėse pakuotėse. Jei apsistoja savarankiškai, dažnai užsisako patys arba tuo pasirūpina artimieji. Tiek maistas, tiek kiti siuntinukai yra paliekami prie kambarių durų, kurjeriams duodame kodą, pasakome, kur palikti.
Prašome savo svečių šiukšles sudėti į maišelius, sandariai juos užrišti ir padėti už durų – kasdien jas surenkame. Jei ilgiau gyvenantys nori ir turi sveikatos pasitvarkyti kambaryje, duodame visas tam reikiamas priemones.
Tiesa, mūsų viešbutyje nebuvo televizorių, nes jo tematika – knygos. Per penkerius metus tik keletas svečių pasigedo televizoriaus, kiti net džiaugdavosi, kad jo nėra, bet, priimant koronavirusu sergančius svečius, teko adaptuotis, dabar televizoriai yra visuose kambariuose“, – su šypsena apie buitį pasakojo pašnekovė.
Kartais svečiai prašo pasitikti
Kalbėdama apie taisykles, A.Tamulevičienė sakė, kad viešbutyje visada buvo priimtas savarankiškas svečių atvykimas, bet stengdavosi juos pasitikti, siekiant parodyti jiems dėmesį. Sergantys koronavirusu gauna visą reikiamą informaciją, į viešbutį atvyksta savivaldybės arba savu transportu.
Pašnekovė užsiminė, kad yra tekę ir jai pačiai vykti atsivežti sergančio asmens. „Tai buvo vienos įmonės darbuotojas iš Ukrainos. Nuvykusi daviau jam kaukę, pirštines ir sakiau, kad nekalbėtų, kol važiuosime, – juokiasi. – Aišku, kol atvykome, jis išpasakojo visą savo gyvenimo istoriją.“
Pašnekovės teigimu, ne visiems žmonėms pavyksta susitvarkyti su emocijomis, nejausti nerimo, atsidūrus tokioje padėtyje. Kai kurie jų paprašo, kad juos kas nors pasitiktų ar padėtų užsinešti daiktus.
Besilaukianti moteris manęs drebančiu balsu prašė, kad ją kas nors pasitiktų.
„Ne visiems tuo laikotarpiu sekasi savarankiškai viską susitvarkyti. Būna įvairių situacijų, pavyzdžiui, viena besilaukianti moteris manęs drebančiu balsu prašė, kad ją kas nors pasitiktų. Teko ieškoti išeities. Tai padaryti paprašiau vieno sergančių svečių. O kartais ir pati nuvažiuoju. Susitikimas trunka tik akimirką. Žmogui pamojuoju, atsakau į iškilusius klausimus“, – pasakojo moteris.
Rūkyti uždrausta, bet daro išimtis
Viešbučio taisyklėse, kurias Aistė sudarė remdamasi ir savivaldybės, ir Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijomis, nurodyta, kad svečiai negali išeiti iš savo kambario, yra ir stebėjimo sistema, išskyrus atvejus, kai jiems reikia nuvažiuoti pasidaryti testą. Apie tai informuojama viešbučio šeimininkė, užsakomas savivaldybės transportas.
„Taisyklės paprastos ir aiškios. Į jas įtraukta ir tai, kad sergantys asmenys turi stebėti savo būklę – temperatūrą, kvėpavimą, pulsą. Tiesą sakant, jas rengdama vengiau labai formalių, neigiamą reikšmę turinčių žodžių, viską stengiausi pateikti per svetingumo prizmę. Supratau, kad tas griežtumas, draudimas neigiamai veikia žmogų“, – sakė pašnekovė ir užsiminė, kad su svečiais bendrauja nuotoliniu būdu, jei jiems ko reikia, stengiasi padėti.
Smagu, kad kiti iškart pasisako, jog yra rūkantys ir nerūkys pasislėpę tualete.
A.Tamulevičienė užsiminė, kad viešbutyje nerūkoma. Taisyklėse tai įrašyta. Tačiau moteris daro išimtis: „Na, kaip neleisi, jei žmogus rūko. Smagu, kad kiti iškart pasisako, jog yra rūkantys ir nerūkys pasislėpę tualete, bent langą atsidarys.“
Pašnekovė neneigė, kad buvo porą atvejų, kai sunkiai pavyko išvėdinti rūkalų kvapą. Todėl vėliau atvykę sergantys asmenys negalėjo gyventi tame kambaryje: „Bet paskui pasitaikė toks, kuris sakė, kad jam nesvarbu, nes vis tiek nieko neužuodžia.“
Paklausta, kaip tvarkosi svečiui išvykus, A.Tamulevičienė sakė, kad patalpos yra kruopščiai dezinfekuojamos, vėdinamos.
„Paisydami visų nurodymų viską dezinfekuojame spiritinėmis priemonėmis, atidarome visus langus, parą ar dvi vėdiname patalpas. Kai kurie išvažiuodami, ypač medikai, patys nuvelka patalynę, sudeda į maišą, jei yra, ar tiesiog palieka sulankstytą ant lovos. Kambarius valome dėvėdami kaukes ir pirštines, personalas laikosi visų saugos rekomendacijų. Bendrose patalpose turėklus, mygtukus, kitus paviršius kruopščiai dezinfekuojame kasdien“, – pasakojo A.Tamulevičienė.
Vieni jaučiasi ramiai, kiti patiria stresą
Paprašyta pasidalyti savo pastebėjimais, kaip visą susiklosčiusią situaciją, kad tenka gydytis ne savuose namuose, o svetimame viešbučio kambaryje, priima patys koronavirusu užsikrėtę svečiai, A.Tamulevičienė sakė, jog viskas priklauso nuo žmogaus.
„Iš esmės dabar žmonės ramesni, daugiau susipažinę, apsipratę su situacija, bet būna visko: kai kuriems reikia didesnio dėmesio, palaikymo, nuraminimo, kitiems norisi daugiau pabendrauti, kai kuriems iš pradžių būna šokas, net ir medikams, kurie, atrodo, prie visko pripratę. Pavasarį, kai gyveno daugiau privačių asmenų, būdavo ir visokių kuriozų, pavyzdžiui, atvykdavo vyrai, sakydavo: o tai kas man drabužius skalbs? (juokiasi)
Kurį laiką viešbutyje buvo apsistojęs pagyvenęs vyras, kuris neturėjo telefono. O ką daryti, jei žmogui prisireiktų greitąją išsikviesti? Arba kitas sergantis privatus asmuo gana prastai jautėsi. Tokiais atvejais ieškodavau išeičių – tekdavo kreiptis ir į čia tuo metu esančius sergančius medikus, kad kuris jų tą asmenį prižvelgtų.
Pati žinia paveikia žmones, bet viskas labai priklauso nuo požiūrio.
Pati žinia paveikia žmones, bet viskas labai priklauso nuo požiūrio – vienas atvažiuoja čia ramiai, kitas jaučia stresą, jau iš pokalbio telefonu pajunti, kad žmogus jaudinasi, nerimauja dėl artimųjų, ar nebus užkrėtęs jų, arba, kad reikia palikti mažus vaikus – buvo ir medikių, kurios savuosius turėjo palikti su tėčiais. Žmogui nerimą kelia ir nežinia, kiek čia užtruks, kas jo laukia. Tos situacijos įvairios, bet pastebėjau, kad labiausiai žmonės nerimauja dėl jaučiamo silpnumo, jėgų trūkumo“, – dalijosi pašnekovė.
Pasakodama apie emocinę ir psichologinę viešbučio svečių būklę, A.Tamulevičienė pridūrė ir apie fizinę: „Buvo smagu sužinoti, kad kai kurios slaugytojos ir medikai kasdien mankštinasi. Aišku, tai tikriausiai priklauso nuo žmogaus įpročių realiame gyvenime. O vienas gydytojas, kuris labai pagelbėjo paglobodamas sergančius vyresnio amžiaus svečius, pasidalijo visiems tinkamos mankštelės nuoroda.“
Sergantys svečiai viešbutyje praleidžia skirtingą laikotarpį, kai kurie čia išbūna dešimt ar daugiau dienų, kiti – vos porą, nes paaiškėja, kad serga visa šeima, tada gali sugrįžti namo. „Sulaukiu ir tokių skambučių, kai paskambina asmuo dėl to, kad jo namiškiai serga. Neseniai skambino vienas gydytojas, dirbantis kovidiniame skyriuje, sako, mano abu tėvai serga, ką man daryti? Sakau, aš priimti negaliu, nes pas mane – tik sergantys, bet yra kitas viešbutis, kuris priima po kontakto – tad tiesiog nukreipiau ten.“
A.Tamulevičienė, kalbėdama apie švenčių periodą, užsiminė, kad tuo metu viešbutis aptuštėjo, o ypač slogios nuotaikos iš likusių svečių teigė nepajutusi. Siekdami praskaidrinti sergančių svečių nuotaiką ir parodyti dėmesį, maisto tiekėjai Kūčių proga išvirė kisieliaus, įdėjo po saujelę kūčiukų. „Vis šiek tiek linksmiau“, – sakė pašnekovė.
Neturi nė vieno priekaišto
Kaip tik švenčių laikotarpį (iš viso 14 dienų) viešbutyje teko praleisti koronavirusu užsikrėtusiai Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės slaugytojai Elvyrai Dailydienei.
Pasak E.Dailydienės, jai tokį sprendimą teko priimti, nes namuose kartu gyvena vyresnio amžiaus mama, ir namiškiai supanikavo, kad visi užsikrės. Tad moteris džiaugėsi, kad turėjo tokią galimybę – gydytis atskirai nuo šeimos ir apsaugoti namiškius.
Paklausta, kaip vertina sąlygas viešbutyje, kaip ten jautėsi, ponia Elvyra sakė neturinti nė menkiausios priežasties, dėl ko galėtų skųstis. Priešingai – negailėjo gerų žodžių viešbučio šeimininkei Aistei.
„Jei reikėtų įvertinti, būtų 10 iš 10. Manęs atvyko pasiimti viešbučio užsakytas transportas, nuvežė į vietą, viskuo buvo pasirūpinta. Buvau viskuo labai nustebinta. Esu be galo dėkinga Aistei, kuri taip nuoširdžiai viskuo rūpinosi. Tokių žmonių kaip ji nesu daug sutikusi. Ko paprašydavau – viską gaudavau. Kai paprašiau pakeisti patalynę, atnešė švarią prie durų.
Turiu vieną blogą savybę – esu rūkanti, o viešbutyje nerūkoma. Balkonų nėra, o langai aukšti. Bet ji atsižvelgė į tą situaciją. Esu jai dėkinga. Mačiau ją gal vieną kartą, bet atrodo, kad pažįstu šimtą metų – toks šiltas ir geras žmogus“, – sakė E.Dailydienė.
Fiziškai – geriau, psichologiškai – sunkiau
Moteris pasakojo, kad sirgo gana lengva forma – neturėjo temperatūros, kosėjo, jautė šiokį tokį dusulį. Tiesa, jos sveikatos būklė, nors jau gydosi namie, nėra visiškai gera. Į darbą ji kol kas nesugrįžo.
Paklausta, kaip jautėsi, kad serga, bet negali likti savuose namuose, E.Dailydienė sakė, kad pirmosios dienos buvo lyg atokvėpis: „Pirmos trys dienos buvo visai nieko, gali nuo visko pailsėti, atsikvėpti. O paskui apėmė toks jausmas: ką aš čia veikiu, ar aš čia viena? Praėjus dešimčiai dienų paskambinau Aistei ir paprašiau, kad leistų trumpam išeiti į vidinį kiemą. Man tai tikriausiai buvo pats svarbiausias dalykas – kad galėjau įkvėpti oro.“
Apskritai vertinant, man, kai nesergu vienatve, buvo labai faina.
Pasiteiravus, kaip mano, gal atsiskyrimas nuo visų ir ramybė leidžia sparčiau sveikti, pašnekovė sakė, kad fiziškai taip gydytis gal ir geriau – niekur neišeini, su niekuo nebendrauji, neturi jokio kontakto. Psichologiškai, anot jos, bėgant dienoms darosi kiek sunkiau. Bet, kaip sakė pašnekovė, viešbutyje yra internetas, nesi atskirtas nuo pasaulio. „Apskritai vertinant, man, kai nesergu vienatve, buvo labai faina.“
Pašnekovė pripažino, kad švenčių laikotarpiu buvo apėmęs žmogiškas liūdesys, ilgesys, tačiau ir ten, viešbutyje, netrūko malonių staigmenų: „Artimieji galėdavo atnešti siuntinukų, palikti juos prie durų, per langai galėdavau pasimojuoti. Buvo labai malonu, kad tavęs nepamiršta.“
Nieko nežinojo apie tokią paslaugą
Slaugytoja dirbanti E.Dailydienė džiaugėsi, kad galėjo apsaugoti savo artimuosius, tik sakė, gaila, kad tokios informacijos – apie galimybę susirgus apsistoti viešbutyje – neturėjusi iš anksto.
„Aš išvis nežinojau, kad pas mus ligoninėje teikiamos tokios paslaugos. Kadangi šeimoje likti negalėjau, skambinau kolegėms, socialinei darbuotojai. Būtent ji man ir davė tą (viešbučio – aut.) numerį.
Tik labai gaila, kad aš iki tol neturėjau tokios informacijos. Būčiau išvykusi iškart tą pačią dieną po testo. Dėl to tikrai labai gaila. Manau, kad dirbantys ligoninėje turėtume žinoti apie galimybę susirgus izoliuotis nuo šeimos narių“, – sakė pašnekovė.
