Su ja kalbamės apie tai, kokia smurto lyties pagrindu situacija Lietuvoje? Kodėl neveikia esamos programos ir ko šioje srityje galėtume pasimokyti iš Moldovos.
– Daiva, pradėti norėčiau nuo smurto lyties pagrindu tendencijų. Kokios jos?
– Deja, džiaugtis nėra kuo – tendencijos blogos. Daug žalos padarė pandemija. Per pirmąjį karantiną padaugėjo moterų nužudymų. Visi pateko į uždaras erdves, galimybės išsikviesti pagalbą buvo labai apribotos – to pasekmės baisios. Ieškodami būdų, kaip padėti smurto aukoms, kartu su Bendruoju pagalbos centru, radome šiokią tokią išeitį: išsikviesti pagalbą buvo galima trumposiomis SMS žinutėmis (kaip tai jau seniai daro žmonės su klausos negalia). Tačiau situacija buvo sunki dėl įvairių apribojimų. Pvz., negalima palikti saviizoliacijos vietos. Bet ką daryti, jei ten smurtaujama?
Dar viena nerimą kelianti tendencija – savižudybės. Pas mus šiose „lenktynėse“ dažniausiai pirmauja vyrai, tačiau pernai pastebimai padaugėjo ir moterų savižudybių. Aš pati asmeniškai pažįstu vieną moterį, kuri nusižudė. Šeimoje ji ilgus metus kentėjo smurtą.
Viena iš priežasčių – karantino metu moterims labai stipriai padidėjo krūvis. Nuotolinis darbas iš namų, vaikų pamokos, buitis – Lietuvoje stipriai įsigalėję stereotipai verčia moteris viską prisiimti ant savo pečių. Yra net paskaičiuota, kad darbo krūvis pandemijos laikotarpiu moterims išaugo kartais. O kur dar emocinė įtampa...
– Užsiminėte apie stereotipus. Žiūrint iš šalies gali pasirodyti, kad jie būdingi tik vyresnės kartos – brandiems žmonėms. Kad jaunimas jau mąsto kitaip. Tačiau jūs, kalbėdama apie prevencijos ir švietimo būtinybę smurto lyties pagrindu ir apskritai žmogaus teisių srityje, visuomet pabrėžiate, kad taip nėra.
– Aš visuomet sakiau ir sakysiu, kad smurto lyties pagrindu tema būtina šviesti ne tik suaugusius, bet ir vaikus, paauglius. Ir tai daryti reikia nuo pačios mažumės, kad augdami jie neužmegztų smurtinių santykių.
Lietuvoje šiuo metu daug nuveikta postvencijos srityje. Tai daro policija: kai fiksuojamas smurto atvejis, jie vyksta į vietą, perspėja, esant reikalui imasi kitų numatytų priemonių. Tačiau iš patirties žinau, kaip veikia smurto ratas: atvejai vis pasikartoja...
Būsiu kategoriška, bet patirtis leidžia taip sakyti: viešinimo kampanijos, kuriose sakoma „Nu, nu, nu: negražu smurtauti, negalima taip daryti“, neveikia. Jos orientuotos į suaugusius žmones, kurie turi susiformavusias nuostatas. Jeigu ta nuostata yra, kad „savo moterį aš galiu auklėti kumščiu ir (neduok Dieve) kirviu“, socialinėmis reklamomis to nepakeisi. Jau nekalbu apie mažiau matomus lyčių nelygybės aspektus.
– Kokios priemonės būtų veiksmingesnės?
– Valstybė (ir aš sakau drąsiai – kad būtent valstybė) turėtų tai daryti plačiu mastu. Neužtenka nevyriausybininkų vykdomų pavienių, fragmentiškų kampanijų ir projektų. Tuo labiau kad finansavimas mažas (kitiems metams – apie 360 tūkst. eurų visoms Lietuvoje šiame lauke veikiančioms NVO) ir nenuoseklus. O smurto kaštai Lietuvoje metams atsieina 660 mln. eurų (tokius duomenis pateikia Europos lyčių lygybės institutas – 15min past.).
Kodėl prevencija ir jaunimo švietimas apie smurtą lyties pagrindu, lygias teises ir kitus susijusius dalykus nepopuliarus ir politikai nesupranta, kad to reikia? Nes nėra greito efekto, reikia daug investuoti. O pokyčiai pasimatys po daug metų.
Labiausiai liūdina tai, kad ši sritis sulaukia mažai Švietimo, sporto ir mokslo ministerijos dėmesio. Dabartinė rengimo šeimai mokymo programa, kuri integruota į mokymo procesą, mūsų akimis, nėra tinkama: susikirto ideologijos, tad rezultatas „šleivas ir kreivas“.
Dėl to labai gaila. Juolab kad turime puikų sektiną pavyzdį Moldovoje, įrodantį, kiek daug naudos smurto prevencijai duoda tinkama mokymo programa.
2015 m. gavę Pasaulio banko finansavimą moldavai įgyvendino bandomąjį projektą: dalyje šalies mokyklų vyresniųjų klasių mokiniams pristatė programą „Harmoningi santykiai poroje“. Joje buvo nagrinėjamos įvairios lyčių lygybės, nesmurtinių santykių, konfliktų sprendimo ir panašios temos. Prieš projektą ir po jo buvo atliktas tyrimas, kaip keičiasi mokinių nuostatos. Pasirodo, keičiasi. Užtenka nuoseklaus mokymo.
Lietuvoje to kol kas neturime. Tačiau nesėdime sudėję rankų – organizuojame renginius. Tokius, kaip „Baltojo kaspino“ festivalis, kuris skirtas plačiajai visuomenei.
– Šių metų festivalis – jau septintasis. Kasmet jo programa vis plečiasi, šiemet dalis renginių bus ne tik Kaune, bet ir Vilniuje. Papasakokite, kam jis skirtas, kokią žinią siunčia visuomenei?
– Kalbėjau apie jaunimo švietimą – tai labai svarbu. Tačiau festivalio nešama žinia skirta ne tik jiems: norime pasiekti kuo platesnę auditoriją.
Festivalio renginiuose, kurie yra nemokami, paliesime daug smurto lyties pagrindu temų. Viena iš jų – aukos kaltinimas.
Deja, bet iki šiol gana dažnai girdime kaltinimus ne tik smurtautojui, bet ir aukai. Visuomenė vis dar linkusi kaltinti moterį, kuri patiria smurtą. Visai neseniai pažįstamų kompanijoje vyriškis nusistebėjo, koks gali būti išprievartavimas šeimoje? Žmonos juk negali išprievartauti? Žmonės dar vis laikosi tokio požiūrio. O kalbant apie seksualinį smurtą, tai Lietuvoje jis – didžiulis tabu. Moterys, kurios patiria tokį smurtą, dažniausiai nurodo, kad patyrė tik fizinį smurtą (mušimą ir pan.), o apie seksualinį smurtą nutyli. Kodėl? Nes gėda. Nes jaučiasi kaltos.
Visai neseniai pažįstamų kompanijoje vyriškis nusistebėjo, koks gali būti išprievartavimas šeimoje? Žmonos juk negali išprievartauti?
Psichologinis smurtas – kita situacija. Jo tarsi nėra. Net policijai sunku nustatyti tokio smurto atvejus. Galbūt dabar kažkas pajudės, priėmus „persekiojimo“ įstatymą.
Sunku patikėti, bet nemaža dalis visuomenės kaltina moteris ir dėl to, kad patyrusios smurtą jos toliau lieka gyventi smurtinėje aplinkoje. Sako: „Gal joms tai patinka? Gal jos mazochistės?“. Blogiausia, kad neretai taip mąsto ir pačios moterys, patiriančios smurtą. Įsijungia gynybiniai mechanizmai.
Festivalio metu mes bandome dekonstruoti visas stigmas, nutylimus dalykus. Kviečiame visuomenę į diskusiją. Kadangi tokios temos nagrinėjamos per kultūrą ir meną, lengviau pasiekiame įvairiausius žmones iš skirtingų patirčių, socialinių sluoksnių. Jeigu mes darytume tiesioginę edukaciją, teorijos suteiktume daugiau. Tačiau žinia greičiausiai pasiektų kur kas mažesnį skaičių žmonių. Pvz., tik specialistus. O apie smurtą lyties pagrindu būtina kalbėti plačiai ir garsiai.
Festivalio metu mes bandome dekonstruoti visas stigmas, nutylimus dalykus.
Kad pasiektume kuo daugiau auditorijos (tiek gyvai, tiek nuotoliniu būdu – transliacijomis) ieškome patrauklių renginio formų. Gaila, bet ne visus menininkus, kurie turi puikių programų, galime pakviesti – kai kurie dirba ne iš idėjos.
Vis dėlto šių metų festivalio programa yra be galo įvairi ir įdomi. Joje yra performansas, patyriminis dramos kūrimo eksperimentas, knygų pristatymai, diskusijos, susitikimai. Smagu, kad juose dalyvauti ir visiems priminti savo poziciją „smurtui – ne“ sutiko nemažas būrys žinomų žmonių. Pavyzdžiui, knygų pristatymą moderuos visuomenininkė Dovilė Filmanavičiūtė.
Visą festivalio programą galima rasti ir registruotis į renginius ČIA.
Suprasti akimirksniu
- „Baltojo kaspino“ festivalis – tai kultūrinių edukacinių renginių ciklas, skirtas tarptautinei akcijai „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“. Skirtingų žanrų, vykstantys skirtingose erdvėse, festivalio renginiai (parodos, instaliacijos, paskaitos, filmų peržiūros, spektakliai, performansai, koncertai, konferencija, kūrybinės dirbtuvės) padeda pagrindinę festivalio žinutę „Nulis tolerancijos smurtui prieš moteris“ perduoti pačioms įvairiausioms auditorijoms, taip pat – skatinti diskusijas ir kritinį mąstymą.
- Baltasis kaspinas (akcentuojamas ir festivalio pavadinime ir simbolikoje) yra pasaulyje visuotinai atpažįstamas kaip smurto atsisakymo ir įveikimo simbolis. Festivalio dalyviai kviečiami į renginius ateiti pasipuošę šiuo simboliu ir taip išreikšti savo palaikymą.
- Šiemetinio, 7-ojo „Baltojo kaspino“ Festivalio tema „Išeinančios iš paraščių“!
- Festivalis vyksta lapkričio 25 – gruodžio 10 dienomis Kaune ir Vilniuje.
- Pagrindinis ir bendras visų festivalio renginių tikslas – atkreipti piliečių ir institucijų dėmesį į smurtą lyties pagrindu, taip pat padidinti visuomenės sąmoningumą, kad visi kartu lengviau įgyvendintumėte smurto prevenciją.
Galiu pasidžiaugti, jog po festivalio sulaukiame nemažai grįžtamojo ryšio – tiek iš auditorijos, tiek vėliau organizuojant kitų metų festivalį. Turime palaikymą ir iš verslo. Tiesa, ne visi linkę remti tokius renginius. Laimė, taip mąsto ne visi. Jau ne vienerius metus gyvuoja tradicija – degustacinė labdaros vakarienė, kurią organizuoja verslių moterų bendruomenė. Jos metu surinktos lėšos prisideda prie festivalio biudžeto.
